T.Pratchettas – pasaulyje milžiniško populiarumo sulaukęs rašytojas, jo knygos išverstos į 33 kalbas ir sulaukė 45 mln. skaitytojų dėmesio. Į lietuvių kalbą jau yra išversti keli šio autoriaus kūriniai, tačiau dažnai į klausimą, kodėl nėra jis leidžiamas dažniau, atsakoma, jog T.Pratchetto knygas versti yra pakankamai sudėtinga. Reikia pastebėti, kad vertėjas Mindaugas Strockis su savo užduotimi susidorojo meistriškai – leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga „Mažieji dievai“ išversta nepriekaištingai.
Knygos pristatyme cituojama „The Guardian“ recenzija, kurioje rašoma, jog ši „Disko pasaulio“ knyga – tarsi J.R.R.Tolkienas su šmaikštumo užtaisu. Gal ir galima būtų lyginti šiame autoriaus sukurtame fantastiniame pasaulyje vykstančius dalykus su J.R.R.Tolkienu, tačiau palyginimų galima būtų įžvelgti ir daugiau – tarkime, alegorinis pasakojimo būdas kai kam gali priminti kad ir George'o Orwello „Gyvulių ūkį“ (tik T.Pratchettas nagrinėja žmogaus religingumą), humoras fantastinėje literatūroje gali priminti kitą Lietuvoje mėgstamą rašytoją Neilą Gaimaną, tačiau šie palyginimai kažin ar reikalingi, nes T.Pratchettas juk ir pats yra vienas iš tų rašytojų, suformavusių savo specifinį rašymo būdą su dar specifiškesniu humoru.
Nors ši knyga yra iš „Disko pasaulio“ serijos, ją drąsiai galima imti į rankas net ir neskaičius kitų kūrinių, mat jos personažų ar sukurto pasaulio pažinimui priešistorė visiškai nebūtina.
Bruthos atsakymas į klausimą, ką reiškia būti žmogumi: „Paprasta. Gimsti. Paklusti keletui taisyklių. Darai, kas liepta. Miršti. Pamiršti“
Pagrindinė knygos istorijos ašis – kas nutinka, kai dievas praranda savo tikinčiuosius. Ir pagrindinis iš to kylantis klausimas – ko kam labiau reikia, dievui tikinčiųjų ar tikintiesiems dievo?
Knygoje dievas Omas – praradęs visus pasekėjus, išskyrus vieną – o ir tą patį ne patį išmintingiausią – Bruthą, naivuolį, tegalintį pasigirti tik fenomenalia atmintimi. Nors valstybė, kurioje jis gyvena, išoriškai yra giliai religinga, tai telikęs tik fasadas, o iš tiesų Brutha tėra vienintelis žmogus, nuoširdžiai tikintis, jog Omas iš tiesų egzistuoja. Tačiau praradęs visus tikinčiuosius Omas kartu prarado ir savo buvusią galybę, dabar jo pavidalas – viso labo savimi negalintis pasirūpinti vėžlys.
Nors toliau vykstantį veiksmą galima skaityti kaip tiesiog linksmą fantastinę istoriją, iš tiesų gelmė čia gilesnė. Bruthai su Omu keliaujant, patiriant gausybę nuotykių iš tiesų autorius visų šių istorijų pavyzdžiais, nesunkiai atpažįstamomis nuorodomis į mūsų tikrojo pasaulio reiškinius išreiškia savo nuostatas, ką iš tiesų visuomenėje reiškia religingumas.
Manau, kad kai kuriems krikščionims dalis šios knygos vietų gali pasirodyti netgi įžeidžiamos, mat T.Pratchettas, kaip įprastai, žodžio užantyje nelaiko. Tačiau iš tiesų autorius kritikuoja ne patį tikėjimą, o knygoje sukurtą visuomenę, kurioje žmonės tiki ne pačia religija, o struktūromis, papročiais, organizacija. Tai taip įsišakniję, kad šioje dirbtinėje totalitarinėje visuomenėje žmonės nė negali įsivaizduoti, kaip įmanomas gyvenimas be to, be religijos sustatymo viską į savo vietas (Bruthos atsakymas į klausimą, ką reiškia būti žmogumi: „Paprasta. Gimsti. Paklusti keletui taisyklių. Darai, kas liepta. Miršti. Pamiršti“). Juk Kvizicijos pagrindinis principas: „Kur yra bausmė, ten visada yra nusikaltimas. Kai kada nusikaltimas seka paskui bausmę, o tai tik įrodo Didžiojo Dievo įžvalgumą“.
Kita vertus, autorius klausia, kas nutinka, kai žmogus nustoja tikėti jei ne dievu, tai bent jau šio vardan sukurtomis struktūromis („Jei žmonės nustos tikėti dievais, jie patikės bet kuo“), ar jiems iš tiesų reikia laisvės? Taip ir sukuriami dievai, kurių galia priklauso tik nuo to, kiek žmonės jais tiki („Žmonės gauna tokius dievus, kokių jie nusipelno“).
Ir jeigu sakoma, kad didžiausios pasaulio kvailystės daromos su rimtomis išraiškomis, tad galbūt čia priešingas atvejis – rimti dalykai dėstomi su šypsena per visą veidą
Nors pagrindinės satyros strėlės čia krenta į organizuotą religiją, T.Pratchettas neužmiršta ir politikos („Efebiečiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi teisę balsuoti. Kas penkeri metai kas nors buvo išrenkamas tironu, jei tik galėjo įrodyti esąs sąžiningas, išmintingas, sveiko proto ir vertas pasitikėjimo. Vos jį išrinkus, žinoma, iš karto tapdavo visiems akivaizdu, kad jis yra nusikalsti linkęs beprotis, visiškai nesuvokiantis eilinio, rankšluosčio ieškančio filosofo iš gatvės lūkesčių“), smagiai pasišaipo iš filosofų.
Autoriaus ciniškas humoras („Naminiai gyvūnėliai labai padeda nuo streso. Ir nuo bado, žinoma“), lengvas pasakojimo stilius, alegorijos ir įtraukiančios istorijos visą šią visuomenės kritiką paverčia spalvinga istorija, tikrai peržengiančia fantastinės literatūros ribas.
Tai – neabejotinai viena iš linksmiausių knygų, parašytų apie tokius pakankamai sudėtingus dalykus. Ir jeigu sakoma, kad didžiausios pasaulio kvailystės daromos su rimtomis išraiškomis, tad galbūt čia priešingas atvejis – rimti dalykai dėstomi su šypsena per visą veidą.
