Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 5d. 18:51

Knygos recenzija. Gyvenimo ir mirties pamokos neregimo pasaulio atspindžiuose

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Pasaulyje daug knygų, bet tarp jų nedaug tokių, kurios parašytos taip gražiai, išmintingai, skaidriai, kad norisi skaityti balsu, gėrėtis žodžių, tylos, juoko ir rimties skambesiu ne tik akimis, širdimi, bet ir visu savo kūnu, kuriuo ne karta perbėga šiurpuliai skaitymo procese.

O ir karštą vasaros dieną niekas geriau neatvėsins, nei pažintis su atokiausia Norvegijos pakrantės sala ir jos gyventojų šiaurietiška istorija, aprašyta vieno garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų Roy'aus Jacobseno knygoje „Neregimieji“, kuri neabejotinai vienas geriausių šią vasarą pasirodžiusių kūrinių. Už savo kūrinius R.Jacobsenas apdovanotas daug literatūrinių premijų, taip pat buvo nominuotas „The Man Booker“ tarptautiniam prizui (2017 m.).

Romaną „Neregimieji“ iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šioje knygoje yra daug juoko, meilės, o dar daugiau – vienatvės, kurią B.Jacobsenas pavadina „mėgstamiausia norvegų jausena“

„Neregimieji“ yra R.Jacobseno trilogijos „Helgeland“ pirmoji dalis, pasakojanti apie XX a. trijų žvejų šeimos kartų gyvenimą saloje, kuri ir pavadinta šeimos pavarde – Barioja. Romanas apima 15 metų Bariojų šeimos gyvenimo, kuriame įvyksta visko – gimimų ir mirčių, džiaugsmų ir tragedijų, o kartu atsiskleidžia šios šeimos gebėjimas išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Hansas ir Marija kartu su dukra Ingrida, Hanso tėvu Martinu ir seserimi Barbro bei jos sūneliu Larsu įveikia tiek fizinius, tiek egzistencinius iššūkius, kurių kupina kiekviena diena saloje. Nepaisant visų sunkumų jie atranda laiko linksmybėms, geba pasidžiaugti saloje vykstančiais stebuklais.

Vieną gražiausių Helgelendo parkrantės salų nuo žemyninės Norvegijos dalies skiria valanda valties irklavimo. Šis ryšys leidžia salos gyventojams įsigyti reikiamų prekių, parduoti savo žuvį, kirų kiaušinius bei kitus produktus, o Ingrida gali lankyti mokyklą ir gauti konfirmaciją bažnyčioje.

Kai skaitytojas pirmąkart susipažįsta su jauniausia salos gyventoja, Ingrida, jai tik treji, bet ji jau moka pati sugauti žuvį. Po dešimties metų ji jau moka ne tik megzti, verpti, mušti sviestą, melžti karves, išnarplioti tinklus, užmauti jauką ant ūdų, bet ir valdyti salai priklausančius laivus.

„Nėra pasaulyje kito tokio dvylikamečio vaiko, kuris mokėtų daugiau už Ingridą, ji jūrų dukra, kuri žiūrėdama į bangas, regi ne pavojų ir grėsmę, o kelią ir sprendimą daugeliui dalykų.“

Paaugusi Ingrida, tapusi ne tik salos valdytoja, bet ir dviejų turtuolių našlaičių mama, ieško auksinės formulės, kaip tvarkytis su Bariojo sala, santykių tarp gyvulių ir žemės, žmonių bei jūros, subtilaus balanso, kurį reikia rūpestingai puoselėt, kad ten galėtų gyventi skaičius žmonių, ne mažiau ir ne daugiau. Ingridos linija knygoje atskleista išsamiausiai – jos gyvenimas aprašytas nuo pat vaikystės, augimo, brendimo, sulig kiekvienas metais augančia atsakomybe, kintančiu santykiu su sala ir jos gyventojais, kol galiausiai, sulaukusi pilnametystės būtent ji tampa pilnateise salos karaliene. Net ir trumpam išsikrausčiusi iš gimtinės, Ingrida galiausiai supranta, kad ji priklauso Bariojos salai, salai, kuri nebeturi metų laikų ir kuri visada kartu su ja, net kai jos ten nėra.

Kiekviena Bariojų diena ir visas gyvenimas neatsiejami nuo gamtos stichijų, kurios siaučia kone kiekviename knygos puslapyje, lyg lygiavertės salos gyventojos ir knygos herojės. Vietiniai, prisitaikydami prie šėlstančio gamtos kalendoriaus, išmoksta gyventi vėjų, audrų apsuptyje, pasiruošia jų išdaigoms ir įveikia keliamus rūpesčius. O pastarųjų saloje netrūksta. Po audros reikia sutaisyti apgadintus pastatus, išpainioti suveltus tinklus. Darbų užtenka ir vyraujant ramiems orams, saloje visada yra ką patvarkyti – iškasti vandens šulinį, paremontuoti namus, kad išgyvent dar vieną žiemą, reikia prikasti durpių žiemos sezonui. Galiausiai vyrai sumąsto, kad salai trūksta prieplaukos ir imasi jos statybų, bet ar orų valdovai „išduos leidimą“ šiam naujam statiniui saloje?

Romanas „Neregimieji“ – tarsi jūros pakrantėje išmestas butelis su šimto metų senumo laišku, atplukdytu iš tolimosios salos, kuriame labai natūralistiškai, o kartu vaizdžiai aprašytas Bariojų gyvenimas.

Šioje knygoje yra daug juoko, meilės, o dar daugiau – vienatvės, kurią B.Jacobsenas pavadina „mėgstamiausia norvegų jausena“. Sala – filosofinis romano simbolis, atskirtųjų prieglobstis. Kiekvienam saliečiui nestinga lėtų ir pamatinių vienatvės pamokų, kurias teikia ne audra, bet metai, pati sala ir rimtis. Bariojų moterys jau pripratusios kasmet antrą metų dieną keliems mėnesiams į žvejybą išlydėti savo vyrus. Tada prasideda laukimas, kuris ne visada ir ne visiems baigiasi džiaugsmu. Nepykti, nebijoti su rimtimi priimti tai, kas neišvengiama, – taip prisijaukinama net ir pati atšiauriausia pasaulio vietovė. Tačiau tas atšiaurumas turi savito grožio ir stebuklų, kuriuos kasdien į krantą išmeta jūra ar palieka paukščiai, sudėję lizdus tiesiog priebučiuose po laiptais, apdovanodami savo kaimynus tuntais švelnių pūkų.

„Būna taip, kad jie sulaukia svečių iš kitų salų. Tada svečiai vaišinami valgiais ir kava, šneka be perstojo vienas per kitą, nes į salos gyventojų vidų prikapsi žodžių, kuri kada nors turi išsilieti. Kai ištuštėja, jie vėl keliauja namo ir kaupia naujus sakinius.“

Romanas „Neregimieji“ – tarsi jūros pakrantėje išmestas butelis su šimto metų senumo laišku, atplukdytu iš tolimosios salos, kuriame labai natūralistiškai, o kartu vaizdžiai aprašytas Bariojų gyvenimas, esminiai epizodai saloje, kurioje visi turi savo pareigas ir atsakomybes, net mažiausi vaikai. Kuo prasideda ir kuo baigiasi diena, vasara, žiema? Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena čionykščiai? Ar jiems pavyks surasti ryšį su išoriniu pasauliu, ar troškimas gyventi komfortabiliau, šiuolaikiškiau nėra per didelė kaina už prarastą laisvę? Žmogaus ir gamtos priešpriešos bei vienybės saloje – tai temos, kurios gvildenamos romane „Neregimieiji“.

Šioje knygoje gražu viskas – pradedant skaidria kalba, kuri kartais gali būti labai paprasta, kartais juokinga, kartais išmintinga, o kartais tiesiog kvapą gniaužianti savo poetiškumu (pvz. epizodai apie saloje ištinkančią tylą); tęsiant salos kasdienybės aprašais, tais šimtais šiltų, nuoširdžių detalių (apie kėdes, kurios gaminamos kiekvienam šeimos nariui, maišus gagų pūkų, kurių nesiryžta parduoti net už didžiausius pinigus ir pasilieka sau patalams prikimšti, apie mokyklą, į kurią susirinkę vaikai iš salų pirmiausia mokomi plaukti, apie cinamoninius sausainius su sviestu ir rabarbarų uogienę, apie kirų kiaušinius sudėtus jiems pastatytuose nameliuose, žvejybos ypatumus ir t.t.), kurios yra šio romano šerdis; ir baigiant filosofine kūrinio gelme apie atskirtį, kurią salos žmonės priima kaip dovaną, duotybę.

Bėgant metams jaunoji karta saloje inicijuoja įvairius pokyčius (prieplauka laivams, švyturys), bet jie niekada nesvarsto gimtinės palikti visam laikui ir keltis gyventi į žemyną, kur gyvenimas būtų gerokai paprastesnis. Sala yra jų šaknys ir jų likimas,ir jie iš visų jėgų stengiasi jį pažaboti savo naudai: „Niekas negali visam palikti salos, sala yra kosmosas riešuto kevale, kur žvaigždės snaudžia žolėje po sniegu.“

R.Jacobseno romanas „Neregimieji“ – viena geriausių knygų, perskaitytų šiais metais, rekomenduojama vertinantiems literatūrinį audinį, kalbą labiau nei siužetą, kupina išmintingų įžvalgų, filosofinės minties, norintiems pažinti atokiose salose gyvenančių žmonių kasdienybę. Nuostabi knyga!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas