Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 28d. 16:37

Knygos recenzija. Dovydo Pancerovo „Kiborgų žemė“: vietoje maisto

Dovydo Pancerovo debiutinė knygą „Kiborgų žemė“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Dovydo Pancerovo debiutinė knygą „Kiborgų žemė“

Pasaulyje sparčiai daugėja gyventojų, kompiuteriniai algoritmai šiandien jų priskaičiuoja 7,5 milijardo. Spėjama, kad Žemė gali priglausti ir išmaitinti apie 10 milijardų žmonių – tiek jų turėtų būti maždaug 2100 metais. Kas tada? Mokslinė fantastika. Aišku viena: jei žmonija planuoja toliau daugintis, jai prireiks išradingų sprendimų. 

Ir čia į pagalbą ateina techninė kibernetika. Mokslininkai rado būdą patobulinti žmogaus kūną: į orbitofrontalinę žievę – smegenų dalį, esančią tiesiai virš akiduobių – jie implantavo mikroschemą, kuri žmogaus patiriamas emocijas paverčia energija. Kuo stipresnės emocijos – tuo daugiau energijos. Rezultatas? Nebereikia valgyti.

Žmonės, kuriems įdiegta ši mikroschema, vadinami kiborgais. Stiprios emocijos juos maitina, silpnos marina. Iš pirmo žvilgsnio kiborgai nedaug kuo skiriasi nuo žmonių. Jie dirba, augina vaikus, pramogauja, sensta ir miršta. Tačiau žmonės ieško tvarkos ir ramybės, jie vengia rūpesčių, yra linkę į kompromisus, jie saugosi, draudžiasi, atlieka profilaktiką, siekia pasyvios savirealizacijos. Žmonės nori kontroliuoti procesus, nekisti patys ir neleisti keistis kitiems. Jiems patinka tobulos formos ir nuobodulys.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Knyga „Kiborgų  žemė“
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Knyga „Kiborgų žemė“

Su kiborgais kitaip. Juos kamuoja įkyrus naujų patirčių poreikis. Jie trokšta stebėti ir išgyventi siaubą, skausmą, sukrėtimą ar ekstazę – aišku, su sąlyga, kad patys nenukentės. Jie smalsiai spokso į kraują, žaizdas ir pūlinius – ypač jeigu tai ne jų kraujas, žaizdos ir pūliniai. Kiborgai nepripažįsta kompromisų, jie žino, kad viena nuolaida veda prie kitos, ir galiausiai viskas baigiasi sprendimu, kuris tinka visiems, taigi netinka niekam. Jie karštligiškai atsiduoda vienai idėjai, vienam sumanymui, vienai aistrai ir pamiršta viską aplink. Gyvenimo intensyvumą jie laiko kokybės požymiu, šiurpulį nugaroje – didžiausiu atpildu, o ramybę – nebūtimi.

Kai kiborgas įžengia į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, jis jaučiasi lyg suvalgęs saldainį. Kelionėje kiborgas slapta viliasi, kad nutiks kas nors netikėta: galbūt viešbutyje nebus karšto vandens, į miegamąjį pro langą įsirangys gyvatė, gatvėje nufilmuos apiplėšimą ar taps revoliucijos liudininku. Kai eina į futbolo rungtynes, jis tikisi, kad atsiras priežastis susimušti. Kiborgas mėgsta dirbti aštuoniolika valandų per parą, jam patinka išsekti, grįžti namo apdujusiam ir laukti kitos dienos, kai visa tai pasikartos. Kiborgas ieško istorijų, vertų pasakojimo, istorijų, vertų suvirškinti. Jei reikalai klostosi pagal planą, vadinasi, planas yra nieko vertas.

Kiborgas nesimyli – jis krušasi. Jis ne vaikšto, o bėga. Užuot kalbėjęs jis rėkia. Jis sukasi ruletėje, amžinoje loterijoje, statydamas ant kortos pinigus, artimuosius, gyvybę, jis ieško nepramintų takų ir sąmonės paribių. Kiborgui patinka vogti: jį jaudina mintis, kad gali įkliūti. Kiborgas pietauja siurbdamas antraštes: sprogimai, žudynės, susišaudymai, žemės drebėjimai, cunamiai, ugnikalnio išsiveržimai, karai, prievartavimai, finansinės ir politinės krizės, visa tai jį įkrauna, suteikia gylio ir sotumo jausmą. Pasaulis sudėtas iš mažų niuansų ir komercinių pasirinkimų, tačiau kiborgai nekenčia smulkmenų. Jie pripažįsta tik didelį mastelį.

