Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 20d. 19:00

Knygos recenzija. K.O.Knausgårdo „Mano kova. Mirtis šeimoje“: pasakojimas apie kovas su vidiniais demonais ir kasdieniais iššūkiais

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Visame pasaulyje garsaus norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgårdo šešių autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ pirmoji knyga „Mirtis šeimoje“ buvo vienas laukiamiausių šių metų vertimų į lietuvių kalbą.

Autorius šiame cikle šokiruojamai atvirai aprašo savo, savo šeimos ir draugų gyvenimą, tuo sukėlęs pykčio audrą gimtojoje Norvegijoje. Sakoma, kad šioje šalyje bent po vieną knygą turi beveik kiekviena šeima, nes iš viso Norvegijoje parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių, o biuruose net skelbiamos dienos be Knausgårdo – draudžiama darbe apie jį kalbėti. Tad tokios legendos išties kursto smalsumą – ką tokio fenomenalaus parašė šis rašytojas, kad pasaulis eina dėl jo iš proto?

Norvegijoje parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių, o biuruose net skelbiamos dienos be Knausgårdo – draudžiama darbe apie jį kalbėti.

Naudodamas Adolfo Hitlerio autobiografinės knygos pavadinimą „Mano kova“ autorius savo knygose aprašo eilinio žmogaus kasdienes kovas, tuos mažus, bet gyvybiškai svarbius iššūkius, su kuriais susiduriama darbe, gatvėje, šeimoje, taip pat ir savo viduje, bandant įveikti baimes, kompleksus, nuoskaudas, kovodamas dėl idealų, savasties išsaugojimo. Vaikystėje knygos herojus Uvė (autoriaus prototipas) kovojo dėl savo tėvo pripažinimo, meilės, o vėliau, jau pats tapęs tėvu, susiduria su analogišku iššūkiu – pačiam būti geru tėvu, tačiau neprarandant savęs.

„Tai yra kova, ir nors ne herojiška, mano priešininkas stipresnis už mane, nes kad ir kiek darbų namie padaryčiau, kambariai vis tiek skendi netvarkoje ir purve, o vaikai, neišleidžiami iš akių nei minutei, kol nemiega, yra nepaklusnesni nei bet kurie kiti vaikai, ir retkarčiais mūsų namuose – tikras beprotnamis, galbūt todėl, kad taip ir nepasiekėme tos būtinosios pusiausvyros tarp atstumo ir artumo, kuri tuo reikšmingesnė, kuo didesnis temperamentas.“

Pirmajame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas koncentruojasi į mirties temą, tačiau tuo pačiu įpinant savo paauglystės prisiminimus, aistrą muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, veik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Toks gyvenimo dokumentavimo procesas gali pasirodyti savanaudiškas, o kartais ir narciziškas, tačiau visgi Knausgårdas labiausiai kritikuoja patį save, atvirai rašo apie savo trūkumus, menkavertiškumo jausmą, kurį lėmė ir stiprino jo tėvas ar brolis. Apibūdindamas Rembrandto autoportretą, Knausgårdas sąmoningai kalba apie jame įžvelgiamą žmogaus esmę, su kuria nubunda kasryt, kuri sužadina mintis, bet nėra pačios mintys, esmę, kuri sukelia jausmus, bet nėra patys jausmai, esmę, kuri pranyksta užmigus vakare.

Esmė, kuri slypi žmogaus sieloje, kurios nepaliečia laikas, kuri atsispindi akių šviesoje.

Esmė, kuri slypi žmogaus sieloje, kurios nepaliečia laikas, kuri atsispindi akių šviesoje. Troškimas atsispindėti veidrodžiuose, žaidimas žaidime, inscenizavimas ir tikėjimas, kad visi dalykai siejasi tarpusavyje – būdinga tik baroko epochai. Knausgårdas pačioje knygos pradžioje įterpdamas šį Rembrandto autoportreto apibūdinimą, manau, kad tai daro neatsitiktinai, nes greit įsitikiname, kad jo romanas yra tas pats siekimas savo praeičiai, gyvenimui, asmenybei suteikti atspindį literatūriniame veidrodyje.

Ruošdamiesi tėvo laidotuvėms, tiek pats Uvė, tiek jo brolis prisipažįsta, kad slapta jie tikėjosi ir gal net troško tėvo mirties, kad šis faktas galiausiai juos išlaisvina iš emocinės nelaisvės, kurioje jie pragyveno daugelį metų. Pirmojoje knygos dalyje, autorius rašo daugiausia apie savo vaikystės, paauglystės laikotarpį ir visas patirtis jame – pirmąją meilę, susidomėjimą muzika ir bandymus patiems kurti grupę, pirmuosius vakarėlius, seksualines patirtis, alkoholio testavimus, futbolą, knygų skaitymą, maištingos tapatybės paieškas ir pan. Tačiau, atrodo, kad kiekvienas nutikimas, istorija, pastebėjimas šioje knygoje yra perlietas santykiu su tėvu – kaip jis tuo metu į viską reagavo, kaip pažiūrėjo, ką pasakė, kaip pasišaipė ir t.t.

Antroji knygos dalis gerokai niūresnė. Joje detaliai aprašoma keletą dienų, praleistų kartu su broliu Ingve besiruošiant tėvo laidotuvėms. Kuopdami alkoholiko tėvo prišnerkštą, apleistą močiutės namą, kuriame tėvas mirė, jie bando išsiaiškinti paskutines jo gyvenimo akimirkų aplinkybes. Puslapis po puslapio aprašomas kiekvieno namo kampelio tvarkymo procesas, šveitimo priemonių pavadinimai ir jų kvapai, lyginami su praeities tų pačių vietų aromatais, primenančiais tėvus, senelius, brolį. Būtent čia Uvė vėl priartėja prie savęs tokio, koks buvo vaikystėje, koks buvo gyvas tėtis. Būtent čia atgimsta visi seni jausmai.

Per porą šimtų puslapių besidriekiantis apsivalymas – ne kas kita, kaip praeities nuoskaudų gremžimas iš savo sielos užkaborių, tikėjimas, kad atkūrus tvarką šeimos name, bus įmanomas atkūrimas ir viso to, ką vaikų širdyse sugriovė ką tik miręs tėvas. Žinoma, daug kas pasakys, kad yra ir kitų, glaustesnių, lakoniškesnių būdų tam papasakoti, kad tai, ką kiti rašytojai ištrintų kaip nereikalingą, perteklinį tekstą, Knausgårdas palieka ir toks pasirinktas metodas yra veiksmingas.

Taip, kai kuriais atvejais Knausgårdo siekis mikroskopiniu tikslumu užrašyti kiekvieną detalę atrodo negailestingas, tačiau ilgainiui supranti, kad tik tokiu būdu, mažais žingsneliais, tais šimtais aprašomų smulkmenų, jis pamažu mus veda prie esmių esmės, slypinčios po atvirumo, sąžiningumo ir paprastumo klodais, po tomis, tūkstantinėmis kasdienėmis smulkmenomis, iš kurių susideda kasdienė mūsų kova ir būtis.

Šioje dalyje netrūksta ir šviesių istorijų, ir nuklydimų nuo tėvo mirties. Pavyzdžiui, Uvė prisimena literatūros studijas, pirmuosius interviu, kuriuos studijuodamas ėmė iš rašytojų, poetų ir, kad jau tada suvokė, jog tos didžiosios gyvenimo akimirkos užklumpa netikėtai, kuomet net nežinai, kaip suturėti savyje tą grožį, ką su juo daryti, kaip derami jį priimti ir, kad visam tam patyrimui perteikti, aprašyti, niekada nerasi lygiaverčių žodžių, nes „viskas, kas geriausia, liko kažkur tarp įrašo ribų“.

Kai kas „Mano kovą“ laiko autoriaus autobiografija, tačiau ši knyga iš tiesų neatskleidžia išsamaus praeities vaizdo. Atvirkščiai, tai yra gyva gyvenimo, troškimų ir širdgėlos analizė.

Kai kas „Mano kovą“ laiko autoriaus autobiografija, tačiau ši knyga iš tiesų neatskleidžia išsamaus praeities vaizdo. Atvirkščiai, tai yra gyva gyvenimo, troškimų ir širdgėlos analizė. Autorius itin detaliai aprašo savo patirtis, sukuria intymią romano atmosferą, kuri dažnai yra ne kiek skandalinga, bet labiau nuoširdi, skausminga, konfesinė.

Atrodo, kad pačiam autoriui rašymas yra bandymas išsilaisvinti iš praeities ir per rašymo procesą daugiau sužinoti apie save, savo santykį su supančiu pasauliu. Knausgårdas romane pateikia nemažai minčių apie rašymą, gana išsamiai pristatomos jo rašymo priežastys, jo požiūris į meną ir literatūrą. Jis prisipažįsta, kad daug metų bandė rašyti apie savo tėvą, bet niekaip siužeto nepavyko įsprausti į jokią formą, nes buvo pernelyg stipriai emociškai su tuo susijęs.

Šioje knygoje Uvės motinos buvimas yra labai fragmentiškas, neryškus, bet atrodo, kad iš jos autorius nuo vaikystės išmoko analizuoti sutiktus, pažintus žmones, narstyti juos per įvairiausias prizmes – socialines, filosofines politines, etines, psichologines ir t.t. Panašu, kad būtent tai pasakotojui išugdė domėjimąsi įvairiais santykiais ir jų galimybėmis, gebėjimu per tai suartėti su rūpimais žmonėmis bei savybę analizuoti tiek savo potyrius ir jausmus, tiek bandyti suprasti kitų žmonių elgesio motyvus, kurie ilgainiui tapo jo knygų esmė ir išskirtinumu.

Knygoje autorius užsimena, kad vienu gyvenimo periodu daug laiko skyrė praeities apmąstymui, todėl tuo metu Marcelio Prousto epopėją „Prarasto laiko beieškant“ ne perskaitė, o tiesiog sugėrė. Vėliau jis pripažins, kad visas mintis apie praeitį išstumia vaikų atsiradimas, kurie okupuoja visą asmeninę erdvę, kurie priverčia gyventi kasdieniais tais pačiais rūpesčiais, kurie iš esmės keičia laiko sampratą.

O Knausgårdo epopėjos lyginimas su Prousto nėra be pagrindo – abiejų ciklų kiekviena knyga turi aiškia teminę šerdį, abiejose aprašomi detalių kupini praeities apmąstymai, pasitelkiant visą pojūčių sensoriką – kvapus, skonius, garsus, vaizdus ir, žinoma, abiejų rašytojų tekstai demonstruoja labai išsamų savo jausmų, santykių su kitais žmonėmis analizę per laiko prizmę. Nors reikia pripažinti, kad stilistiniu požiūriu Knausgardo tiesi, aštri, neapdorota proza tikrai turi mažai ką bendro su Prousto rafinuotu, elegantišku stiliumi.

Be abejo, Knausgårdo išskirtinumas yra drąsus, nuoširdus, atviras rašymo stilius, kurį pasitelkęs, jis net kalbėdamas apie paprastus kasdienius dalykus, apgaubia šiuos filosofinėmis refleksijomis, įdomiais pamąstymais, palyginimais su meno kūriniais ar už lango matomais kraštovaizdžiais.

Vengdamas chronologinės įvykių sekos, atsisakydamas įprasto siužeto, jis tarsi leidžia savo minčių srautui tekėti natūralia vaga, išsakyti viską, kas jam atrodo svarbu, kasdienio gyvenimo detales, prisiminimus supindamas su pamatinėmis gyvenimiškomis temomis – meile, mirtimi, vaikų ir tėvų santykiais, nuoskaudomis ir laimės akimirkomis.

Pasauliui ant lėkštutės padėjęs savo apnuogintą gyvenimą, savo skausmą, gėdą jis rizikavo patirti pragarą, tapti pažeidžiamu, nesuprastu ir atstumtu savo artimųjų, tačiau jis tai padarė ir šio kūrinio sėkmė įrodo, kad savo pasirinkime nesuklydo. Nesunku suprasti, kodėl šis kūrinys tapo tokiu svarbiu ir suprantamu milijonams žmonių, nes šiame kūrinyje skaitytojas randa save, savo mintis, savo kovas, kurias Knausgardas, išsilaisvinęs iš įprastų literatūrinių ir stilistinių formų, išdrįso įvardinti, aprašyti ir pavadinti tai literatūriniu kūriniu.

„Mano kova“ nerekomenduojama tiems, kuriuos vargina detalūs, ištęsti aprašymai, kurie nieko nuostabaus nemato kasdienybėje, kuriems gilinimasis į savo jausmus, santykius su kitais žmonėmis tėra beprasmis laiko švaistymas, kuriems šlykštu ir nuobodu bus skaityti kelis šimtus puslapių apie ašarojantį nelaimėlį apmąstantį savo egzistenciją, apie numirėlius, šlapimą, alkoholį, sanmazgų šveitimą, bandant visa tame užčiuopti gyvenimo prasmės ir esmės klausimus. O visiems kitiems tai gali tapti viena iš gyvenimo knygų. Tad siūlyčiau surizikuoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma