Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 22d. 19:44

Knygos recenzija. Dovydo Pancerovo „Medžiojant tėvą“ – manipuliacijų pasaulyje

Dovydo Pancerovo knyga „Medžiojant tėvą“ 15min recenzija
Knygos viršelis / Dovydo Pancerovo knyga „Medžiojant tėvą“

Apie šią knygą žurnalistas Dovydas Pancerovas kalbėjo jau prieš keletą metų, o kol ji dar buvo rašoma, skaitytojus pasiekė kita autoriaus knyga – „Kabinetas 339“, kuri buvo rengiama kartu su kolege Birute Davidonyte. Tiriamosios žurnalistikos užkulisius pravėręs kūrinys tapo bestseleriu ir savotišku anonsu jau anksčiau pradėtai rengti knygai, grožinės literatūros debiutui. Ir štai šią savaitę ji pasiekė skaitytojus – trečia D.Pancerovo knyga: „Medžiojant tėvą“. Ją išleido leidykla „Alma littera“.

Išties socialinėje erdvėje buvo galima justi nemenką laukimo nuotaiką. Kol D.Pancerovo gerbėjai laukė pasirodant knygos ir iš anksto užsakinėjo šį kūrinį, kad pirmieji galėtų jį įvertinti, autorius socialinėje erdvėje sklaidė kūrybinius užkulisius, kuriuose nugulė atskleistas siužeto kūrimo planas ir t.t. Gerbėjų laukimas suprantamas – ankstesnės autoriaus knygos tapo bestseleriais. Be to, ši knyga kitokia – tai autoriaus debiutas grožinės literatūros kūriniu.

„Medžiojant tėvą“ knygos veiksmas sukasi aplink žurnalistą Tomą Urboną, kuris yra įkūręs nepriklausomą tiriamosios žurnalistikos centrą. Bendraudamas su kolegomis žurnalistais iš užsienio jis atranda informacijos apie galimą korupcijos schemą Lietuvoje – į ją įsivėlęs ir garsus verslininkas, ir, kaip prognozuojama, sėkmės artėjančiuose rinkimuose sulauksianti politinė partija. Bėda ta, kad verslininkas Edvardas Dylertas netikėtai žūsta, o į teisėsaugos akiratį akimirkai patenka ir pats Tomas Urbonas. Kas slepiasi už šios korupcijos schemos? O kaip su tuo susijęs Tomo Urbono tėvas?

Ryški kūrinio tema – tiesa, jos interpretacijos, faktų tikrumas, manipuliavimas tiesa. Bene kiekvienas romano personažas tiesą interpretuoja ne tik pagal tai, kokia informacija jam yra pasiekiama ir kokią ją turi, tačiau ir pagal asmeninę naudą. Tai tarsi žvilgsnis į mūsų realų pasaulį, kur politiniame lauke tiesa ir pačios tiesios kaip fakto patvirtinimas yra tapęs diskusijų objektu. Tiesos paieškos kūrinyje persismelkia per visą siužetinę liniją – nuo politinių diskusijų iki personažo Tomo Urbono tėvo, kuris pats leidžia tiesai nugrimzti į užmarštį. Ši tema kūrinyje interpretuojama skirtingais lygmenimis – valdžios sluoksnyje, kuris paprastam piliečiui yra virtęs daugiau interpretacijos ir gandų objektu, ir asmeniniame sluoksnyje, kai aplinkos faktų neigimas ir tiesiogiai naudingas, pavyzdžiui, tam pačiam Tomo Urbono tėvui.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas

Kita svarbi D.Pancerovo kūrinio tema – žmonių santykiai. Koks Tomo Urbono santykis su tėvu? Koks jo santykis su motina? O koks santykis su kolegomis žurnalistais? Santykių klausimai išties dažnai sutinkami literatūriniuose kūriniuose ir niekuo nenustebinsiu sakydamas, kad tai kažkas naujo. Autorius knygoje į personažų tarpusavio santykius žvelgia per vaikystės prizmę – kaip augančio vaiko patirtys atsiliepia jo brandai, į ką jos išsirutulioja, kai žmogus suauga. Nors toks interpretacijos kampas nėra naujas, tačiau man įstrigo, kaip su šiuo paprastus dalyku romano autorius žaidžia viso kūrinio metu. Jis iš šios šeimos dramos konstruoja tarsi detektyvinę istoriją, kai skaitytojui tarsi porcijomis dalija asmeninę pagrindinio personažo informaciją, taip lėtai, bet intriguojančiai kurdamas jo portretą, per kurį atsiveria visa istorijos esmė.

Išties kyla kitas klausimas – kuris romano veiksmas skaitytojui taps įdomesnis ir ar į šiuos du veiksmus jis pažiūrės kaip į vientisą junginį? Abu šie veiksmai vyksta lygiagrečiai – viename jų pasakojamas žurnalistų darbas, kai jie nagrinėja potencialiai skandalingą politinę istoriją, kitame vystoma Tomo Urbono gyvenimo drama. Skaitydamas romaną vienu metu pajutau, kad šios dvi istorijos pradėjo konkuruoti tarpusavyje dėl mano kaip skaitytojo dėmesio – aš pats labiau laukdavau tų skyrių, kuriuose buvo konstruojamas Tomo Urbono paveikslas. Mat jie buvo santykinai niūresni – arti tos žmogiškosios realybės, kurioje mes visi sukamės kiekvieną dieną.

„Medžiojant tėvą“ – kūrinys tarp dramos ir detektyvo.

Nenoriu sumenkinti ir pirmojo veiksmo, kuriame D.Pancerovas jaučiasi kaip žuvis vandenyje – jis remiasi sena taisykle, kuri sako, kad kalbėti lengviausia ir geriausia apie tai, ką išmanai. Pasitelkęs savo žurnalistinę patirtį, tiriamosios žurnalistikos įgūdžius jis puikiai suka istoriją aplink korupciją, įtaką, valdžios troškimo užgaidas. Visgi aš pats skaitydamas šią istoriją į kūrinį žvelgiau kitaip – puikiai žinau, kad šias žurnalistines temas D.Pancerovas gliaudo puikiai, tad man buvo įdomesnė ta jo kaip autoriaus pusė, kurioje jis imasi mažiau pažįstamos draminės fikcijos konstravimo.

Kalbant apie romano atmosferą negalima nepaminėti mistiškumo. Nors knygos istorija yra tarsi realių įvykių mišinys, nesusijęs su galimomis interpretacijomis, tačiau pagrindinį knygos personažą lydi egzistencinės kelionės tarp skirtingų laikmečių, kuriuose jis keliasi į praeitį, grįžta į dabartį, bet nuo nieko nepasislėpęs yra priverstas stoti į akistatą su savo vaikystės skausmu. Visi šie išgyvenimai persmelkti mistikos prieskonių ir negali skaitytojo palikti abejingo, nes jie per daug artimi ir pažįstami kiekvienam iš mūsų.

Dar vienas ryškus kūrinio akcentas – pasakojimo detalumas. D.Pancerovas knygoje skiria daug dėmesio aplinkos, aprangos, išvaizdos detalėms. Turininga kalba pasakojama istorija gali kiek erzinti, tačiau man tai veikė kaip hipnozė – mielai panirau į tą pasaulį, kuriame tiek detalumo ir aiškumo, nors paliekama ir pakankamai vietos skaitytojo interpretacijoms.

„Medžiojant tėvą“ – kūrinys tarp dramos ir detektyvo. Jis patiks tiems, kurie iš kūrinio nori dozės literatūrinės įtampos, šeiminių santykių interpretacijos, kitokio žvilgsnio į mūsų kasdienybę, kurioje persipina valdžios ir vadinamojo paprasto žmogaus santykis. Sklaidydamas istorijos puslapius prisiminiau kitas D.Pancerovo knygas. „Medžiojant tėvą“ man priminė buvusių jo knygų junginį, tačiau neslėpsiu, kad patį autorių norėtųsi pamatyti dar kitokiame vaidmenyje – su kūriniu, kuriame nebūtų nei jam puikiai pažįstamos žurnalistikos, nei jam įprastos darbo virtuvės, o vien tik fikcija, atsiskyrusi nuo jo darbinės patirties. O galbūt turėsime naują seriją knygų, kuriose persipins Tomo Urbono gyvenimo drama ir žurnalistiniai darbai?

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:04
01:08
07:46

Esports namai

URBAN˙/