Kiborgas bijo tik vieno – nieko nejausti, t. y. mirti iš bado. Mylėtis – ir užmigti pačiame įkarštyje. Susirgti – ir numoti ranka. Girdėti sprogimą – ir žiovauti. Todėl kiborgas visuomet vaikšto ant įkaitintų žarijų, dirgina save vis naujais, vis stipresniais potyriais. Jis imasi ekstremalaus sporto, lipa į kalnus, šoka su parašiutu, šoka be parašiuto, jis svaiginasi ir ginčijasi su šmėklomis, tačiau niekaip nepasisotina.

Kiborgas bijo tik vieno – nieko nejausti, t. y. mirti iš bado. Mylėtis – ir užmigti pačiame įkarštyje. Susirgti – ir numoti ranka. Girdėti sprogimą – ir žiovauti.

Kai kiborgas patenka į karą, prasideda puota. Mūšio lauke jis susiduria su emocijomis, kurių niekada nebuvo patyręs, su idėjomis, prieš kurias nutyla visas gyvenimo triukšmas. Jo orbitofrontalinė žievė tvinkčioja iki skausmo.

Jei karo žurnalisto paklaustumėte, kodėl kiborgai paliko namus ir savanoriškai išėjo kariauti, jis atsakytų: „Neabejotinai pirmiausia juos vedė troškimas apginti savo šalį ir tautos garbę, neapykanta įžūliam priešui ir išdavikams. Vis dėlto manau, buvo ir kita priežastis. Gal skambės ciniškai, bet daugeliui Ukrainos vidurinės klasės atstovų karas nebuvo pati baisiausia perspektyva. Fronte užsimiršdavai, nebegalvodavai apie skurdų rytojų, niūrias perspektyvas beveidžiuose miestuose, laukiančią beprasmybę. Kare kiekvienas galėjo įprasminti savo gyvenimą, pasiaukoti dėl kitų, patirti stiprių emocijų ir tapti didvyriu. Apkasuose buvo svarbūs tik du dalykai: šalia stovintys broliai ir gyvybė. Jokių minčių apie vargstančią šeimą, mokesčius, kylančias kainas, mažą algą, neįdomų darbą, nebaigtus mokslus. [...] Maidane išgyvenimai ir emocijos buvo tokie stiprūs, kad nebesinorėjo grįžti į kasdienybę. Net jeigu šita prakeikta revoliucija grasintų tave išsiurbti negyvai, kaip tuos tūkstančius išsekusių sukilėlių, vis tiek tai būtų buvę geriau nei įprastas gyvenimas“ (p. 93, 206–207).

Kiborgai nepakenčia įprasto gyvenimo, nes jame nėra už ko laikytis. Įsivaizduok: skęsti, springsti vandeniu, makaluoji rankomis, ir taip kokius 60 metų, kol galiausiai nuskęsti. Įprastame gyvenime visas emocijas aptraukia kasdienybės apnašos. Kare apsitraukia tik žaizdos.

Tačiau kiborgai, kaip ir žmonės, turi polinkį tukti. Tik žmonės tunka nuo tvarkos, o kiborgai – nuo netvarkos. Virškindami vis sunkesnes ir aštresnes emocijas, jie pavargsta, atbunka, jų akys aplimpa apkasų purvu, ausis užspaudžia sprogimų gaudesys, o nosį užkemša dūminės bombos. Visa, kas suteikia stiprių emocijų, vargina, visa, kas suteikia menkų, – praplaukia nepastebėta. Tampa sunku kvėpuoti ir nepakenčiama gyventi.

Kartais kiborgams pavyksta išplėšti mikroschemą iš smegenų ir susigrąžinti ramybę, mėgautis mažais ir paprastais džiaugsmais, kitaip tariant – išvykti iš karo teritorijos. Bet kai kurie lieka joje visam laikui. Jie neturi kur išvykti: adrenalinas tapo jų namais, kulkos – tėvais, o griuvėsiai – vaikais. Jie gyvena kovoje, kurios nenori nei laimėti, nei pralaimėti. Nes pasibaigus karui prasideda sunkiausios pagirios pasaulyje.

Žurnalistas Dovydas Pancerovas parašė knygą „Kiborgų žemė“ apie Maidano revoliuciją ir karą Ukrainoje. Ir tai gerai. Tačiau drauge jis parašė knygą apie liguistą žmogaus norą jaustis gyvu, gyvesniu, gyviausiu, vaizdžiai atskleisdamas, kokios gali būti šio troškimo pasekmės. Ir tai dar geriau.

Šis tekstas buvo publikuotas kultūros ir meno žurnale DURYS, 2017 m. gegužė, Nr. 5(41).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

26:29
01:19
00:31

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai