Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 7d. 18:01

Knygos recenzija. „Dolce Agonia“ – gyvenimo ir mirties šokis tarp vakarienės lėkščių

Knygos viršelis 15min recenzija
Jurgos Mandrijauskaitės nuotr. / Knygos viršelis

Kanadiečių rašytojos Nancy Huston kūrinys „Dolce agonia“ – viena laukiamiausių knygų šią vasarą, žadėjusi literatūrinį malonumą knygų gurmanams.

Dėl emocinio intensyvumo, amžinų temų (mirtis, meilė, draugystė, kančia, menas) gvildenimo tragikomiškas psichologinis romanas lyginamas su Ingmaro Bergmano filmais. Pirmasis rašytojos romanas lietuviškai „Dolce agonia“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido „Tyto alba“) – vienuoliktas iš penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros N.Huston kūrinių, pripažintas rašytojos meistrystės viršūne, nominuotas Goncourt‘ų premijai ir apdovanotas Kvebeko (Kanada) Odyssée litartūrine premija (2002).

Galima teigti, kad šiame romane surinkta herojų kompanija yra šiuolaikinės Amerikos visuomenės simbolis, kurią sudaro įvairių socialinių sluoksnių (nuo kepėjų, prostitučių iki advokatų, rašytojų, profesorių), rasių, pažiūrų, vietinių ir imigrantų žmonių ratas.

Romane pasakojama šventinės vakarienės istorija. Padėkos dieną į poeto, universiteto profesoriaus Šono Farelo namus suvažiuoja 13 įvairaus amžiaus (nuo 11 mėnesių iki 86 metų) svečių – Šono bendradarbiai, bičiuliai, jų antros pusės, vienas kūdikis. Galima teigti, kad šiame romane surinkta herojų kompanija yra šiuolaikinės Amerikos visuomenės simbolis, kurią sudaro įvairių socialinių sluoksnių (nuo kepėjų, prostitučių iki advokatų, rašytojų, profesorių), rasių, pažiūrų, vietinių ir imigrantų žmonių ratas.

Vieni ruošia valgį, kiti dar tik renkasi, pasitinka vieni kitus, glėbesčiuojasi, pažindinasi, o tada sėda prie stalo. Taip viskas ir prasideda: banalūs ir rimti pokalbiai, bendri ir slapti prisiminimai, emocijos, prisipažinimai, juokas, sarkazmas, melancholiški nuklydimai į savo mintis. Visų istorijos ir likimai, santykiai ir jų psichologiniai motyvai atsiskleis per kelias valandas, nuo aperityvo tarp patiekalų patiekimo ir jų „suvirškinimo“. O kai staiga iškritęs sniegas įkalins visus nakčiai, turėsime galimybę stebėti ir sumigusių Šono namuose herojų sapnus.

Sniegas, iš pradžių lengvomis snaigėmis, vėliau vis didėjančiais kąsniais, galiausiai užklojęs žemę didelėmis pusnimis ir įkalinęs svečius visai nakčiai Šono namuose, tampa vienu iš romano simbolių. „Tankios ir sukūringos kaip snaigės ore mintys plevena“. Kalbėdami apie sniegą jie prisimena ne vieno garsaus rašytojo kūrinį, kur rašoma apie sniegą, tarp jų bus L.Tolstojaus, I.Zingerio tekstai ir paskutinioji J.Joyce'o apsakymo „Mirusieji“ frazė „Dubliniečiuose“: “...kaip sniegas tyliai leidžiasi per visatą ir tyliai tartum paskutinis atodūsis krinta ant visų gyvųjų ir mirusiųjų“, kuri pasak jų, perteikia rašytojo mintį, jog kiekviena snaigė, nors ir yra vienintelė, panaši į kitas, vis dėl to yra vienintelė, kurios kartojasi, kaupiasi – kaip gyvenimai.

Sniegą jie lygina su laiku: „Kiekviena akimirka – tai besvoris, nepastebimas, mažytis ant liežuvio tirpstantis krikštolo trupinėlis, o lėtą jų sankaupa – mirtina jėga; metai klampina, viską užkloja ir sulygina visus skirtumus... Dieve mano, ką daryti, kaip perbristi milžiniškas Laiko pusnis?

Vakaro eigos dalys perskirtos dieviškomis interliudijomis, kuriose sužinome dievo ketinimus kiekvieno herojaus atžvilgiu, kokią gyvenimo baigtį iš jų yra kiekvienam numatęs. Viename interviu autorė mini, kad sumanymas įterpti į pasakojimą herojų likimo istorijas yra tarsi eksperimentas, kuriame skaitytojas turi pasitikrinti, ar tai sušvelnina jo požiūrį į personažus dabartyje, nes kai kurių herojų ketinimai, planai, laisvos valios demonstravimas smarkiai kontrastuoja su tuo, kaip iš tikrųjų susiklostys jų likimas. Todėl herojų pasakojimai, sumanymai kai kur skamba naiviai, o istorijos dažnai įgauna žiaurios ironijos atspalvį, kad visa tai, kuo mes kasdien gyvename, svajojame, planuojame – tėra tik iliuzijos, kuriomis save apgaudinėjame.

Veikėjų pokalbiai varijuoja nuo banalių temų apie orą, šmaikščių juokelių, anekdotų iki socialinio diskurso kritikos (feminizmas, rasizmas), šiuolaikinės moralės, įskaitant ir tai, ką praradome ištobulėjusių komunikacijų dėka: „Šiuolaikinėje Amerikoje komunikacija vyksta žaibiškai, bet ji nereikšminga“ arba: „Jau niekas ištisą dieną nebestovi prie viryklės, tačiau mūsų valgomi patiekalai – šlykštūs... Ką mes praradome? Pokalbio meną, susirašinėjimo meną, meną ruošti maistą ir juo dalytis.. trumpiau, buvimo meną.“ Arba: "... moderni technologija įgalina mūsų kūną veikti vienoje vietoje, o protą – kitoje, tad tampame vis abejingesni vietomis, kuriose esame, ir žmonėms, kurie mus supa."

Visi šioje knygoje turi savo demonus, visi turi širdį veriančią istoriją, tačiau ne viskas šiame romane yra tragiška ir juoda, nes yra meilė ir draugystė.

Tų bendražmogiškų temų kontekste, kuriomis jie diskutuoja, skaitytojas turi galimybę stebėti, kaip lyg mozaika dėliojasi kiekvieno personažo portretas, jo gyvenimo istorija bei baigtis. Iš garsiai sakomų žodžių, iš nenutrūkstamų vidinių monologų, susidedančių iš mažų ir didelių rūpesčių, iš prisiminimų, dažniau tragiškų, nei laimingų, mes atrandame būtybes, kurias formuoja jų skausmai, nusivylimai ir nelaimės. O dieviškosios interliudijos nusako tokių praeičių finalą.Visi šioje knygoje turi savo demonus, visi turi širdį veriančią istoriją, tačiau ne viskas šiame romane yra tragiška ir juoda, nes yra meilė ir draugystė.

„Vientisi žmonės man kelia siaubą. Man patinka maži sudužusių žmonių gabaliukai, šokčiojantys šen ir ten kaip spyruoklės. Patinka išnirusios galūnės. Patinka išsinarinęs laikas.“

Juokaujant galima teigti, kad autorė šios knygos veikėjus pateikė 4D matmenyse – tai, ką jie kalba kitiems, tai, apie ką jie iš tikrųjų galvoja, tai, ką jie sapnuoja, ir tai, kaip juos mato Dievas. Kurdama personažų dabartį, praeitį ir ateitį „Dolce agonia“ autorė tyrinėja atminties ir laiko temas. „Mes pamirštame, kad esame čia, kad neturime kito pasirinkimo, tik būti duotuoju metu,“ – sako N.Huston. Ne kartą romane iškeliami klausimai, ką mes prisiminsime? Ką galime ar privalome prisiminti? Kokias akimirkas? Taip pat N.Huston nagrinėja, ką laikas daro su žmogaus gyvenimu, atmintimi, kūnu, kaip kiekvienas veikėjas priima artėjančią senatvę, kaip išgyvena vidutinio amžiaus krizę, kaip pasitinka mirtį...

Nors emocinio intensyvumo skalė auga su kiekvienu puslapiu, tačiau jokių atomazgų, kulminacijų šiame romane nebus. Pasakojimas sulipdytas iš atskirų fragmentų, herojų prisiminimų nuotrupų, refleksijų, nes „...niekas niekada „neįvyksta“, nėra nei pradžios, nei pabaigos, yra tik savotiškas lūkuriavimas, virpėjimas, begalinė priežasčių ir padarinių samplaika...“ Tiksliau – dramos bus, bet jos liks vidiniuose monologuose: vaikų savižudybės, tėvai, sergantys alzheimeriu, patėviai, tvirkinantys vaikus, išžaginimai, Vietnamo karas, Holokaustas, apartheidas, badas, Černobylio branduolinis sprogimas. Per vieną vakarienę, vienoje knygoje N.Huston sugeba meistriškai skaitytoją vedžioti ne tik po herojų vidininio kosmoso kontemlicijas, bet ir per visas aktualiausias XX a. istorines dramas bei šių laikų aktualijas.

Romanas „Dolce agonia“ turi stiprų psichoanalitinį pagrindą. Kiekvienam įvykiui, negaliai, nelaimei randamas psichologinis motyvas, priežastis, kuri galėjo tai paveikti, ar patirtis, nuo kurios žmogus bėga, slepiasi tam tikrais veiksmais: „Albumuose viskas kaip per sviestą, psichoterapijoje viskas labai tragiška, o tiesa yra kažkur per vidurį“. Atrodytų, kad visos egzistencinės patirtys tarsi užrakintos kiekvieno iš mūsų kūnuose ir visas moralinis skausmas, ilgainiui mutuojasi į fizinį kūno skausmą, naikindamas žmogų iš vidaus. O jei atminties skausmas tampa nebepakeliamas, atmintį gali uždaryti visiems laikams „Alzheimerio“ užraktu. Alzheimeris, beje, šiame romane taip pat turi simbolinę reikšmę – tai lyg Amerikos žemyno gyventojų silpstančios atminties atspindys.

N.Huston „Dolce Agonia“ – labai ambicingas romanas, literatūrinis iššūkis, kurio tekstas ypatingai tankus, kinematogafiškas, o kartais – labai elegantiškas ir poetiškas, kartais – labai liūdnas, žiaurus, o vietomis – sentimentalus, kuriame sąmojis, šmaikštūs dialogai staigiai mainosi su labai rimtomis, netgi tragiškomis temomis.

Autorė išties meistriškai kuria tuos nematomus, tačiau labai svarbius perėjimus nuo banalumo iki rimties, nuo kalakuto valgymo iki pasivaikščiojimų po Vankuverio rytinę Hastingso gatvę ir žuvusių Johanesburgo lauke. Tarp aperityvo ir desertų N.Huston sugebėjo paliesti nesuskaičiuojamą galybę temų, tokių kaip vienatvė, mirties baimė, vidutinio amžiaus krizė, kūryba, draugystė, vaikų mirtys, santykiai su tėvais, patėviais, antromis pusėmis, seksualinės fantazijos ir t.t.. Knygos pradžioje kiek išsigąsti tos herojų gausybės, imi painiotis jų istorijose, sugrįžti atgal, kad prisimintum, kuris kurioje istorijoje buvo kuriuo vardu, tačiau ilgainiui viskas stoja į vietas. Visas gyvenimiškas chaosas, sudarytas iš tų gausybės skirtingų žmonių ir jų gyvenimo prisiminimų atplaišų, jausmų, susidėlioja į tikrai nuostabią gyvenimišką odisėją bei priverčia susimąstyti apie tai, o kas išliks kiekvieno iš mūsų atmintyje, ar verta turėt didelius lūkesčius, jei dažniausiai jie nuvilia.

Puiki ir labai rekomenduotina knyga literatūros gurmanams, vertinantiems turtingą tekstą, įdomius personažus, psichologinį fundamentą, egzistencinių temų samplaiką ir klausimus, pamąstymus, kurie dar ilgai lieka skaitytojo galvoje užvertus šią knygą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

01:12
09:06
00:29

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų