Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2016 spalio 25d. 20:12

Knygos recenzija. Kęstučio Navako „Vyno kopija“: malonumas garantuotas, bet kam jis skirtas?

Knygos recenzija
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos recenzija

Pasirodžiusi informacija, kad pirmasis Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“ (išleido leidykla „Tyto alba“) pretenduoja į „Metų knygos“ titulą, ir tapo bene pagrindine paskata vėl imti į rankas lietuvišką romaną, apie kurį visi lyg susitarę rašo, kad nieko jame nesuprasite, bet malonumas garantuotas.

Klausimas tik – kam garantuotas? Siauram literatūros kritikų ir kitų rašytojų ratui ar ir eiliniam skaitytojui? Bet, kaip sakė pats Kęstutis Navakas: „O čia jau ne mano problema.“ Dar autorius prasitaria, kad turėjo tikslą parašyti romaną su visiškai kitokiu požiūriu į romano naratyvą, struktūrą, negu esame įpratę, nes jam pačiam nusibodo romanai su linijiniu siužetu. Taigi, žiūrime, kas išėjo.

Pradėsiu nuo prisipažinimo, jog Kęstutis Navakas, 2007-aisiais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, man iki šiol buvo menkai pažįstama asmenybė, simbolis kažko, ką kartais (ne)sąmoningai vadiname „ne mano kartos“ kūrėju, nors, pasirodo, ne toks jis ir nešiuolaikiškas. Kęstutis Navakas gan produktyviai leidžia savo knygas (poezijos, esė), rašo straipsnius žurnalams, knygų apžvalgas ir dar spėja gan aktyviai pabendrauti su gerbėjais socialiniuose tinkluose. Dviejų šimtų puslapių romaną autorius rašė dvejus metus. Sakosi taip ilgai užtrukęs, nes vis reikėjo ką nors užslapstyti, supainioti, kad kam nors nepasirodytų kas nors bent truputį aišku. Ir tenka sutikti, kad ši šyza tikrai neeilinė, nors romanų su netradicine konstrukcija, palaidu minčių srautu esu skaičiusi tikrai ne vieną.

Norite sužinoti, apie ką yra „Vyno kopija“? Nesužinosite, nes net pats rašytojas prisipažįsta, kad nelabai supranta, apie ką ji, o skaitytojas, jei kažkuriuo momentu ir pagauna siūlo galą, tai kitoje pastraipoje, puslapyje ar skyriuje vėl jį pameta.

Norite sužinoti, apie ką yra „Vyno kopija“? Nesužinosite, nes net pats rašytojas prisipažįsta, kad nelabai supranta, apie ką ji, o skaitytojas, jei kažkuriuo momentu ir pagauna siūlo galą, tai kitoje pastraipoje, puslapyje ar skyriuje vėl jį pameta. Šioje knygoje nėra vienos istorijos, jų yra begalybė ir net ne visada supranti, kada baigiasi viena ir prasideda kita. Pradžioje lyg užsimenama, kad numiręs romano pasakotojas sugrąžinamas į gyvenimą dar vienai dienai, kurioje gali svaigintis tarsi vyno kopija, – t.y. gali daryti ką nori, nebegaliojant jokiems laiko ir erdvės limitams, gali būti kur nori, kuo nori ir su kuo nori. Štai taip į gyvenimą atgal sugrąžintas veikėjas K. gauna pagalbininką, prižiūrėtoją grafą Pti ir šiedu iškeliauja...

„Vyno kopijos“ tekstas susuktas iš sapnų, fantazijų, kliedesių ir realybės nuotrupų, o knygos herojais (be pagrindinių minėtųjų K. ir grafo Pti) čia tampa kas tik nori – įvairūs rašytojai, jų knygų herojai, filosofai, poetai, muzikantai, kompozitoriai, kinematografai, karaliai, karvedžiai ir t.t.

Veiksmo vieta šokinėja iš Kauno į Romą, tada į Barseloną, iš ten į Čilę, Matalą, o tada į kažkieno virtuvę, o kartais viskas vienu metu vyksta net penkiose vietose, tarsi pirštų spragtelėjimu rašytojo fantazija vandenį paverstų vynu. Tarsi rašytojas demonstruotų, kad kūryboje jokių ribų negali būti ir kad jis griežtai atsisako sekti kitų rašytojų pėdomis, nes tai paprasčiausia – nuobodu. Tačiau tokį tekstą sunku pavadinti romanu, tai labiau norisi apibūdinti kaip intelektualaus menininko kūrybinę kelionę po savo sąmonę, kaip maištą prieš banalią kasdienybę, nuklydimą į metafizinių protavimų tankmes ir beprotiškas haliucinacijas su petrarkom, d'artanjanais, gantenbainais, abrahamais, heraklėjais ir kitais.

„Klausyk, Gantenbainai, o mes tikrai turime būti viso šito pagiringo vudialeniško kliedesio liudininkai? – atsisuka Niekas.

Nenori, nebūk, abejingai sako K., man teks jau nebeilgai.“

Jei atvirai, manau, kad „Vyno kopiją“ gali perskaityti, suprasti (?), įvertinti ir mėgautis tik labai siauras skaitytojų ratas.

Priežastys kelios – pirmiausia, romano tekstas yra neatsiejamas nuo įvairių kultūrinių nuorodų, intertekstų, citatų, dažnai net ir nesuprantama kalba. Tad net ir išsilavinęs skaitytojas, nenorėdamas pasiklysti vertime ir turėdamas ūpo „nulaužti“ tekste užslapstytus kodus, privalės dažnai remtis visagalio google, wikipedijų pagalba.

Antra – greit ima erzinti tai, jog net tada, kai tu jau manaisi išsišifravęs kodo skaičius ir stebuklingasis literatūros seifas turi atsiverti lyg Sezamo vartai, atskleisdami visas paslėptas prasmes, tame seife vėl randi tokią pačią veidrodžių karalystę. Žodžiu, ar gilinsiesi ar ne, skaitysi kiekvieną sakinį ar tik kas penktą, pradėsi nuo knygos pradžios ar nuo vidurio, skaitysi kas antrą ar kas trečią puslapį – tai nieko nekeis, nes, kaip beskaitysi, vis tiek atrodo, kad kiekviena šios knygos pastraipa gyvena savo gyvenimą, be jokios sąsajų tarpusavyje.

Ir galiausia – nors romane neva galima įžvelgti kažkokią konstrukciją, atsekti sumakaluotus žanrus, tačiau tai panašiau į saviapgaulės iliuziją, nes net įveikęs visus puslapius (ne)sužinai, ar čia buvo kokia pjesė, ar filmas, ar sapnai, o gal – tai tik rašytojo kliedesiai po ketvirtojo butelio vyno, kuris jau skonio nebeteikia, o geriasi tik kaip prasta pirmojo butelio kopija. O jei kas ir atras Navako chaose bent šiek tiek logikos, tai jau tikrai bus ne eilinis skaitytojas. Dažniausiai tai bus Navako kolegos, kiti rašytojai, kurie bijos, jog Navakas kitą kartą prasmės neįžvelgs jų kūryboje.

„Tad štai ir langas yra atsegtas kambarys, kol pro jį nežvilgterėjai – viskas gerai, dar gali įtarti už stiklų ką nors vykstant, kambarys užsegtas, nepažinus, slėpiningas kaip šumerų kalba. Tačiau tik pažvelk pro žmonių langus, atsagstyk jų kambarius, įsižiūrėk, kas ten vyksta, ir pasidarys gaila savo žvilgsnio, nes jo erdvėje absoliučiai niekas nepasikeis. Jie nekuria savo gyvenimų, jie juos tiesiog gyvena. Kaip galima gyvenimą tiesiog gyventi, jei, tarkim, Oscaras Wilde'as...“

Taigi, eilinį kartą įsitikinau, kad lietuvių rašytojai labai mandrai moka supinti teksto audinį, bet vis dar negeba išausti vientisos romano drobės, kuri būtų tvirta, intriguojanti, originali, tinkanti naudojimui pagal paskirtį, o ne skirta ŠMC parodai.

Profesionalūs literatūros kritikai pataria mėgautis, svaigintis tais navakiškais „žaidimais gražiais paviršiais“, „sunkiasvorių frazių baroku“, „koliažu iš sutiktų žmonių, muzikos, tapybos, literatūros ir filmų ir paties K tikrovės“ ir neieškoti visame tame gilesnių siužetinių ar kitų prasmių, ir jie greičiausiai teisūs. Kęstutis Navakas neabejotinai yra žodžio, frazių meistras, jo fantazijos tikrai toli neša, bet kitas klausimas – ar jis yra geras romanistas. Atsakymas būtų trumpas – ne.

Nors pasaulyje, kuriame Nobelio literatūros premiją laimi Bobas Dylanas, viskas įmanoma, tad nenustebčiau, jei „Metų knygos“ nominaciją laimės poetas, parašęs pirmąjį (ne)romaną.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas