Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 6d. 18:50

Knygos recenzija. Juliano Barneso „Kalbant atvirai“ – muilo opera intelektualams

Juliano Barneso romanas „Kalbant atvirai“ 15min recenzija
„Baltų lankų“ nuotr. / Juliano Barneso romanas „Kalbant atvirai“

Džiugu, kad šiuolaikinio anglų rašytojo, „Man Booker“ premijos laimėtojo, Juliano Barneso knygų vertimai į lietuvių kalbą įgauna vis didesnį pagreitį – dabar turime lietuviškai išverstas jau šešias jo knygas.

Labiausiai jį išgarsino romanas „Flobero papūga“, kuri palankiai buvo sutikta ir Lietuvos skaitytojų. Na, o paskutinioji, šviežiai išleista knyga „Kalbant atvirai“ yra viena iš senesnių autoriaus knygų, pirmą kartą publikuota 1991 metais, o po devynerių metų sulaukė ir tęsinio „Love, etc“, kuriuo, tikiuosi, leidėjai pradžiugins ir mūsų skaitytojus. „Kalbant atvirai“ į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, o išleido leidykla „Baltos lankos“.

Šis romanas pasakoja apie meilės trikampį, apie du draugus, pamilusius tą pačią moterį. Lengvabūdis anglų kalbos mokytojas Oliveris turi gerą liežuvį, yra daug keliavęs, moka ne vieną užsienio kalbą, gaudosi mene, nešioja dulksnokus madingus drabužius, todėl žmonėms, ypač moterims, dažnai daro įspūdį. Jo priešingybė – racionalusis, drovusis bankininkas Stiuartas, kuriam sunku reikšti mintis, jis nėra patyręs tokių nuotykių, kuriais gali didžiuotis jo bičiulis, menui neturi laiko, į aprangą nekreipia dėmesio, tačiau skirtingai nei Oliveris visada turi santaupų.

Stiuartas viename viengungių pažinčių vakarėlyje susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, kurią netrukus ir veda. Būtent vestuvių dieną Oliveris ir įsimyli jau teisėtą draugo, Stiuarto, žmoną. Kaip toliau vystysis šios trijulės istorija, ir yra didžioji šio romano intriga, tačiau ne vien tai.

Tad pasakojimas be neutralios ir objektyvios pasakotojo akies yra kiek pavojingas, nes tiesa lieka kažkur tarp eilučių, bet, matyt, toks ir yra autoriaus tikslas – parodyti, kad panašiose situacijose kiekvienas yra savaip teisus ir kad skirtingame kontekste išryškėja arba pasislepia skirtingos žmogaus prigimtinės pusės.

Viename interviu Julianas Barnesas užsimena, kad knyga „Kalbant atvirai“ buvo parašyta remiantis istorija, kurią išgirdo keleriais metais anksčiau. Tai tebuvo anekdotas, galimybė, idėja dėl idėjos, kol suvokė, kad šiai intymiai istorijai reikalinga intymi forma, ir rašytojas ją randa. Istorijos veikėjų liudijimų forma parašyta knyga leidžia tą pačią istoriją pamatyti iš trijų perspektyvų, pvz., Stiuartas trijulės praleistą vasarą vertina kaip tobulą, Džiliana skundžiasi, kad Oliveris visgi buvo nereikalingas, o Oliveris prisimena „aš buvau puikus“.

Šis metodas, kai veikėjai pakaitomis pasakoja savo įvykių versijas (nesvarbu kam – terapeutui, nematomam žiūrovui, skaitytojui ir pan.) nėra labai naujas, tai, pvz., tapę kone vizitine Woody Alleno filmų kortele. Tačiau ši technika tobulai tinka atskleisti meilės trikampio peripetijas, sukuriant betarpišką ryšį ir privilegijuotą intymumo jausmą su skaitytoju.

Oliverio pasakojama istorija – šmaikšti, žavi ir šiek tiek lengvabūdiška, Stiuarto – tvirta ir patikima, Džilianos – žavinga, bet kelianti painiavą. Knygoje netikėtai įsiterpia ir kiti balsai – Džilianos motinos, tėvo, liudininkės Valės, kurie pateikia naujas tiesos versijas ir aplinkybių detales, taip įnešdami į visumą dar daugiau sumaišties. Galima manyti, kad kiekvieno jų išpažintis nuoširdi, tačiau akivaizdu, kad kartais kiekvienas iš jų kažką nutyli, pagražina ar net išgalvoja, o į paviršių ima kilti vis daugiau nutylėtų „paslapčių“. Net ir pats autorius knygoje neatsitiktinai įrašo posakį „Meluoja kaip liudininkas“. Tad pasakojimas be neutralios ir objektyvios pasakotojo akies yra kiek pavojingas, nes tiesa lieka kažkur tarp eilučių, bet, matyt, toks ir yra autoriaus tikslas – parodyti, kad panašiose situacijose kiekvienas yra savaip teisus ir, kad skirtingame kontekste išryškėja arba pasislepia skirtingos žmogaus prigimtinės pusės.

Herojai šioje knygoje bando išsiaiškinti meilės vietą ir svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, gretina ją su rinkos dėsniais. Pinigai kaip ir meilė tėra iliuzija, kuri egzistuoja tik todėl, kad visi susitarė teikti jai tam tikrą vertę. Štai kaip samprotauja knygos personažai: „Šiais laikais beveik visi ją laiko brangia preke. Bet tik ne aš. Jei paklaustumėt manęs, tai aš manau, kad meilės kaina šiuo metu dirbtinai sukelta. Artimiausiomis dienomis galima tikėtis jos kritimo.“

Romane išties galima rasti įdomių minčių tiek apie santuoką, meilę, draugystę ir kitas santykių temas, su kuriomis daugelis yra susidūręs: ar galime rinktis, ką ir kada įsimylėti, ar meilėje apskritai gali egzistuoti kokios nors taisyklės, ar santuoka iš anksto pasmerkta nusivylimui, ar iš tiesų meilė turi daug bendra su pinigais?

„Kalbant atvirai“ balansuoja tarp komedijos, farso ir melodramos žanrų.

„Ir finansai, ir meilė laisvai juda nepriklausomai nuo to, ko tenka atsisakyti. Meilė turi savo išeitinę pašalpą, turto dalijimą, didelės rizikos obligacijas. Meilės vertė kyla ir krinta kaip bet kurios valiutos. Ir pasitikėjimas yra pagrindinis raktas norint ją išlaikyti.“

„Kalbant atvirai“ balansuoja tarp komedijos, farso ir melodramos žanrų. Pirmojoje romano pusėje šmaikščiu sąmoju skaitytojus žavėjęs Oliveris, įsimylėjęs staiga persimaino ir surimtėja, nes tiki, kad tik meilė gali jį išgelbėti, pažadindama jame žmogiškumą. Galiausiai vedęs draugo žmoną juokauja, kad meilę lyginant su pinigais „tai santuoka yra tau pateikta sąskaita“, tačiau vis tiek neatrodo ja nusivylęs. Rimtojo Stiuarto kalbos tonas antrojoje romano pusėje taip pat keičiasi ir įgauna vis labiau sarkastišką atspalvį – kaip kitaip vertinti bandymą įrodyti, kad pinigai visgi patikimesni už meilę. Rodos, vienintelė Džiulija, aplink kurią sukasi visas romano veiksmas, net ir pakliuvusi į meilės trikampio vidurį, išlieka stabiliausia. Pirma pamilusi Stiuartą, o vėliau Oliverį, supranta, kad niekas dėl to nekaltas: „Ir manęs tai visai nedžiugina. O kai ko net negaliu pakęsti. Bet taip susiklostė, ir tiek.“

Pirmoji romano „Kalbant atvirai“ pusė priminė komediją, o antroje pusėje, kilus jausmų sumaiščiai, į paviršių ima kilti tamsiosios herojų savybės, o liudijimų tonacijos ir nuotaikos keičiasi priklausomai nuo to, kuriame meilės trikampio kampe yra atsidūręs pats herojus. Autorius šia knyga tarsi teigia, kad visi šiame pasaulyje esame pažeidžiami, neapsaugoti nuo netikėtai užklupusios meilės, nuo išdavysčių, skausmo, nusivylimo, kuriuos suteikia artimiausi žmonės, kad meilės stebuklas gali vabalą paversti žmogumi ir atvirkščiai, meile nusivylęs žmogus gali pavirsti vabalu, kad žmogui kaip ir vabalui per gyvenimą lemta išgyventi ne vieną asmenybės ir meilės transformacijos stadiją.

Romano „Kalbant atvirai“ tematika, turinys gali pasirodyti gana paprastas ir kiek banalus, o pačią knygą net norisi priskirti labiau pramoginiam žanrui, vakaro knygai, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Nors šios knygos tikrai negalima priskirti prie „sunkiasvorės“ literatūros, tačiau knygoje rasite visus esminius Juliano Barneso kūrybos bruožus, dėl ko šį autorių aš taip ir myliu – šmaikščią ironiją, rafinuotą rašymo stilių, intelektualias refleksijas, netradicinę formą, elegantišką romano kalbą. Skaityti Juliano Barneso knygas yra didžiulis malonumas, nes net atrodo, kad pačiai banaliausiai temai jis geba surasti savitą priėjimą, pateikti viską taip patraukliai, intelektualiai, kad skaitai kiekvieną sakinį su didžiausiu pasimėgavimu. Julianas Barnesas žavi dar ir tuo, kad turėdamas tekstinį savitumą, jis kiekvienoje knygoje geba nustebinti, nesikartoja, todėl ne veltui literatūros kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu.

Perskaitykite šią knygą vien dėl magiškos, šmaikščios, o kartu elegantiškos šio romano kalbos, žaismingo stiliaus ir anglakalbio autoriaus gebėjimo kurti tekstą, įpinant jame frazes, žodžius, sakinius iš prancūzų, ispanų, vokiečių, italų ir net lotynų kalbų. Šiame romane ypač jaučiama autoriaus meilė Prancūzijos kultūrai, šaliai – vartojama daug prancūziškų frazių, o galiausiai ir romano veiksmas iš Anglijos persikelia į Prancūziją.

Iš visų skaitytų Juliano Barneso knygų „Kalbant atvirai“ man pasirodė gal lengviausia turinio prasme, tačiau tikrai ne prasčiausia. Sakyčiau, tai ypač tinkama knyga ieškantiems intelektualaus, kokybiško pramoginio skaitinio. Taip pat manau, kad ši knyga tinkama tik pradedantiems pažintį su Julianu Barnesu (nebent turit alergiją meilės romanams), kad vėliau, su kiekviena knyga, simpatija šiam rašytojui tik augtų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata