Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 8d. 18:06

Knygos recenzija. J.Barneso „Vienintelė istorija“ – romanas apie meilės mirtį

Knygos viršelis 15min recenzija
Jurgos Mandrijauskaitės nuotr. / Knygos viršelis

Juliano Barneso naujasis romanas „Vienintelė istorija“ šio rašytojo gerbėjams primins vieną geriausių jo knygų „Pabaigos jausmas“, kuri 2011 m. laimėjo „Booker“ premiją.

Abu šie nedidelės apimties kūriniai pasižymi elegantišku rašymo stiliumi bei panašiomis – laiko, meilės ir atminties prigimties – tyrinėjimo temomis, abiejų šių romanų veiksmas vyksta Anglijoje. Romaną „Vienintelė istorija“ išleido leidykla „Baltos lankos“, išvertė Nijolė Regina Chijenienė.

Mūsų literatūros kritikai Julianą Barnesą vadina ne tik britų literatūros chameleonu, bet ir nacionaliniu lietuvių rašytoju, nes lietuviškai jau turime septynias iš trylikos šio rašytojo knygų, o už J.Barneso knygos „Kalbant atvirai“ vertimą Nijolė Regina Chijenienė visai neseniai buvo apdovanota Metų vertėjos krėslo premija.

Akivaizdu tik, kad pirmoji meilė padaro įtaką visam žmogaus gyvenimui ir lemia visus kitus santykius ateityje.

„Vienintelė istorija“ – nedidelės apimties, intymi vieno žmogaus meilės istorija, apimanti daugiau nei kelis dešimtmečius. J.Barnesas, nagrinėdamas pirmosios meilės intensyvumą ir jo poveikį pagrindinio veikėjo Paulio Roberto gyvenimui, pabrėžia, kad nesvarbu, koks tokios meilės rezultatas – laimingas, liūdnas, ilgalaikis ar trumpas. Akivaizdu tik tai, kad pirmoji meilė padaro įtaką visam žmogaus gyvenimui ir lemia visus kitus santykius ateityje. Tai tema, kuri muzikaliai atsikartoja knygoje ne vieną kartą, ne vieno knygos herojaus istorijoje.

Romanas pradedamas pirmojo asmens pasakojimu apie devyniolikametį Paulių, kuris teniso klube susitinka ir įsimyli 48 metų Siuzaną. Paulius gyvena „kaime“, „penkiolika mylių į pietus nuo Londono“. Siuzana yra susituokusi su komišku girtuokliu smurtautoju Gordonu, su kuriuo užaugino dvi dukteris. Siuzana ir Paulius užmezga romaną, kuris skaitytojui pateikiamas iš dviejų perspektyvų: jauno, karšto ir naivaus vaikino bei to paties asmens jau po penkiasdešimties metų.

Priešingai nei romane „Pabaigos jausmas“, kuriame herojus Tonis gudravo su skaitytoju ir savo atmintimi, pateikdamas melagingus prisiminimus, Paulius „Vienintelėje istorijoje“ iš karto prisipažįsta, kad, deja, jau daug praeities detalių yra pamiršęs, todėl sako: „Bet aš juk nerekonstruoju praeities, ją tik prisimenu. Taigi dekoracijų daug nebus. Jums gal jų ir stigs. Jūs pripratę prie dekoracijų. Nieko negaliu jums padėti. Mat nekurpiu jokios istorijos, noriu papasakoti tiesą.“ Paulius netrunka skaitytoją informuoti ir apie šios istorijos baigtį po dvylikos metų, tačiau tai visai nesugadino skaitymo malonumo. Barneso knygose siužetas nėra svarbiausias, įdomiausia dalis yra pasakotojo įžvalgos, parašytos aštriu, tiesiu rašytojo stiliumi.

Antroje kūrinio dalyje regime dviejų įsimylėjėlių gyvenimą po „pabėgimo“: jaunuolio – iš tėvų namų, Siuzanos – nuo sutuoktinio, tačiau romantiška idilė ilgai nesitęsia. Vos spėjęs į suaugusiojo gyvenimą įžengti Paulius stebi savo mylimos moters lėtą grimzdimą į alkoholio ir depresijos liūną. Šis grimzdimas vaizduojamas itin paveikiai, liūdnomis, skausmingomis detalėmis, skandindamas Siuzaną, ją įsimylėjusio jaunuolio nekaltybę bei visą skaitytojo tikėjimą gražios, viską nugalinčios meilės iliuzija.

Paulius dar bando guostis, kad šiuo beviltišku gyvenimo tarpsniu jo emocinis gyvenimas yra daug įdomesnis nei kitų jo bendraamžių, gyvenančių tyrais, tradiciniais džiaugsmais, reginčių ramius sapnus ir dar tik besirengiančių būsimiems nusivylimams. Tačiau ateina momentas, kai Paulius visgi užduoda sau klausimą – „o gal tu jos nemyli, tik esi nuo jos priklausomas?“ Iki pat knygos galo taip ir lieka neaišku, kuri istorija Siuzanai buvo „ta vienintelė“, su kuriuo iš keturių jos gyvenimo vyrų.

Trečiojoje romano dalyje pirmojo asmens balsas beveik visiškai išnyksta, o naratoriaus tonas išlieka šaltas ir racionalus. Paulius pasakoja apie įvykius daugiausia trečiuoju asmeniu. Po daug metų, jau ilgokai gyvendamas be Siuzanos, vyras svarsto apie meilės prasmę, ieško istorijų, kurios padėtų suprasti, kas jiedviem atsitiko. Šioje dalyje, kaip ir kitose J.Barneso knygose, nemažai diskutuojama (dažniausiai ironišku tonu) apie pačios meilės prigimtį, santuokos sąvokas: „Santuoka – tai apleistas valčių sandėlis, kuriame riogso nereikalinga dvivietė kanoja prakiurusiu dugnu ir vienu išlikusiu irklu.“

Dauguma Pauliaus atradimų meilės tema nėra itin romantiški, net atvirkščiai – yra gana niūrūs ir pesimistiški: „Meilė, netgi pati aistringiausia ir nuoširdžiausia, išmaniai prievartaujama, susitraukia į gailesčio ir pykčio kamuolį“ arba „Meilėje viskas tikra ir viskas melaginga“, arba „Meilė iš prigimties griaunanti, katastrofiška, kitaip tai ne meilė“. Tačiau knygos pabaigoje pats istorijos herojus sako, kad „greičiausiai meilės neįmanoma įsprausti į jokius apibūdinimus, o tik perteikti pasakojant istoriją.“

Viskas šioje knygoje atrodo siaubingai liūdna ir siaubingai teisinga.

Viskas šioje knygoje atrodo siaubingai liūdna ir siaubingai teisinga. Galutinė šios istorijos herojaus išvada – net pati romantiškiausia meilė galiausiai įstringa savo rėmuose, išsenka spalva ir prasme, – kai jau atsiranda branda ir patirtis apie ją kalbėti, nebelieka pačios meilės. Liūdnumas kyla iš pripažinimo, jog ir abipusė meilė, gyvenimas kartu nebūtinai garantuoja laimingą finalą, net ir fiziškai išsivadavus iš savo meilės istorijos, ji palieka žymes visiems tolimesniems santykiams su kitais žmonėmis ir kad „...bet kokia meilė, tiek laiminga, tiek nelaiminga – tikra pragaištis, jeigu atsiduodi jai visas.“

Tai labiau pasakojimas apie tas ypatingas gyvenimo istorijas, kurios pakeičia mus iš esmės, palikdamos randus, suteikiančius brandos ir patirties.

Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, kyla klausimas, ar tai istorija apie meilę? Tai labiau pasakojimas apie tas ypatingas gyvenimo istorijas, kurios pakeičia mus iš esmės, palikdamos randus, suteikiančius brandos ir patirties. Ši istorija ir apie tai, kad laikas keičia mus ir mūsų jausmus – iš aistros į prisirišimą, iš prisirišimo į gailestį, iš gailesčio į pyktį, iš pykčio į abejingumą, o galiausia – į susvetimėjimą. Galiausiai, užduodant ir sau klausimą – kiek pats toli galėtum eiti dėl savo meilės? Kiek galėtum dėl jos aukoti savo gyvenimą? Kuri tavo gyvenimo istorija yra „ta vienintelė“ ir ar ji „ta vienintelė“ tam kitam žmogui su kuria ją patyrei?

Paulius ne kartą mėto ironiškas replikas, kad štai šioje ar kitoje scenoje jis galėtų dabar elgtis kaip kinematografininkai, prisiliesti, paskutinį kartą sušnibždėti mylimajai grakščius žodžius. Tačiau jis be jokio graudulio atsisako holivudinių klišių ir meilės, kuri kažkada buvo jo gyvenimo fetišas, racionaliai mąstydamas ir teigdamas, kad gyvenimas toks, koks jis yra, eina toliau, ir be jokių sentimentalybių uždaro duris praeičiai. J.Barneso prozos paprastumas yra apgaulingas, šioje knygoje psichologinio realizmo atvaizdavimas yra toks paveikus, kad jam pavyksta išlaikyti skaitytojo dėmesį be jokių didesnių dramų ir epifanijų.

J.Barnesas „Vienintelėje istorijoje“ demonstruoja geriausias savo rašymo tradicijas, tad knyga – nuostabi. Stilius šioje knygoje tiesus, emocionaliai aštrus, pesimistinis, ironiškas, o kartu labai elegantiškas. Romane apstu skausmingų filosofinių, psichologinių įžvalgų, be jokių pagražinimų, tad knygos nuotaika tiesiog persmelkta melancholijos ir nevilties debesiu.

Romano pabaigoje imi suprasti knygos pradžioje pasakotojo užduoto retorinio klausimo prasmę: „Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti.“ Panašu, kad knygos herojus gyvenimo pabaigoje randa sau atsakymą į šį esminį klausimą. Belieka į jį atsakyti skaitytojui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/