Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 3d. 19:59

Knygos recenzija. Gario Kasparovo „Žiema artėja“

Garry Kasparovo knyga „Žiemė artėja“ 15min recenzija
„Twitter“ nuotr. / Gario Kasparovo knyga „Žiema artėja“

Garis Kasparovas dar skindamas pergales prie šachmatų lentos garsėjo įspūdingomis kombinacijomis. Bet dabar rado originalumu toli gražu nespindinčią formulę, kaip neįgyti draugų ir nedaryti įtakos žmonėms, kurią išklojo audringoje knygoje „Žiema artėja“ („Winter Is Coming“).

Pernai spalį „PublicAffairs“ išleista buvusio šachmatų pasaulio čempiono, kuris 2005 metais baigė sportinę ir pradėjo politinę – o tai Vladimiro Putino replėmis suspaustoje Rusijoje nėra lengva – karjerą, knyga akivaizdžiai skirta Amerikos auditorijai.

„Žiema artėja“ – anglų kalba. Parašyti knygą G.Kasparovui padėjo šachmatais ir demokratija Rusijoje besidomintis amerikietis žurnalistas Migas Greengardas.

Aišku, supažindinti amerikiečius, kurie Šaltąjį karą su Sovietų Sąjunga atsimena per vis tirštesnes miglas, su dramatiška situacija dabartinėje Rusijoje, – kilni ir, be abejonės, reikalinga misija.

Vis dėlto G.Kasparovui ji nusiseka tik iš dalies.

Taip, Rusijoje užgniaužta laisva žiniasklaida, taip, šalyje vis laidojami žurnalistai (Ana Politkovskaja) ir opozicijos aktyvistai (Borisas Nemcovas).

Naujam skaitytojui, sakykime, apskritai nieko nežinančiam apie putinizmą, be abejo, naudinga, kad G.Kasparovas nuosekliai išvardija visus svarbiausius posovietinės Rusijos gyvavimo etapus.

Jis primena, kad padėtis Rusijoje greičiausiai stabilizavosi – bent jau paviršiuje – ne V.Putino, o į neregėtas aukštumas pakilusių naftos kainų dėka.

Vos atėjęs į valdžią, buvęs KGB agentas V.Putinas pasistengė neutralizuoti laisvą žodį ar bent nuvyti jį į tolimiausią paraštę.

Dabar „juodasis auksas“ kainuoja – palyginti – centus, o faktas, kad šalies ekonomika jau ne juokais braška, tik paliudija, jog per 15-16 metų Kremlius tiesiog stovėjo vietoje, o Rusija liko vadinamąja naftavalstybe, nesugebėjusia diversifikuoti eksporto.

Be to, G.Kasparovas taikliai pastebi, esą rusai praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kai prezidento postą užėmė Borisas Jelcinas, siaubingu, kone katastrofišku laiko tik todėl, kad laisva žiniasklaida, ypač – televizija, skelbė apie nuodingą mafijos, politikos ir korupcijos kokteilį.

Vos atėjęs į valdžią, buvęs KGB agentas V.Putinas pasistengė neutralizuoti laisvą žodį ar bent nuvyti jį į tolimiausią paraštę.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tad per televiziją rusas nemato nieko blogo – šaliai sunku, bet padėtis stabili, o priešų apsuptas prezidentas didvyriškai vairuoja tėvynę prarastos galybės link.

Žinoma, tai mitas. Tačiau iš Rusijos 2013 metais jau išvykęs aktyvistas, regis, irgi prispaustas opozicijai neva blogo linkinčių priešų. Pastarieji – ne kur kitur, o Vakaruose.

Pirmojoje knygos pusėje pateikiamam pasakojimui, kaip Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo vėl nuslydo į autoritarizmą, priekaištų rasti sunku.

Borisas Jelcinas, oligarchai, Vladimiras Putinas, karai Čečėnijoje, daugiabučių sprogdinimai – viskas tvarkinga, net jei jau dešimtis kartų girdėta ir išrašyta.

Tiesa, istorijas apie putinizmo suklestėjimą G.Kasparovas vis papuošia asmeniniais pastebėjimais: „Mane gąsdino V.Putino praeitis KGB, bet buvau pasiruošęs suteikti jam šansą“, „Aš – ne politikas, o aktyvistas“.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Garry Kasparovas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Garis Kasparovas

Tokie brūkštelėjimai nėra neįdomūs, tačiau dėl jų knyga taip ir blaškosi tarp emocingo, bet vis dėlto šaltu protu atlikto V.Putino sukurtos kleptokratijos tyrimo bei autobiografinės giesmės.

Tikrai yra veikalų, geriau, plačiau ir tiksliau apibūdinančių putinizmą – Luke'o Hardingo „Mafijos valstybė“ („Mafia State“), Beno Judah „Gležnoji imperija“ („Fragile Empire“), puiki Karen Dawishos studija „Putino kleptokratija: kam priklauso Rusija?“ („Putin's Kleptocracy: Who Owns Russia?“)

Trumpiau tariant, G.Kasparovo pasakojimą jau esame skaitę – jis tikrai nėra naujas. Kažkiek primena vaikystę, kai nenori valgyti atsibodusių daržovių, bet vis tiek valgai, nes sveika.

Daugelio skaitytojų nereikia įtikinėti, kad Rusijos prezidentas yra Kremliuje į caro vaidmenį įsijautęs blogas vyrukas. Bet priminimas nepakenks.

Bet taip tik įsibėgėjama. Pasirodo, V.Putinui iškilti padėjo Vakarai – žinoma, ne išstumdami jį į lyderius, o nuolankiai tylėdami ir leisdami jam triuškinti demokratiją Rusijoje.

G.Kasparovas užsidegęs tikina, kad Vakarams įsikišti į Rusijos vidaus reikalus reikėjo jau 1991-1992 metais. Jo teigimu, „laisvasis pasaulis“ pamiršo „moralinę pareigą“ ir leido Rusijoje sužydėti nusikalstamam chaosui.

Keli įtariamieji įprasti – buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis, kuris prisiglaudė „Gazprom“, „bunga bunga“ vakarėlių karalius Silvio Berlusconi, puikiai sutariantis su V.Putinu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Gerhardas Schröderis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Gerhardas Schröderis

Bet tuomet pereinama prie dar didesnio konkretumo. Seka tokia: kalti Vakarai, Vakaruose – Amerika, Amerikoje – Demokratų partija, o Demokratų partijoje – prezidento Baracko Obamos administracija.

Būtent B.Obama ir JAV demokratai išvadinami kone didžiausiais pasaulyje bailiais, kurie naiviai ieško pastangų pasiekti taiką ir atkurti geopolitinę ramybę, nors, suprask, turėtų skelbti karą Rusijai.

B.Obama ir JAV demokratai išvadinami kone didžiausiais pasaulyje bailiais.

Anot G.Kasparovo, būtent šie Baltieji rūmai „gėdingai“ nesiunčia kovinių ginklų Ukrainai ir apskritai kone akiplėšiškai drįsta palaikyti ryšį su Kremliumi.

Aišku, taip manyti – autoriaus teisė, nors su juo sutikti nelengva. G.Kasparovas turbūt pats to nenorėdamas kalba visai kaip Kremliaus propagandininkai – juk jie irgi aiškina, kad Vakarai, ypač JAV, specialiai žemino rusus tą dešimtmetį po to, kai griuvo sovietinis komunizmas.

Galima ginčytis – tuos kelerius metus Rusiją drebino tiek daug milžiniškų pokyčių (juk griuvo didžiulė branduolinė totalitarinė valstybė!), kad tiesiog neįtikėtina, jog buvo pralieta tiek mažai kraujo.

Kažin, ar kas tuo metu galėjo nuspėti, kuria kryptimi pasuks Rusija. Padriką tuometę kakofoniją knygose „Lenino kapas“ („Lenin's Tomb“) ir „Prisikėlimas“ („Resurrection“) įspūdingai aprašė dabartinis savaitraščio „The New Yorker“ vyriausiasis redaktorius Davidas Remnickas.

G.Kasparovo kritika B.Obamos administracijai pagrįstesnė. Jos Rusijos politiką pasibaisėtina, jei ne katastrofiška vadina didžioji dauguma analitikų.

Iš tiesų daug ką pasako faktas, kad pirmajame JAV ir Rusijos dvišalės prezidentinės komisijos suburtos darbo grupės pilietinės visuomenės klausimais posėdyje dalyvavo Vladislavas Surkovas.

Kvietimas šiam putinizmo strategui, Rusijoje užsmaugusiam pilietinę visuomenę, atvykti į Vašingtoną parodė, kaip smarkiai amerikiečiai suklydo sudėdami vilčių į pakaitinį carą – Dmitrijų Medvedevą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Dmitrijus Medvedevas ir Barackas Obama
AFP/„Scanpix“ nuotr./Dmitrijus Medvedevas ir Barackas Obama

Ir vis dėlto: neapsižiūrėjimas yra viena, o klaidų taisymas – visai kas kita. Juk Vakarai ir JAV ruošiasi tai žiemai, kuria taip gąsdina G.Kasparovas.

V.Putino aplinkai paskelbtos sankcijos, NATO ir JAV siunčia vis daugiau karių ir karinės technikos į rytinio Aljanso sparno šalis, tarp jų – ir Lietuvą, vis plačiau atpažįstama rusiška propaganda, kovojama su vadinamaisiais troliais.

Taip, Vakarai elgiasi atsargiai. Tačiau, kad ir kaip karščiuotųsi G.Kasparovas, V.Putiną ir Rusiją drąsiai lyginantis su Adolfu Hitleriu bei nacistine Vokietija, šią šalį gali pakeisti rusai – tik rusai.

Tik rusai turi pasiryžti nebijoti – vakariečiai gali ir turėtų juos tik drąsinti.

Autorius tai prisimena vieną vienintelį kartą, tik jau artėdamas prie knygos išvadų: „Vis dėlto V.Putinas yra rusų problema. Rusai turi susitarti dėl to, kaip jį pašalinti“.

G.Kasparovas lieja apmaudą dėl respublikonų Johno McCaino ir Mitto Romney pralaimėjimų B.Obamai prezidento rinkimuose.

Be to, didaktinis stilius, kuriuo skaitytoją požiūrio į pasaulį moko G.Kasparovas, pasirodo, turi gana paprastą priežastį – artėjančius JAV prezidento rinkimus.

Jis lieja apmaudą dėl respublikonų Johno McCaino ir Mitto Romney pralaimėjimų B.Obamai prezidento rinkimuose, be to, rodos, tik švelniai pabara George'ą W.Bushą, kurio „nuotykis“ Irake kainavo šimtus tūkstančių civilių gyvybių.

Rašydamas knygą „Žiema artėja“, G.Kasparovas nė neslėpė siekiantis, kad ji prekyboje pasirodytų prieš pat JAV prezidento pirminių rinkimų maratoną, o jos turinys taptų rinkiminių diskusijų objektu.

Nepavyko. Apie Rusiją kandidatai kalba nedaug, o kai kalba – tikrai ne taip, kaip norėtų G.Kasparovas. Donaldas Trumpas V.Putinu, regis, net žavisi.

Išgirsti šachmatų genijaus įspėjimus dėl Rusiją aptraukiančios tamsos verta. Tačiau, skirtingai nei G.Kasparovas, vilties turime ieškoti ne svetur, o pačioje Rusijoje.

Daugiau knygų recenzijų skaitykite čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”