Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugpjūčio 1d. 23:21

Knygos recenzija. „Geltonas radijas“ – apie trauką praeičiai

„Geltonas radijas“
„Geltonas radijas“

Aido Kelionio knygą „Geltonas radijas“, kurią išleido leidykla „Vaga“, neabejotinai galima pavadinti vasaros atostogų knyga, kurioje gausu lėto pasivaikščiojimo praeities takais. Taigi ji neabejotinai patiks tiems, kurie patys į praeitį žvelgia su nostalgija.

Pradedant plačiau vertinti šią knygą, itin tiktų pradėti nuo visiems gerai žinomo, netgi banalaus, pasakymo – „nespręsk apie knygą iš viršelio“. Nors knygos pavadinimas, skęstantis mėlyname dangaus fone, ir intriguojantis, tačiau skaitydama šią knygą taip ir nepajėgiau patirti pagrindinio personažo praeities magijos, kurią ypatingai jaučia knygos personažas.
Pagrindinis personažas Kazimieras po penkerių metų atostogų nusprendžia vykti į gimtuosius Namus. Tai ir yra pagrindinis knygos pretekstas - susitikimas su praeitimi. Knygoje praeities įvykiai pateikiami taip detaliai, jog atrodo, kad visas nutiko vakar. Tai, kaip ir ką mokyklinukui Kazimierui sesuo Astra ruošdavo valgyti, kokių laidų paauglystėje jis klausėsi per radiją, apie sovietmečio futbolo lygas ir jose rungtyniaujančias komandas ir t.t. Toks detalumas praeitį paverčia šiek tiek neįtikima, kadangi ji tampa bejausmiu įvykių fiksavimu.

Knygoje itin retai pasigirstančios intymios praeities adoracijos gaidelės leidžia pajusti Kazimiero gyvumą dabartyje: „Tuo metu Kazimierui atrodydavo, kad praeitis priartėja ir lieka tik ištiesti ranką ir ją užčiuopsi. Tamsa sumažindavo erdvę ir nuo senų dienų skirdavo tik geltona žibintų šviesa“ (46 p.) Kadangi dažniausiai jis lieka pasislėpusiu po praeities pasakojimais – „dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo“ (122 p.).

Taigi Kazimiero buvimas dabartyje yra pilnas monotonijos ir netgi nuobodumo. Jis „žmonai skambindavo kas antrą dieną sutartu laiku, kai ji jau būdavo grįžusi namo po darbo. Trumpai pasidalindavo naujienomis“ (29 p.) arba „kasdien picerijoje „Kaljaris“ arba „Sardinija“ pietums valgė pasakiškai skanias picas“ (28 p.). Skaitydama knygą nei karto nesitikėjau, jog Kazimieras gali pasielgti kaip nors netikėtai – jis buvo žemiškai paprastas ir ištikimas tik savo praeičiai. Jis prisimena praeitį, mato dabartį, tačiau neanalizuoja, neklausinėja – tiesiog nesvarstomai būna.

Beje, knygos pabaigoje pasirodęs praeities draugas chirurgas Binas, kurio pagalba Kazimieras dar porai savaičių pratęsia savo atostogas, ne tik praskaidrina knygos dabartį, bet ir pasirodo esąs daug įdomesnis personažas. Jis kitaip nei Kazimieras visada netikėtas ir nenuspėjamas – tai galėčiau pavadinti knygos kontrastiniu dušu.

Galbūt knyga „Geltonas radijas“ kaip ankstesnė „Smėlio laikrodis“ tėra nepretenzingas autoriaus susitikimas su skaitytojais arba nepamatuojama meilė knygoms, kurių svarba akcentuojama ir knygos personažo gyvenime.

Visgi knygoje gausu dienoraštinių, netgi kartais naivokų ar moralizuojančių, pamąstymų: „Prisiminė tuos laikus, kai mobiliakių nebuvo, ir manė, kad  gyvenimo kokybė dėl to ne kiek nebuvo prastesnė. Matė, kokią įtaką šis daikčiukas daro vaikams ir paaugliams, kurie net gatvėje tarsi apsėsti žiūrėdavo į šviečiantį ekraniuką ir spaudydavo mygtukus“ (29 p.).

Tokios mintys ir pernelyg išsiskiriantis „Geltono radijo“ paprastumas yra knygos juodosios dėmės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai