Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 13d. 15:05

Knygos recenzija. „Karo veidas nemoteriškas“: jausmų ir atminties šventovė žmogiškumui

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos „Alma littera“ nuotr. / Knygos viršelis

„Karo veidas nemoteriškas“ – antroji baltarusių rašytojos, žurnalistės Svetlanos Aleksijevič ciklo „Utopijos balsai“ knyga. Lietuviškai turime išleistas ir kitas keturias šio ciklo knygas: „Paskutinieji liudytojai“, „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“.

2015-aisiais rašytojai buvo įteikta Nobelio literatūros premija už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą. S.Aleksijevič yra pirmoji baltarusių rašytoja, gavusi tokį apdovanojimą.

Turime daug knygų apie karą parašytų „vyrišku balsu“, iš vyriškos perspektyvos, bet niekas iki S.Aleksijevič neišdrįso papasakoti istorijos apie moterišką karą arba, kitaip tariant, apie moterų jausminį, emocinį pasaulį, mūšio lauke. Mane nustebino faktas, kad Antrajame pasauliniame kare, sovietų armijoje, tokiose pačiose tarnybose kaip ir vyrų, kariavo daugiau nei milijonas moterų. Šimtai tūkstančių kažkieno žmonų, tūkstančiai dukrų, tūkstančiai motinų paliko namus, vaikus ir išėjo ginti tėvynės. Kas šias moteris privertė sukneles išmainyti į milines, aukštakulnius batelius – į aulinius, kas paskatino palikti savo vaikus, imti į rankas ginklą ir eiti žudyti – t.y. savo noru pasirinkti tokį moteriškai prigimčiai prieštaraujantį likimą? Kaip „silpnoji“ lytis įvaldo karybą, kuri nuo amžių buvo vyrų reikalas? Tai vieni iš svarbiausių klausimų, privertę atsiversti dar vieną knygą apie karą. Šįkart – moterišką karą.

„Karo veidas nemoteriškas“ buvo parašyta 1983 m., bet tuomet visos leidyklos atsisakė ją publikuoti, nes „Karas pernelyg baisus čia. Per daug siaubo. Natūralizmo“. Knyga iš karto milijoniniu tiražu buvo išspausdinta tik po perestroikos 1985 m., Sovietų Sąjungos vairą perėmus Michailui Gorbačiovui.

Kaip ir kitose ciklo „Utopijos balsai“ knygose, šiame kūrinyje S.Aleksijevič kuria dokumentinį romaną-išpažintį, kuriame iš mažųjų istorijų, gyvų žmonių balsų kuriama didžioji istorija. Rašytoja laisvu laiku savo sąskaita įvairiais būdais apklausė daugiau nei 800 moterų, tarnavusių Sovietų Sąjungos armijoje per Antrąjį pasaulinį karą. S.Aleksijevič pati su daugeliu šių moterų susitikinėjo gyvai, bendraudavo tol, kol išlaukdavo tinkamo momento, kai pašnekovė atsiskleis ir savais žodžiais ims pasakoti tikruosius savo išgyvenimus. Atlikusi milžiniškos apimties medžiagos išsamią analizę, persijojusi per save šimtus istorijų, išrankiojusi pačias verčiausias, sudėjo jas į knygą, kurioje rasime pasakojimus ne tik apie tai, kaip moterys atsidūrė kare, kokius jausmus išgyveno, kaip šioje siaubingoje aplinkoje reiškėsi jų moteriškumas, bet ir – kaip tęsėsi jų gyvenimai pasibaigus karui, kokius pėdsakus karas paliko jų sielose ir likimuose.

Supranti, kad visos šios moterys, pasirinkusios eiti į karą, net pačios nenutuokė, kokį baisų nuosprendį sau pasirašė, kad apie būsimas pasekmes net nesapnavo.

Knygoje apimta daug įvairių kampų, pusių, iš kurių žvelgiama į moterišką karą. Pasakojimai atskleidžia emocines, psichologines ir net fizines kare dalyvavusių moterų būsenas, transformacijas. Supranti, kad visos šios moterys, pasirinkusios eiti į karą, net pačios nenutuokė, kokį baisų nuosprendį sau pasirašė, kad apie būsimas pasekmes net nesapnavo. Prisiminimai labai skiriasi vieni nuo kitų, nes karo moterys buvo skirtingo amžiaus, išsilavinimo, profesijų (slaugytojos, snaiperės, pilotės, minuotojos) todėl perspektyvos, iš kurių jos dalinasi savo išgyvenimais, taip pat labai skirtingos.

S.Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ iš tiesų labai skiriasi nuo kitų dokumentinių ar grožinių knygų apie karą. Kaip pati rašytoja įvardijo, „Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir su sava jausmų erdve. Savais žodžiais.Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai.“ Pridursiu nuo savęs, kad moterų pasakojimai labai jautrūs, intymūs, kupini detalių, neužbaigtų sakinių, atodūsių, tylos pauzių. Jų pasakojimuose maži dalykai nustelbia didžiuosius, netgi istoriją, nes karas joms tai ne tik kova su priešu, o pirmiausia – kova su savo moteriškąja prigimtimi. Kad ir apie ką moterys kalbėdavo, savo pasakojimuose pirmiausiai jos visada prisimindavo grožį arba meilę, kurie buvo nesunaikinama jų gyvenimo dalis, net karo metu.

„Pradžioje mirties bijai... Tavyje ir nuostaba, ir smalsumas. O paskui nei to, nei kito – iš nuovargio. Jėgos visą laiką ant ribos. Už ribų. Iki galo lieka tik viena baimė – būti negražiai po mirties. Moteriška baimė.. Kad tik sviedinys nesudraskytų į gabalus... Žinau, kaip būna... Pati rinkau...

Sofija Konstantinovna Dubniakova, sanitarijos instruktorė“

Ši knyga tikrai nėra vien liūdnų, skaudžių patirčių rinkinys, jame apstu ir šypseną keliančių istorijų apie tai, kaip moterys net kare rasdavo laiko išsitraukti sukneles ar batelius, užsimaut žiedelį, pasikvėpinti, pažvelgti į švintantį dangų, nuskinti gėlę, įsimylėti, iš medicininio binto pasisiūti vestuvinę suknelę, iš kuprinių – sijonus, sutaupytais cukriukais pasistandinti kirpčiukus, paskutiniu kiaušiniu nusiblizginti batus, pagailėti priešų belaisvio dalinantis su juo savo maisto daviniu – ir daug kitų beprotiškai gražių moteriškų poelgių, kasdienio gyvenimo, buities smulkmenų, kurios bent trumpam leisdavo užsimiršti supančią realybę, o kartu nepamesti moteriškos savasties. Kaip pastebėjo ir pati rašytoja – netgi kare gyvenimas perpus susideda iš banalios kasdienybės. Ir iš smulkmenų. Kai kurios jų, neabejoju, įsirėš kiekvieno skaitytojo galvoje. Pvz., niekaip negaliu pamiršti pasakojimo apie paimtas į nelaisvę moteris, laukiančias savo lemties mirtininkų kameroje, ramias, susitaikiusias su mirtimi, paskutines gyvenimo dienas leidžiančias pašnekesiais apie poeziją, meilę, Aną Kareniną, mėgstamas operas ir ... besistengiančias neprisimint savo vaikų.

„Scanpix“ nuotr./Svetlana Aleksijevič
„Scanpix“ nuotr./Svetlana Aleksijevič

Ne kartą norėjosi visai užversti šią knygą ir vietoj jos skaitymo eiti apkabinti savo vaiką. Bet negali, nes jauti, kad šiuose puslapiuose krauju užrašyta istorija yra pernelyg gyva, pernelyg reikšminga, pernelyg unikali, kad vienu knygos užvertimu galėtum ignoruoti ją, apsimesti, kad jos nebuvo.

Žinoma, sunkiausia šioje knygoje skaityti apie žiauriąją, liūdnąją, destruktyviąją karo pusę. Ne kartą norėjosi praversti tuos puslapius, peršokti epizodus apie mamas, priverstas skandinti savus kūdikius arba stebėti, kaip juos žudo kiti, apie prievartaujamas priešų moteris, apie vaikus, nepažįstančius iš karo grįžusios motinos, apie vaikus, nežinančius, ką reiškia žodis „tėtis“, apie moteris, kare praradusias mylimuosius, apie moteris, po karo turėjusias išmokti iš naujo juoktis. Ne kartą norėjosi visai užversti šią knygą ir vietoj jos skaitymo eiti apkabinti savo vaiką. Bet negali, nes jauti, kad šiuose puslapiuose krauju užrašyta istorija yra pernelyg gyva, pernelyg reikšminga, pernelyg unikali, kad vienu knygos užvertimu galėtum ignoruoti ją, apsimesti, kad jos nebuvo. Kaip rašė viena iš knygos herojų: „Puslapiai, prieš kuriuos nutyla bet kokia fantazija".

Skvarbus S.Aleksijevič žvilgsnis pastebi, išgirsta daugiau, nei išsakyta liudytojų žodžiais, todėl ne ką mažiau įdomu skaityti ir pačios autorės intarpus ar įvadus į atskiras pasakojimų dalis, kuriuose ji dalinasi įžvalgomis, pastebėjimais apie tai, ko patys žmonės nepapasakoja. Kartais ji rašo apie save, savo pamąstymus, kokią knygą ji siekia sukurti, kodėl jai rūpi visos šios moterys, kodėl jai svarbi kiekvienos iš jų istorija. Ne karo, o žmogaus kare istorija. Nors autorė prisipažįsta, kad, jei dabar rašytų šią knygą, bandytų pažvelgti giliau į žmogaus prigimtį, į tamsą, į pasąmonę, į karo paslaptį.

„Kad ir kaip mėgstu žiūrėti į dangų ar jūrą, vis tiek mane labiau užburia smiltelė po mikroskopu. Vieno lašo pasaulis. Tas didelis ir neįtikėtinas gyvenimas, kurį ten atrandu. Kaip pavadinti mažą mažu, o didelį dideliu, jeigu ir tas, ir kitas tokie begaliniai? Jau seniai jų nebeskiriu. Man vienas žmogus – taip daug. Jame visko yra – gali pasiklysti.“

„Karo veidas nemoteriškas“ – stipriai emociškai paveiki knyga, labai žmogiška, nes orientuota ne į istorinius faktus, o į žmonių, išgyvenusių karą, jausmus. Pasakojimai, kalbėjimo žaliava – tik plytos, žmonių jausmai – mūrijimo skiedinys, o pati knyga – autorės statinys, jausmų ir atminties šventovė žmogiškumui. Todėl „Karo veidas nemoteriškas“ tikrai netiks tiems, kurie ieško vien istorinio romano.

Pabaigai, rekomenduojant perskaityti šią knygą, pasitelksiu labai tikslius vienos iš knygos herojų žodžius, po kurių jau tarsi ir nebelieka ko pridurti: „Man gaila tų, kurie šią knygą perskaitys ir kurie jos neperskaitys“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą