Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 31d. 21:00

Knygos recenzija. Jauniausios „Man Booker“ premijos laureatės Eleanor Catton „Šviesuliai“

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Vilniaus knygų mugėje pasirodė dar vienos „Man Booker“ premijos laureatės – Eleanor Catton – knyga „Šviesuliai“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla „Baltos lankos“).  Didelės apimties knyga (752 psl.) leidyklos stende buvo graibstoma vos spėjant pildyti atsargas ir rekomenduojama Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjams. Su jaunos rašytojos E.Catton kūryba Lietuvos skaitytojai supažindinami pirmą kartą.

2013 metais išleistas antrasis autorės romanas „Šviesuliai“ E.Catton pavertė jauniausia „Man Booker“ premijos laureate. Kartu ji tapo ir jauniausia autore, patekusia į nominuotųjų sąrašą. Bent jau kol kas.

E.Catton romanas sudėtingesnis nei „Silva rerum“, tačiau leidyklos atstovai, susieję šias dvi autores, mano manymu, nesuklydo.

„Šviesuliai“ – pastišo tipo kūrinys, imituojantis karalienės Viktorijos laikų stilistiką. Baroko laikotarpį savo tetralogija siekusi atskleisti Kristina Sabaliauskaitė sulaukė didelio pasisekimo Lietuvoje ir net Lenkijoje. E.Catton romanas sudėtingesnis nei „Silva rerum“, tačiau leidyklos atstovai, susieję šias dvi autores, mano manymu, nesuklydo. Abu kūriniai imituoja tam tikrą laikotarpį, esminius veikėjų charakterius ir elgsenas atskleidžia autentiškoje praeities aplinkoje. Imitaciniai laikotarpių kūriniai randa savo skaitytoją. Tiesa, nevertėtų jais vadovautis siekiant išmokti istorijos, nes nors ir meistriškai užrašyta, tai yra fikcija.

Apie tokio tipo romanus autorė Jeanette Winterson turi kitokią nuomonę: „Jei norite skaityti 19 amžiaus romanus, galite rinktis originalius to laikotarpio romanus, o ne pirkti reprodukcijas.“ Su šia nuomone nesutikčiau. Naujosios Zelandijos epu tituluojamas kūrinys siekia toliau nei viltingas Viktorijos laikų imitatorius. Jau pirmuosiuose knygos skyriuose puikiai valdomas veikėjų charakterizavimas – jo labai stinga šiuolaikinių britų autorių kūryboje. Romaną skaityti gerokai lengviau, nei parašytus 19 amžiuje. Nauda dvejopa: sužinome apie laikotarpį, tačiau neapkrauname savęs itin sudėtinga minties seka.

Naratoriaus balsas romane kiek primena George'ą Eliotą (kuris autorei imponuoja labiau nei Bronte ar Austen). Kritikai šį romaną lygina su Wilkie Collinso kūriniais. Man stilistika kiek priminė A.Conan Doylio Šerloko Holmso istorijas. Dialogas tarp veikėjų naudojamas nusikaltimams ir detektyvinėms istorijoms atskleisti.

Kupini intelektualinio užtaiso, E.Catton tekstai gali pasirodyti sunkiai įveikiami. Tiesa, daugiau dėmesio autorė skiria ne pačiai istorijai, o teksto struktūrai. Ji kuriama preciziškai, net matematiškai.

Daugiau dėmesio autorė skiria ne pačiai istorijai, o teksto struktūrai. Ji kuriama preciziškai, net matematiškai.

Astrologinės tematikos simboliai – užduotis, kuri išpildoma su kaupu. Rašytoja, kurdama veikėjus, puikiai manipuliuoja archetipais, o astrologiniais ženklais paremtus simbolius tekste naudoja subtiliai – juos pastebės tik akylesni skaitytojai. Tai sudėtinga, ne visiems įkandama užduotis, kuri tekstui suteikia papildomą prasminį klodą. Dauguma veikėjų turi netipiškų bruožų, teikiančių jiems išskirtinumo (pvz., švaistūnas dendis skandinavas), tačiau pati autorė nė vieno neišskiria – romane jie lygiaverčiai, turintys sudėtingą, kartais net karikatūrišką charakterį, kuris galėtų priminti net komiksų veikėjus. Charakteriai nevienalyčiai – geraširdžiai ima daryti pasibjaurėtinus dalykus, o nusikaltėliai randa savyje tyrumo.

Istorija prasideda tamsią ir audringą naktį. Siaučiant jūrai į Hokitiją atvyksta 28-rių metų Valteris Mūdis – teisę studijuojantis škotas. Čia, bėgdamas nuo nesėkmių, jis tikisi atrasti savo laimę ir užsidirbti. Ieškodamas saugaus prieglobsčio, patenka į rūkomąjį „Karūnos“ viešbučio kambarį, kuriame vyksta keistas 12-os vyrų susitikimas. Kiekvienas pokalbio dalyvis turi sąsajų su neseniai įvykusiu neištirtu nusikaltimu, aplink kurį ir sukasi pokalbis. Būdamas išsekęs po kelionės, Mūdis kruopščiai stengiasi kurti pirmąjį įspūdį apie save, siekia atrodyti ramus ir patikimas. Laive susidūręs su neįtikėtinai keistais dalykais, kurių negali paaiškinti, protagonistas vengia kalbėti apie savo patirtį. Susitikimas, į kurį patenka, skirtas savoms istorijoms papasakoti, sudėlioti trūkstamas dėlionės dalis ir apsaugoti asmeninius interesus, tad jo paslaptis saugi.

Kuriama detektyvinė istorija: atokiame namelyje miršta atsiskyrėlis. Panašu, jog į tai yra įsitraukęs politikas, laivo kapitonas, kinų darbininkas, maoris ir net prostitutė. Lyg to būtų maža, dingsta ir jaunas turtuolis – turtingiausias miestelio žmogus. Atvyksta Lidija Vels, tvirtindama, kad ji mirusiojo atsiskyrėlio žmona, tuo sukeldama visų įtarinėjimus dėl siekimo praturtėti. Niekas negali patikėti, kad neišvaizdus ir apsileidęs senis galėjo turėti išvaizdžią žmoną, juo labiau kad nė vienas gyventojas nežinojo apie jos egzistavimą.

Skaitytojui tenka įtemptai sekti istoriją – gausybėje veikėjų ir siužetų vingių nesunku pasiklysti, o detektyvinėje linijoje konstruojama dėlionė nuolat subyra. Patraukusi Valterį Mūdį nuošaliau, autorė palieka skaitytoją vieną. Tiesa, sugrąžinusi jį į pasakojimą, padeda išspręsti visus galvosūkius. Strategija nustumiant Valterį Mūdį į šalį leidžia įsiskverbti į kiekvieno kambaryje esančio vyro mintis, kurios kupinos paslapčių ir netikėtų jungčių. Kaip ir Mūdžiui, skaitytojui sunku suvesti visus faktus ir istorijas į visumą. Kiekvienas vyras turi atskirą dėlionės dalį, kiekvienas jų nekaltas, kiekvienas – prisidėjęs. Jie turi motyvus nusikaltimui įvykdyti, kuria tik sau būdingą moralę, kiekvienas save pateisina.

Romanas turi gausybę teigiamų atributų: puikiai valdomi dialogai, geras humoro jausmas, judrūs pasakojimo vingiai. Autorė gudriai slopina informacijos srautą, taip kurdama savitą pasakojimo tipą. Kuo daugiau kalbama apie tam tikrą dalyką, tuo nesvarbesnis jis ima atrodyti. Suteikdama daug informacijos, ji skaitytoją palieka sumišusį suvokus, jog nieko nežino.

Toks pat pasakojimo tipas taikomas aplinkai ir detalėms – kalbama apie orą, kambarių interjerus, dėvimus drabužius, maistą lėkštėse, Naujosios Zelandijos krantinę, miglą ir vandenį, lietaus garsą ant skardinio stogo. Visos šios detalės nesiejamos tarpusavyje, jomis nesiekiama kurti vientisos realybės. Naujoji Zelandija su savo aukso upėmis yra atitolinama nuo skaitytojo.

Knygoje nėra ryškios problematikos, moralės balso, romano svoris kuriamas tiesiogiai – jos apimtimi. Vis dėlto tai viena geriausių šiais metais lietuvių kalba išleistų grožinių knygų. Turėdama modernią perspektyvą, E.Catton puikiai kontroliuoja savo stilių. Ji kuria pasakojimą, kuris, neturėdamas prasminio gylio, vis dėlto įtraukia. Knygos anotacijoje rašoma: tai „nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename“. Belieka tik sutikti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą