Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 31d. 20:01

Knygos recenzija. K.Harufo „Mūsų sielos naktyje“ – odė laimei ir laisvei

Kento Harufo knyga „Mūsų sielos naktyje“ 15min recenzija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kento Harufo knyga „Mūsų sielos naktyje“

Įkvėpimas gyvenimui – taip dviem žodžiais galima apibūdinti amerikiečių rašytojo Kento Harufo romaną „Mūsų sielos naktyje“, kurį išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalvą vertė Nijolė Regina Chijenienė. Beje, tai buvo paskutinis autoriaus, apdovanoto nemažai literatūrinių premijų, kūrinys, kurį jis dar spėjo pabaigti prieš mirtį.

Romanas nukelia į mažą Holto miestelį, kuris K.Harufo kūryboje yra esminė veiksmo vieta. Vieną vakarą garbaus amžiaus senolis Luisas Votersas sulaukia kaimynystėje gyvenančios Edės Mur skambučio ir kvietimo ateiti pas ją nakvoti. Apie intymumą Edė net nekalba, ji tiesiog nori nuvyti per daug metų stiprėjantį vienatvės jausmą ir prieš miegą su kuo nors pasikalbėti: „Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti. Kad galėtume kartu visą naktį. Naktimis sunkiausia. Tau ne taip?“

Luisas ir Edė vienas kitą pažįsta jau daug metų, tačiau dabar abu – vieniši, savo antrąsias puses jau spėję palaidoti senjorai. Edės pasiūlymui Luisas pasiduoda, tad pasiėmęs dantų šepetėlį ir pižamą nakčiai miegoti vis traukia pas ją į namus, kur prieš miegą atsiveria daug gyvenimo patirties sukaupusių žmonių pokalbiai.

Edei ir Luisui nerūpi, kad apie juos miestelyje jau sklando kalbos („Aš jau nebekreipiu dėmesio, ką žmonės sako. Visą gyvenimą apie tai galvojau – gana. Daugiau nežadu“). Užtat jie atrandą naują džiaugsmą gyvenimu.

Melancholiškame pasakojime, kuris primena austrų kilmės rašytojo Roberto Seethalerio knygą „Visas gyvenimas“, atsiveria kasdienybės išmintis. Luisas ir Edė pašnekesiuose keliasi į praeitį, leidžiasi į savo jaunystės metus, prisimena didžiausius gyvenimo skausmus, nuopuolius ir kartu tarsi išsivaduoja iš viską spėjusios sukaustyti vienatvės gniaužtų. Viską kiek pakeičia Edės sūnaus prašymas kurį laiką prižiūrėtų anūką. Šiam atsikėlus Edės ir Luiso susikurtoms tradicijoms iškyla sunkumų, tačiau juos įveikę jie pasineria į džiaugsmo prisipildžiusią kasdienybę.

Išskirtinis knygos „Mūsų sielos naktyje“ bruožas – sodrūs, gyvenimo išminties, kasdienybės ramybės kupini dialogai. Juose nerasime pompastikos, dirbtinės ir perteklinės kalbos, priešingai – pasakojimas lyg švarus popieriaus lapas, nekeliantis abejonių dėl savo tyrumo. O Luiso ir Edės patiriami išgyvenimai – tarsi nulieti iš tikrojo gyvenimo.

Kalbant apie realistiškumą, K.Harufas knygoje paliečia ne tik garbaus amžiaus žmonių problemas, bet mažų bendruomenių ydas: čia tvyro pavydas laimei, su logika prasilenkiančios apkalbos. Iš esmės knygoje Holto miestelio vyresnio amžiaus bendruomenė save tarsi jau spėjo pasmerkti mirčiai, atsisakė savojo šanso išgyventi dar bent vieną gyvenimo akimirką ir atsidavė mirties laukimui. Edės ir Luiso elgesys jų ne tik neįkvepia patiems imtis pokyčių ir siekti visaverčio gyvenimo džiugesio, o priešingai – naikinti tai, kas į kitų gyvenimą įneša pilnatvės jausmą.

Įkvėpimas gyvenimui – taip dviem žodžiais galima apibūdinti amerikiečių rašytojo Kento Harufo romaną „Mūsų sielos naktyje“.

Būtent tai iliustruoja pasakojime išnyrantis Edės sūnaus atvaizdas, kuris primena, kad bendruomenėje asmeninė laimė yra neatsiejama nuo aplinkinių požiūriu į tai. K.Harufas per savo personažus parodo, kiek mums, žmonėms, yra svarbi aplinkinių atsiliepimai apie mus pačius, kaip mes stipriai esame šios nuomonės paveikti.

Tačiau nereikia klaidingai manyti, kad tai pasakojimas apie senjorus. Tai pasakojimas apie mus visus, žmones. Ir net nebūtinai tik tuos, kurie susiduria su vienatve. K.Harufas kalba apie žmonių santykius, požiūrį vieniems į kitus, paprasčiausią pagarbą, kurios neretai stokojame.

Knyga patiks tiems skaitytojams, kurie pasiilgo gyvenimo išmintimi, branda alsuojančio išgryninto teksto, kurio neapsunkina nereikalingi siužeto vingiai ir sunkiau gvildenami simboliai. Ji taip pat turėtų patikti tiems, kuriems įsiminė tokie kūriniai kaip jau minėtas R.Seethalerio „Visas gyvenimas“ ar Johno Williamso „Stouneris“. „Mūsų sielos naktyje“ yra įkvėpimo knyga, odė laimei ir džiaugsmui, rodanti, kad net ir pagarbiame amžiuje šypsena ir pilnatvės jausmas nėra jokia panacėja.

Būtent šiuo įkvėpimu knyga mane ir žavėjo. Tai pasakojimas, kuris nuo pirmų puslapių įtraukia savo nuoširdumu ir gėriu. Skleidžiant puslapius atrodo, kad pasaulyje išnyksta negandos ir vienatvės tamsa, o širdį virpinantys jausmai yra pasiekiami ranka. Gal banaliai skamba, tačiau tokia literatūra įkvepia. Ir įkvepia ne skaityti. Įkvepia gyventi.

Kaip ir realiame gyvenime, taip ir šiame K.Harufo literatūriniame pasaulyje, laimė turi savo kainą, tenka vardan jos kažką paaukoti. Tačiau gyvenime nėra tokių situacijų, kurios neturėtų sprendimo. Tad net ir šioje likimų dramoje yra pilnatvės jausmą kuriantis pasirinkimas. Reikia tik jį atrasti.

Romaną tokie leidiniai kaip „Washington Post“ ir „Boston Globe“ išrinko metų knyga, pagal ją „Netflix“ sukūrė filmą „Our Souls at Night“. Jau minėjau, kad tai buvo paskutinis rašytojo K.Harufo parašytas kūrinys. Simboliška – paskutinė knyga apie žmones, kurie savo kelionėje, pasitikdami gyvenimo saulėlydį, gebėjo atrasti gerokai daugiau, nei galėjo tikėtis patys. Atrado tikrąjį gyvenimo grožį.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai