Tačiau autorius tarsi pats susipranta, kad reiklūs, kritiškai nusiteikę skaitytojai, Camus gerbėjai, bus negailestingi, jei nesugebės jų suintriguoti jau pačiais pirmaisiais puslapiais. Vos pradėjus skaityti „Merso“ visgi tenka palikti visą skepticizmą toli užnugaryje – Daoudas savo meistriška kalba, užmanymu užburia skaitytoją, nepalikdamas nė mažiausios abejonės dėl savo talento.
„Merso“ puikiai įvertino ir literatūros kritikai, skyrę jam Pirmojo romano Goncourt’ų premiją. Netrukus autorius buvo dar apdovanotas François'o Mauriac'o ir Penkių frankofonijos kontinentų premijomis, taip pat kūrinys pristatytas Renauldot prizui. Romaną viena geriausių 2015 m. knygų paskelbė tokie leidiniai kaip New York Times, Publishers Weekly, Time Magazine ir kiti. Lietuvoje knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė – Černiuvienė.
Kamelis Daoudas – Alžyro rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandien temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius. Autorius yra sulaukęs ne tik religinių fanatikų grasinimų mirtimi, bet taip pat ir kai kurių Vakarų intelektualų priekaištų už tai, kad neva kursto islamofobiją. Tačiau, palaikomas būrio rašytojų, jis atrėmė priekaištus, teigdamas, kad patogu kalbėti apie toleranciją įsitaisius saugiose Europos kavinėse.
Knygos pasakotojas – Merso, arabo, kurį nužudė Camus kūrinio herojus, brolis. Po 70 metų nuo ano įvykio Harunas, gyvenęs brolio „šlovės“ šešėly, nusprendžia neleisti, kad jo šeimos istorija būtų užmiršta. Jis dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa. Harunas jaučia kartėlį ne vien dėl žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu ir šį žodį kūrinyje „Svetimas“ panaudojo net 25 kartus, o vardo – nė kartą. Todėl Kamelio Daoudo herojus pakviečia skaitytoją prisėsti prie jo bare, kad išgirstų istoriją, kurios negalėjo papasakoti Musa, jo brolis: „Praverdamas šio baro duris tu atvėrei kapą, jaunasis mano drauge“.
Autorius savo monologiniam pasakojimui pasitelkia veidrodinį principą, ir tai galima pastebėti sugretinus jau pačius pirmuosius Daoudo ir Camus knygų sakinius: Camus rašo, kad „šiandien mirė mama“, o Daoud, kad „šiandien mano mama dar gyva“. Kad atstatytų padėties beprasmybę, arabo brolis vysto alžyrietišką įvykių versiją, nužudydamas prancūzą (pabrėžtinai turintį vardą). Kaip ir Merso, Haruno nusikaltimas įvyksta antrą valandą, bet ne vidudienį akinančioje saulės šviesoje, o mėnesienoje, vidurnaktį.
Abu turi sudėtingus, prieštaringus santykius su savo motinomis: „Abu turim kuo pasiteisint – po dangaus kūną ir po motiną“. Abu atmeta tikėjimo paguodą. Abu yra teisiami absurdiškomis aplinkybėmis. Pulkinininkas, apklausęs Haruną, apkaltino šį pavėlavusį keliomis dienomis nužudyti prancūzą prieš Nepriklausomybės atgavimą, tuomet tai būtų išlaisvinimo auka ir jis būtų nacionalinis didvyris, o įvykdyti nusikaltimą „po nepriklausomybės“ – jau žmogžudystė. Nors Harunas patikslina: „Mano veiksmai nebuvo žmogžudystė, jie buvo „atitaisymas“. Tiek Musos mirtis, tiek Haruno atliktas kerštas – beprasmiai. Skirtumas tame, kad Merso į savo gyvenimą ir teismo procesą žvelgė abejingu žvilgsniu, priešingai nei Harunas, svajojantis apie teismą, kurį išgyvens su išlaisvinto žmogaus įkarščiu, nes jis savo motinos akyse jau seniai save palaidojęs, tam, kad gyventų ji. Galiausiai Harunas prisipažins, kad knygoje „Svetimas“ perskaityta istorija yra tarsi jo sielai ištiestas veidrodis.
Kamelis Daoudas savo tyrimu kuria sluoksniuotą pasakojimą, suteikdamas skaitytojui skirtingas kūrinio „Svetimo“ suvokimo galimybes. Jis daug dėmesio skiria „Svetimo“ detalių analizei, tarsi užduoda klausimus – kas būtų Merso be arabo? ši istorija – be arabo? šis romanas – be nusikaltimo? – ir suteikia galimybę skaitytojui naujai pažvelgti ir įvertinti šio kūrinio architektoniką. Knygos herojaus Haruno istorija bei kontempliacijos apie vienatvę, pyktį, santykius su šeima ir moterimis, įvykdytą nusikaltimą, persipina su vaizdingais, alegoriniais apmąstymais apie Alžyrą po nepriklausomybės, apie dabartinę religijos politiką, kolonializmą ir pokomunizmą.
Refleksijos apie religijas, mano manymu, vienas iš stipriausių ir įdomiausiai aprašytų šios knygos aspektų.
Refleksijos apie religijas, mano manymu, vienas iš stipriausių ir įdomiausiai aprašytų šios knygos aspektų, po kurio autorius Alžyre netgi sulaukė religinių fanatikų grasinimų mirtimi.
Groteskiška, ironiška gaida gan aštriai pasisakoma ne tik apie dievą, kuris „yra labiau klausimas, o ne atsakymas“, apie islamizmą, kuris pasak pasakotojo skatina tinginystę ir apsileidimą, ypatingai penktadieniais, kada visi vaikšto po miestą su pižamomis ir šlepetėmis: „Dievas tą dieną nesiilsėjo, tą dieną jis nusprendė pabėgti ir niekada nebegrįžti“, ir apie visas kitas religijas „klastojančias pasaulio svorį“.
„Ar esu tikintis? Santykiu su dangumi išsiaiškinti padėjo akivaizdybė: itin anksti suvokiau, kad tarp visų pliurpiančių apie mano padėtį – angelų, dievų, velnių ar knygų kohortų, – esu vienas, žinantis, kas yra skausmas, mirties, darbo ir ligos pareiga. Vienas apmoku sąskaitas už elektrą, ir vieną mane mirusį grauš kirminai. Tad šiš! Taigi nekenčiu religijų ir nuolankumo.“
Pasirinkta pasakojimo perspektyva ir būdai, iš pirmo žvilgsnio paprastai istorijai suteikia naujų filosofinių ir socialinių prasmių. Daoudas savo jausmingu, dinamišku, intriguojančiu tekstu tarsi sąmoningai kuria priešpriešą šaltai, abejingumo ir nuobodulio pasauliui prisodrintai Camus prozai. Kartais Daoudas savo tekste naudoja ištisas Camus knygos pastraipas, skustuvo tikslumu atkartoja Camus prozos stilių, o kartais savo lyriškumu, išmintingais, humaniškais Haruno filosofiniais pasvarstymais, „Svetimo“ analize, apibendrinimais, jis išsiplečia kur kas toliau ir giliau nei jo pirmtakas Camus. Tad „Merso. Naujas tyrimas“ – įdomus savo sumanymu, forma, talentingai parašytas kūrinys, kurį, manau, privalu perskaityti visiems Camus kūrinio „Svetimas“ gerbėjams.
Svarsčiau, kaip šis kūrinys skaitytųsi, jei nebūčiau susipažinusi su „Svetimu“. Tikriausiai tam tikrus niuansus būtų sudėtinga įžvelgti (na, kad ir ko vien vertas tas „veidrodinis“ pasakojimas, kuris tikrai talentingai suręstas), bet filosofiniu požiūriu, Daoudo tyrimas aprėpia kur kas daugiau prasmių, temų nei Camus knyga, todėl, manau, kad skaitytojas labai nepasiklystų bei turėtų kuo pasimėgauti ir su „Svetimu“ nesusipažinęs.
Tad turime du svetimus nepažįstamuosius, dvi istorijas nutikusias paplūdimyje. Kuri absurdiškesnė, kuri tikresnė? Asmeniškas klausimas. Spręsti tau, skaitytojau.
