Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 27d. 19:00

Knygos recenzija. Jo Nesbø „Makbetas“ – moderni Shakespeare'o interpretacija

Knygos viršelis 15min recenzija
Brigitos Adomaitytės nuotr. / Knygos viršelis

Ar lengva adaptuoti klasikinius kūrinius šiuolaikiniam, visur skubančiam, sunkiai benustembančiam bei gana apatiškam skaitytojui? 2016 metais, minint 400-ąsias dramaturgo Williamo Shakespeare'o mirties metines, buvo įgyvendintas „Hogarth Shakespeare“ projektas, kurio tikslas – savaip perteikti ir perpasakoti jo kūrinius.

Šio projekto dėka Jo Nesbø modernizavo pjesę „Makbetas“ . Knygą iš norvegų į lietuvių kalbą vertė Giedrė Rakauskaitė, o išleido leidykla „Baltos lankos“.

J.Nesbø – vienas garsiausių ir populiariausių Norvegijos trilerių rašytojų visame pasaulyje, jo knygos išverstos į 40 kalbų. Lietuva irgi nėra išimtis. J.Nesbø yra susižėręs gausybę premijų, iki šiol parduota daugiau nei 40 milijonų jo knygų egzempliorių. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau rašytojas taip pat yra išleidęs net keturias knygeles vaikams, kas tik pabrėžia jo chameleonišką sugebėjimą rašyti skirtingais stiliais.

Nors J.Nesbø kūryba yra geriau pažįstama iš jo kultinių knygų serijos apie detektyvą Harį Hūlę, šįkart rašytojas nepabūgo naujo amplua ir interpretavo tragediją „Makbetas“, kuri, kaip ir dauguma autoriaus knygų, tapo bestseleriu. Kodėl autorius pasidavė šiai avantiūrai? Kaip jis pats aiškino, ilgai dvejojo, kol tam pasiryžo. To priežastis – pagrindinio herojaus prieštaravimai. Pats autorius sakė: „Man reikėjo su šia drama pasigalynėti: niekaip nesiklijavo tos trys raganos. Ilgai perrašinėjau istoriją, kol ji tapo prasminga. Panaudojau tik „Makbeto“ skeletą“.

Aštuntojo dešimtmečio Škotija, neįvardintas miestas, tačiau galima spėti, jog kvepiantis tuometine Glazgo dvasia, kurią istorikai įvardina „Glazgo efektu“. Lietingame ir niūriame mieste, išsekintame korupcijos bei nedarbo, gyvuoja dvi narkotikų gaujos – Hekatės barono, dar vadinamo „Nematoma ranka“, ir „Norvegų raitelių“. Makbeto dėka įvyksta sėkmingas policijos reidas prieš „Norvegų raitelių“ gaują. Ir visai netrukus Makbetas išgirsta iš dviejų narkotikų prekeivių apie jo laukiančias karjeros aukštumas pranašystę, į kurią vyras nekreipia didelio dėmesio, tačiau vis dėlto žinia pasidalina su mylimąja Ledi. Ledi nėra abejinga „pranašystei“ ir pradeda kurpti planą, kurio dėka Makbetui numatyta šviesi ateitis. Netrukus užverda kova dėl posto, o gal geriau sakyti sosto, kam į rankas teks šis korumpuotas, nykus, tačiau taip visų geidžiamas miestas.

J.Nesbø „Makbetas“ – tamsus kaip ir šekspyriškasis kūrinys, kruopščiai suplanuotas ir intriguojantis. Šiame kriminaliniame romane nemažai aliuzijų į originalą: tragedijoje „Makbetas“ raganos išpranašauja Makbetui, kad jis taps Kodoro tarnu, o vėliau – karaliumi. Šiuolaikiniame kūrinyje nėra karalių, tačiau yra viršininkai, nėra tarnų – tik policininkai. Nėra Birnamo girios, sukilusios prieš Makbetą, tačiau čia pašonėje vis minimas nepajudinamas garvežys. Išlaikyti Shakespeare'o „Makbeto“ stuburą ne tik sudėtinga, tačiau apsunkinanti rašytojo darbą užduotis – suintriguoti tuo, kas ir taip skaitytojams gerai pažįstama.

J.Nesbø „Makbetas“ – tamsus kaip ir šekspyriškasis kūrinys, kruopščiai suplanuotas ir intriguojantis.

J.Nesbø, įvilkdamas į klasiką tapusios istorijos rūbą modernią detektyvo istoriją, neprašovė. Dabarties ir praeities problemos tik parodo, kad nors laikai ir vietos keičiasi, tačiau pagrindinės dogmos lieka tos pačios – neišjudinamos, kaip ir žmogaus prigimtis, kad ir kaip jis norėtų tai pakeisti. Galios troškimas, kova su vidiniais demonais, draugystė, egocentriškumas – pagrindinės temos nagrinėjamos visame kūrinyje.

„Makbetas“ – knyga apie tai, kaip galia gali apakinti žmogų, neleidžiant jam skirti gėrio nuo blogio, nebijant aukoti tų, kurie tavimi tikėjo ir nuo tavęs nenusigręžė. Tai kūrinys apie išdavystę ir draugystės trapumą. Tačiau viena yra aišku – paskutinę teismo dieną visi gauname tai, ko nusipelnę.

Nors kartais ir bandome ištaisyti anksčiau padarytas klaidas, kaip bandė padaryti knygos herojus Lenoksas: „Prisipažinkite, Kaitai. Viskas gerai. Ne jūs vienas toks. Mes nesam didvyriai. Mes – paprasčiausi žmonės, kurie gal ir svajoja tapti didvyriais, bet kai tenka rinktis tarp gyvybės ir principų, apie kuriuos taip skambiai kalbam, tampam eiliniais žmogeliukais. <...> Ar galėtumėte tapti kitu žmogumi? Ar prisiverstumėt kažką paaukoti dėl tikslo, kuris daug svarbesnis už savąją garbę?“.

Knygoje „Makbetas“ autorius gilinasi į personažus, suteikdamas kiekvienam savitą istoriją bei pasakodamas jų priešistorę. Rašytojas bando bent šiek tiek išteisinti tamsius personažus, paaiškindamas jų veiksmų priežastis, remdamasis jų istorijomis. Šis ryšys tarp praeities ir dabarties analizuoja žmonių psichologiją bei tapsmą tokiais, kokie yra dabar.

Pavyzdžiui, Makbeto vaikystė vaikų prieglaudoje, o vėliau įnikimas į narkotikus. Nenuostabu, kad toks žmogus vėliau tampa savanaudišku garbėtroška, vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybe. Jei Shakespeare'as vaizduoja Makbetą valdžios be jokių moralinių normų siekiančia tragiška figūra, J.Nesbo bando jį bent iš dalies pateisinti, o ne pasmerkti. Tačiau, kaip ir pjesėje, negalima nesvarstyti, ar Makbetas eitų tuo pačiu keliu, jei nebūtų kurstomas mylimos žmonos. Vien žinant faktą, kad Makbetas anksčiau vadavosi nuo priklausomybės bei buvo vienišas, galima tik svarstyti, ar jis nėra tik mylimos moters valdoma marionetė.

Antgamtiškos kūrinio detalės atgimsta šiuolaikiškai: raganos, pranašystės bei vaiduokliai. Tačiau šįkart viskas turi paaiškinimą: laumės – tai narkotikų prekeivės pranašystė – viską kontroliuojančio vyro įžvalga, o Shakespeare'o kūrinyje aplankantys vaiduokliai – „gaižalo“, kuriuo svaiginasi Makbetas, haliucinacijos, kuris šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti logiškesnis ir labiau įtikinantis ginklas. Sąžinės graužatis kamuoja Makbetą, todėl jis vėl įninka į narkotikus. Kūrinio pabaigoje galime pastebėti, kad žmoniškumas vis dar rusena kažkur giliai jame, tačiau jis negali matyti gyvenimo prasmės. Paaiškinimas – Makbetas yra silpnesnis, nei gali pasirodyti. Jis nėra žmogėdra, tačiau jį tokį sukuria žmonės, kurių apsuptyje jis yra.

Būtų nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau pasirodytų šios knygos ekranizacija – romanas parašytas kinematografiškai, pavyzdžiui, knyga prasideda tokiomis eilutėmis: „Tamsoje iš dangaus krito skaidraus lietaus lašas, vis artėdamas prie uostamiestyje mirgančių šviesų. Šaltas šiaurės vakarų vėjo šuoras nešė jį virš išdžiūvusios upės vagos, kertančios miestą išilgai, ir nenaudojamų geležinkelio bėgių, kertančių miestą skersai“. Skaitant šį bei panašius aprašymus, pavyzdžiui, apie virš miesto skrendančią žuvėdrą, net ir nenoromis viską pradedi matyti taip, lyg žiūrėtum filmo juostą.

„Makbetas“ – tai knyga apie moralines dilemas, garbės troškimą bei įtikėjimą savo tiesomis. Geriausiai knygos potekstę paaiškina šis pokalbis tarp narkotikų barono bei narkomano vaikino:

„Senis suraukė kaktą, spoksojo į vaikiną, ir ašarotose jo akyse šis įžvelgė pripažinimą.

Nes tikiu, kad žmonės gali pasikeisti ir tapti geresni, - tarė vienakis ir įsikišo piniginę į skylėtą kelnių kišenę. – Todėl manau, kad Makbeto pasekėjai bus šiek tiek geresni. Nors ir žingsnelis po žingsnelio, taps vis geresni. Žmoniškesni. Kaip keista, gerumą ir gailestingumą apibūdinam žodžiu „žmoniškas“. – Vaikis pasiėmė peilį ir atlenkė geležtę. – Nepaisant to, ką žmonijos istorijoje žmogus yra padaręs žmogui.

Čia, - sudejavo senis ir parodė į gerklę. – Greičiau.

Ar atsimeni, kad akį turėjau išsipjauti pats?

Ką?

Narkomanas įbruko peilį seniui į ranką.

Padaryk tai pats.

Bet tu sakei... žmoniškesni...nesugebėsiu...prašau!

Mažais žingsneliais, - tarė vienakis, atsistojo ir patapšnojo sau per kišenę. – Mes tampam geresni, bet per vieną naktį netampam šventaisiais.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį