Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 23d. 17:02

Knygos recenzija. Juliano Barneso „Laiko triukšmas“

Juliano Barneso romanas „Laiko triukšmas“ 15min recenzija
Knygos viršelis / Juliano Barneso romanas „Laiko triukšmas“

Šią knygą įsigijau dar Vilniaus knygų mugėje. Pradėjęs skaityti, padėjau šalin. Kažkas buvo ne taip. Prieš keletą dienų paėmiau į rankas dar kartą – nuo tada mintyse tesisuko Julianas Barnesas ir jo romanas „Laiko triukšmas“. Dažnai taip grįžtu prie knygų, tačiau šis sugrįžimas buvo vienas įsimintiniausių. Kaip ir pažintis su šio autoriaus kūryba. Kelkimės į totalitarizmo laikotarpį.

Lietuvių skaitytojams J.Barnesas yra gerai pažįstamas – lietuvių kalba išleistos jau penkios knygos, o pirma iš jų, „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“, knygynuose pasirodė dar 2006 metais. Ir nors pasaulio skaitytojams jis žinomas gerai, tačiau autoriaus vardas dar garsiau suskambėjo 2011 metais, kai už knygą „Pabaigos jausmas“ („The Sense of an Ending“) Anglijos autorius buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Beje, dar prieš gaudamas šį literatūrinį prizą J.Barnesas net tris kartus buvo patekęs į trumpąjį premijos sąrašą, kuriame įprastai būna šešios knygos.

Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ buvo išleistas praėjusiais metais, o šių metų žiemą leidykla „Baltos lankos“ gana operatyviai pristatė knygos vertimą ir lietuvių kalba. Romano vertėja – Nijolė Regina Chijenienė.

Knygoje J.Barnesas, remdamasis įvairiais šaltiniais, pasakoja Rusijos kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) gyvenimo istoriją. Šis garsus muzikos kūrėjas gyveno totalitarizmo laikais, kai šalį valdė Josifas Stalinas, o žmonės buvo persekiojami. Nepaklusimas valdžios organams ir partijai lemdavo pavojų ne tik vienam žmogui – bausmės sulaukdavo giminės, draugai, net kaimynai.

Tokioje politinėje aplinkoje D.Šostakovičius buvo kylanti muzikos žvaigždė. Kol vieną dieną jo garsi opera „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ nepateko į partijos ir pačio J.Stalino nemalonę. Taip, dar devyniolikmetis kompozitorius, susidūrė su suaugusiųjų pasaulio politiniais žaidimais – jis priverstas rinktis arba lojalumą tironijai, arba būti pasmerktu ne tik išsižadėti savo kūrybos, bet, greičiausiai, susitaikyti su mintimi, kad teks žūti.

Romano pasakojimą J.Barnesas perteikia keliais sluoksniais. Viename iš jų kalbama apie jauną kompozitorių D.Šostakovičių, kuris nenorėdamas, jog jo žmona ir naujagimė matytų, kaip jis yra jėga išvedamas iš namų tardymui, naktis leidžia daugiabučio laiptinėje. Ten jis sėdi ant lagamino, rūko papirosus, mintimis keliauja per savo gyvenimą. Čia skaitytojas supažindinamas ne tik su pačiu menininku ir jo šeima, tačiau ir su kitais tuometiniais kompozitoriais ir kūrėjais.

Kitame sluoksnyje autorius per knygos scenarijų žvelgia į D.Šostakovičių kaip žmogų. Analizuoja jo vertybes, apolitiškumą, norą kurti, kūrybines ambicijas. Galiausiai, jo seksualinį gyvenimą – santykius su žmona, meilužėmis ir su žmonos meilužiais. Per šias pasakojimo dalis skaitytojas gali lengviau įsijausti ir suvokti, kokią tuometinės valdžios baimę išgyveno menininkas. Pavyzdžiui, scena, kuomet D.Šostakovičius, kaip rašo J.Barnesas, paaukoja savo sielą įstodamas į komunistų partiją, kad galėtų bent kiek sumažinti valdžios spaudimą ir toliau kurti muziką.

Tuo tarpu trečiame sluoksnyje J.Barnesas stačia galva neria į J.Stalino Tarybų Sąjungą, Šaltojo karo laikotarpio rusų priešpriešą su amerikiečiais, analizuoja propagandos pinkles, skaitytojui pasakoja, ką menininkai privalėjo aukoti, kad šiomis totalitarizmo sąlygomis galėtų kurti – literatūrą, muziką. Viskas buvo kontroliuojama valdžios. Pavyzdžiui, viena D.Šostakovičaus aukų valdžios prievarta suregztas vieno garsiausių XX amžiaus kompozitorių Igorio Stravinskio išsižadėjimas. Jis buvo D.Šostakovičiaus įkvėpėjas, tačiau žaidimai propaganda yra negailestingi.

„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Julianas Barnesas 2011 metais
„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Julianas Barnesas 2011 metais

Iš pradžių skaitant knygą šis romano daugialypumas gali kiek trikdyti, tačiau pajautus tikrąjį knygos ritmą, atsiveria neišsemiami J.Barneso kūrybos klodai – nuo ironiškų pastabų iki gilių filosofinių idėjų, pavyzdžiui, apie likimą („Likimas. Tai tiesiog didingas žodis, reiškiantis tai, ko negali pakeisti. Kai gyvenimas tau pasako: „Taigi...“, tu sutikdamas linkteli ir tariesi, kad tai likimas“) arba samprotavimų apie tuometinės valdžios veiksmus („Būti rusu reiškia būti pesimistu, o būti tarybiniu žmogumi reiškia būti optimistu. Štai kodėl sąvoka „Tarybinė Rusija“ yra prieštaringa. Valdžia niekada to nesuprato. Ji manė, jog pakanka išgalabyti tam tikrą skaičių gyventojų, o likusiems paskirti propagandos ir teroro dietą, ir optimizmo šaltinis ištrykš savaime. Bet kur čia logika?“).

Vienos scenos verčia šypsotis, kitos – rimtai pasvarstyti, kokiu gyvenimo keliu tenka žengti pačiam. Pats romano tekstas skaitant, regis, neturi ribų – jis perteikia ne tik D.Šostakovičiaus skausmą, bet tuo pačiu ir skaitytoją perkelia į J.Stalino laikų Tarybų Sąjungą, leidžia paliesti tai, ko dabar jau neįmanoma patirti.

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo“, – šis knygos pabaigoje skambantis sakinys, regis, geriausiai apibūdina tai, ką jautė D.Šostakovičius ir kokią pasakojimo atmosferą J.Barnesui pavyko sukurti šioje knygoje.

Užvertęs paskutinį knygos puslapį svarsčiau, kodėl ši knyga man iš pat pirmo skaitymo neįstrigo, ko jai pritrūko. Tai romanas, kurio skaitymui reikia pasiruošti – įvairių ceremonijų nereikia, tačiau ramybė nepamaišytų, jei skaitytojas nori įsijausti į tikrąjį D.Šostakovičiaus gyvenimą. O jo vidinį pasaulį J.Barnesas perteikė įvairiapusiškai: jautriai, komiškai, net absurdiškai.

Kartu tai pasakojimas ne tik apie vieną žymiausių XX amžiaus kompozitorių. Tai D.Šostakovičiaus laikotarpio Tarybų Sąjungos alegorija, skaitytojui suteikianti galimybę iš menininko pozicijos pažvelgti į to meto šalį ir jos valdymą.

Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti romaną „Laiko triukšmas“, sakyčiau paprastai: laisvė kurti nelaisvėje. Tuo tarpu tokie leidiniai kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“ šią knygą vadino geriausia metų knyga. „The Daily Telegraph“ rašė: „Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją“, o „The New York Times“ rėžė aiškiai: „Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė“.

Beje, ši knyga pateko tarp 15min knygų apžvalgininko Audriaus Ožalo rekomenduojamų geriausių kovo mėnesio knygų:

Tai romanas, kuris suteiks ne tik puikų laiką skaitytojui. Jis taps tikru triukšmu tarp kitų knygų – pabandykite patys. O jei jūsų, kaip ir mano, tai bus pirmoji J.Barneso knyga, užvertus paskutinį jos puslapį, greičiausiai, ištarsite – kodėl į mano skaitymo pasaulį J.Barnesas įžengė tik dabar?

O norintys kiek daugiau paanalizuoti J.Barneso kūrybą, štai čia gali rasti jo romano „Gyvenimo lygmenys“ recenziją.

Smagaus skaitymo!

Daugiau dėmesio vertų knygų recenzijų rasite paspaudę čia.

TAIP PAT SKAITYKITE: „Už Kremliaus sienų“: kaip ir kodėl vienas perbėgėlis apie Rusiją atskleidė daugiau už daugelį ekspertų

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”