Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 27d. 20:00

Knygos recenzija. Dvigubo dugno meistras Haruki Murakami kūrinyje „Komandoro nužudymas I“

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Viešojoje erdvėje esu girdėjusi sklandant frazę – „gyvenimas tuščias kaip Murakami proza“. Vis tik, nors iš dalies suprantu šių kiek karčių, ironiškų žodžių pagrįstumą, pritarti negaliu.

Apgaulinga žymiausio šiuolaikinio japonų autoriaus tveriamų pasaulių tuštuma, sprūstančios prasmės įspūdis, tankus pasakojimo rezginys, iš kurio ištrūkęs skaitytojas ne iškarto supranta, kas su juo buvo padaryta, nesibaigiantys siurrealūs tikrovės pertrūkiai – visa tai Murakami kūryboje turi „dvigubą dugną“, slaptą prasmių generavimo faktorių, kuris pasirodo ne visada iš karto perskaičius knygą. Įsivaizduoju šį autorių it kokį literatūrinį fokusininką, vis traukiantį iš naratyvinės skrybėlės nuostabą keliančius dalykus – net jei tai ir šiaip jau įprastas „baltas triušelis“, sutikite, kad ištrauktas iš netikėtos, nebūdingos jam vietos objektas gražiai suspindi visose pasakojimo rampų šviesose.

H.Murakami puikiai geba atskleisti nepaprastą mūsų gyvenamojo pasaulio paprastumą, į maginės tikrovės rūbą įvilkdamas bene universalias egzistencines duotybes – nuolat svyruojančius tuštumos ir prasmingumo svarstyklių polius, kertinius vienatvės ir santykio dueto dėmenis, nesibaigiantį gėrio ir blogio šokį, gyvenimo filosofijos intarpus. Ir dar niekas negali atimti iš autoriaus gebėjimo intriguojančiai pasakoti – jo kūryboje unikaliai, bet organiškai suskamba ne tik jau minėtieji virš-tikroviniai elementai, bet ir paprastos buities detalės, kurias kokio kito autoriaus kūriniuose aptikęs imtum tuoj pat žiovauti ir nuobodžiauti.

Ši ilga mano įžanga skirta ne tik apžvelgti ankstesnę H.Murakami kūrybą – visi įvardyti dalykai galioja ir naujausiam į lietuvių kalbą Gabijos Enciūtės išverstam romanui „Komandoro nužudymas I: iškilusių idėjų antologija“. Taigi čia – ryškiai atpažįstamas ankstesnis autoriaus braižas: tipiškas su tam tikrais nesklandumais, stoka ar ribinėmis situacijomis susiduriantis herojus, įprastos jo kasdienybės ir maginės realybės dermė, ritmiškai svinguojantis, įtraukiantis pasakojimas, erzinantis prasmės ir viso naratyvo išrišimo pažadas, moralinės dilemos ir nuolat iškylantys pasirinkimai, išbandymai, erotiniai intarpai, neįkyrios filosofijos viražai, būtinas vientulystės dėmuo. Dar labai ryškus pagrindinių Murakami romano veikėjų nuoširdumas – pasakojimo kelionėje jais patikiu, su visomis neslepiamomis ydomis, baimėmis, netikrumais.

Ir vis tik šįkart pastebėtinas dar ryškesnis romano konceptualumas, dalies svarstomų idėjų išgryninimas, tiesioginis ir potekstinis jų pateikimas.

Ir vis tik šįkart pastebėtinas dar ryškesnis romano konceptualumas, dalies svarstomų idėjų išgryninimas, tiesioginis ir potekstinis jų pateikimas. Perskaičius susidarė įspūdis, kad labiau nei kituose Murakamio kūriniuose, šiame žadėtosios prasmės atšvaitai priartėja net ir neišrišus visų pasakojimui svarbių dalykų (to ir negali tikėtis – juk laukia dar antra „Komandoro nužudymo“ dalis).

Pasirinktas protagonistas – 36 metų dalininkas, portretų piešėjas, kurį palieka žmona. Pora mėnesių blaškęsis po šalį jis atsiduria atokiame bičiulio tėvo, jau demencija sergančio ir globoje gyvenančio žymaus menininko Tomohiko Amados kalnų name. Čia ir ima dėtis įdomiausi dalykai – kad nenugesinčiau skaitymo malonumo dar neskaičiusiems – išduosiu tik kelis – sutinkamas itin savitas turtuolis kaimynas Menšikis, palėpėje surandamas labai reikšmingas paveikslas, kažkas naktimis paslaptingai skambina varpeliu, o aplink sklando ne tik abstrakčios idėjos, bet ir konkreti Idėja.

Taigi, pasirinktas herojus, įvairiausi jam nutinkantys dalykai, romano erdvėlaikis ir kontekstai labiausiai bylojo apie menininko būtį – talentą, įkvėpimą, kūrybinius štilius ir įkvėpimus, autentišką kūrybą, būtiną dalinį atsiribojimą nuo gyvenamojo pasaulio triukšmo, savitą žiūrą, kainą, kurią turime sumokėti už pavykusį kūrinį, ir kitus svarbius dalykus. „Komandoro nužudyme“ tikrai esti tokių vietų, kurias norisi įsidėmėti ir, tikiu, ne tik dėl to, kas bylojama meno pasaulio žmonėms, bet ir universaliai.

Manau, visiems aktualūs kūrybiniai darbiniai išsikvėpimai, varginantis automatiškumas, monotonija ir prasmės stygius. Kaip sako romano herojus: „Yra tekę pasijusti lyg kokia meno pasaulio kurtizane. Aš puikiai įvaldęs techniką; dirbu, kiek įmanoma su atsidavimu; stropiai ir nuosekliai įgyvendinu kiekvieną suformuoto proceso žingsnį. Be to, gebu suteikti klientams pasitenkinimą. <...> Viena, ko nėra – tai jokios mano paties aistros ar noro. Nė lašelio. <...> Regis, mano susidomėjimas tapyba „pačiam sau“ nusilpo dar iki tol. Santuokinis gyvenimas, pastovumas – visa tai veikiausiai tebuvo pretekstas. Pasiekiau amžių, kai nebegalėjau vadintis jaunuoliu, ir kažin kokia many liepsnojusi ugnelė pamažu vis labiau geso, o pojūtį, kai nuo karščio sušyla visas kūnas, suvis buvau pamiršęs“ (26 – 27 p.). Šis sąžiningas, tikras veikėjo prisipažinimas kažką sujudina ir skaitytojo sieloje, pasako svarbius dalykus apie jo gyvenimą – bent jau aš perskaičiau kaip citatą iš savo pačios jausenų, tikrovės.

Kita svarbi su gyvenamąja tikrove ir meno pasauliu susijusi romano dedamoji – anšliuso kontekstas ir menamas Tomohiko Amados įsitraukimas į Austrijos pasipriešinimą nacistinei Vokietijai. Pagrindinis herojus spėja, kad Amados nutapytas paveikslas „Komandoro nužudymas“ turi su šiais įvykiais susijusį autobiografinį kontekstą. Tiek šio paveikslo, tiek pavykusių protagonisto kūrinių sukūrimo aplinkybės kviečia svarstyti apie „gyvą kraują“, sukrečiančius potyrius, autentiškumą, savotišką auką, išsinėrimą iš senosios odos, reikalingą paveikiam menui sukurti.

Taip pat romane, pasitelkus Rytų – Vakarų perskyras, tradicinio japonų ir vakarietiško meno susitikimus ir prasilenkimus, daug kalbama apie savito braižo, stiliaus atradimą, kūrybiškumą, menininko drąsą, atsakomybę. Su šia tema siejasi ir santykio problemos – įvairūs neištikimybės rakursai, ribos, kurias peržengus prarandamas ryšys, neišsakyti, nuolat į taurę kapsintys ir vienas nuo kito tolinantys dalykai, buvimas poroje su menininku, iš to kylančios dilemos, kūrybos poveikis santykiams ir atvirkščiai.

Apibendrinus galiu pasakyti, jog tikrai skaitysiu antrąją knygos dalį ir lauksiu naujų prasmių išrišimų. Rekomenduoju visiems H.Murakami kūrybos gerbėjams, visiems, kurių negąsdina keisčiausi nutikimai ir kelionės lig pat žmogaus savasties gelmių, ir tiems, kurie nors kartą yra praradę įkvėpimą ir kūrybinį polėkį, jų ieško, svarsto, o gal šią akimirką jau džiaugiasi atradę. Jei gyvenimas – tuščias kaip Murakamio proza – jis iš tiesų yra ganėtinai pilnas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

21:34
06:33
01:02

Esports namai

URBAN˙/