Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 6d. 19:01

Knygos recenzija. L.Prescott „Mūsų čia nebuvo“ – Rytai prieš Vakarus, SSRS prieš B.Pasternaką

Laros Prescott knyga „Mūsų čia nebuvo“ 15min recenzija
15min nuotr. / Laros Prescott knyga „Mūsų čia nebuvo“

Šnipai. JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽA). SSRS režimas. Šaltojo karo motyvai. Ir vienas garsaus rašytojo Boriso Pasternako romanas, kuris gali pakeisti pasaulį. Štai tokios detalės sugulė į amerikiečių rašytojos Laros Prescott knygą „Mūsų čia nebuvo“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė Jovita Groblytė-Hazarika.

„New York Times“, „USA Today“, „Washington Post“ bestseleris – amerikiečių literatūros lauke romanas nuskambėjo garsiai, neabejotinai skaitytojų smalsumą kurstė ir tai, kad romanas yra paremtas tikrais įvykiais.

Pažvelkime atidžiau, kuo kūrinys sužavėjo literatūros gerbėjus.

Iškilus Sovietų Sąjungos poetas, rašytojas Borisas Pasternakas Šaltojo karo metu baigia romaną „Daktaras Živaga“. Kūrėjas puikiai supranta, kad sovietų režimą kritikuojantis kūrinys šalyje nebus išleistas, nes to neleis valdžia, už vadelių laikanti menininkų pasaulį.

Kita vertus, jei romanas pasirodytų, pačiam autoriui kiltų pavojus. Tačiau romanas išleidžiamas – tik ne SSRS, o Italijoje, kurios vienai iš leidyklų rankraštį patiki pats B.Pasternakas. Už geležinės uždangos romanas sparčiai populiarėja, vos per pusmetį jis išverčiamas į dvi dešimtis užsienio kalbų. Romanu susidomi ir JAV šnipai, norintys knygą slapta gabenti į SSRS, taip ketindami iš vidaus tirpdyti ledinius režimo gniaužtus.

Šiame tikrais įvykiais paremtame kontekste B.Pasternakas paskelbiamas Nobelio literatūros premijos laureatu, kurios jis yra priverstas atsisakyti, nes kitaip pavojus grėstų ne tik jam, bet ir jo aplinkos žmonėms. Tačiau poeto gyvenimas po romano pasirodymo už SSRS ribų, kur sovietinis režimas sulaukia daug kritikos, ir taip nėra rožėmis klotas. Kas laukia B.Pasternako? Ar amerikiečių CŽA įgyvendins savo tikslą ir į SSRS sugebės nugabenti romaną, kuris kalba apie tai, kaip SSRS gniuždo žmogų?

Romane – dvi ryškios istorijos linijos.

Vienoje jų pasakojama apie B.Pasternaką ir jo gyvenimo detales. Šioje linijoje, kurioje ir gimsta garsusis rašytojo kūrinys, kurio taip bijojo sovietų valdžia, atsiveria pilkos SSRS režimo kasdienybės vizualizacijos. Žavi, kaip autorė pasakoja apie režimo nuotaiką, kaip ji geba kurti atmosferą – skleidžiant puslapius atrodo tarsi ji pati būtų to pasaulio dalis ir viską gebėjusi matyti savo akimis. Sovietinės valdžios požiūris į meną kaip į nuosavą daiktą, gebėjimas žaisti likimais, karjera ir įtaka prieš tuos, kurie nepaklūsta – tai tik dalis tos niūrios romano literatūrinės realybės, apie kurią išsamiai kalba L.Prescott.

Antroje pasakojimo linijoje skaitytojas nukeliamas į CŽA, kur šnipų pasaulio profesionalai ieško būdų, kaip prasiskverbti į sovietinę tikrovę ir joje paskleisti laisvės nuodą, naikinantį režimą iš vidaus. Čia sutinkame daug personažų – juos visus išvardinti yra bergždžias laikas, mat jų tiek, kad pakaktų atskiram knygos veiksmui sukurti.

Man pasirodė, kad autorė norėjo užgriebti labai daug, bet pavyko tai padaryti gana paviršutiniškai – šios pasakojimo linijos herojai tampa mažai pažintais, tiesiog sunkiai įmanoma per gana trumpą laiką atverti tiek fikcinių personažų istorijų. Kitas momentas – pats CŽA darbas: jau knygos pradžioje ir pačiame viršelyje akcentuojama, kad romanas sukasi aplink šnipus. Tačiau romane CŽA darbas yra labiau holivudinių trilerių atspindys, nei kas nors panašiau į nematytas ar negirdėtas slaptojo darbo detales. CŽA čia tampa tarsi kliše.

„New York Times“, „USA Today“, „Washington Post“ bestseleris – amerikiečių literatūros lauke romanas nuskambėjo garsiai.

Visgi Rytų ir Vakarų pasaulių priešprieša romane yra įdomu. Žinoma, ji pati savaime yra tokia, kuri skaitytoją neišvengiamai verčia ieškoti atsakymų ir tenkinti smalsumą. Galbūt to vedamas ir pats užsimerkiau prieš detales, kurių man pritrūko šių dviejų pasakojimo linijų dėstyme.

Man pačiam buvo gerokai smalsiau sekti B.Pasternako liniją, kurioje persismelkė išgyvenimo SSRS aplinkoje dvasia. CŽA pasakojimo dalis man pasirodė neišbaigta ir gana paviršutiniška. Išties šios dvi pasakojimo dalys turėtų susijungti į vieną jungtinę istoriją, kuri taptų vientisa kulminacija, tačiau knygoje sąlyčio taškų nėra daug. Man tai labiau priminė du paraleliai vykstančius veiksmus, kurie tik teoriškai yra vienas kitą papildantys.

Kūrinys „Mūsų čia nebuvo“ nepretenduoja į aukštosios literatūros lentyną. Tai daugiau laisvalaikio literatūros lygos kūrinys, kuris, visų pirma, patrauks akį tų skaitytojų, kurie yra romanų apie šnipus ir Šaltąjį karai gerbėjai. Taip pat reikšminga nuoroda pasirinkti šį kūrinį yra B.Pasternakas ir jo knyga „Daktaras Živaga“, kuri yra išversta į lietuvių kalbą. Jau nekalbant apie pastarojo laiko madą – kūrinius, paremtus tikrais įvykiais, kuriais bandoma suvilioti skaitytojus.

Išties, skaitant romaną smagu justi, kaip pats nejučia keliesi į „Daktarą Živagą“ ir žvalgaisi, kada galėsi jį paskaityti pats. L.Prescott romanas yra tarsi reklama šiam B.Pasternako kūriniui, dėl kurio amerikiečių rašytojos knygoje ir kilo visas sąmokslo sąmyšis.

Šnipai. JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽA). SSRS režimas. Šaltojo karo motyvai. Ir vienas Boriso Pasternako romanas, kuris gali pakeisti pasaulį.

Romanas „Mūsų čia nebuvo“ suteikia galimybę sustoti, pajusti akimirką. Jį skaitydamas lyginau autorės kurtą pasaulį su tuo, kuriame gyvendamas verčiau knygos puslapius. Juk tai romanas apie knygą, kuri iš esmės keitė pasaulį! Tad vien ši emocija gali tapti stimulu nenumesti istorijos jos nebaigus skaityti. Keliaudamas romano puslapiais savęs vis klausiau, kiek per pastaruosius penketą metų pasaulis išvydo knygų, kurios gebėjo jį keisti? Amerikiečių rašytojos istorijoje aš įžvelgiau šiek tiek didybės – galimybės kaip knygų mėgėjui pažvelgti, kokia yra literatūros galia. Ir ji tą didybę sugebėjo užčiuopti.

Nors kūrinyje trūksta nemažai detalių, kurių prireikia sklandžiai istorijai nulipdyti, man pačiam šis romanas įsiminė pasakojimu apie „Daktaro Živagos“ užkulisius. Visgi, matyt, realaus gyvenimo detalės šį kartą pasirodė įdomesnės nei autorės fikcinė dėlionė. Tačiau neabejoju, kad skaitytojai, kurie nori kitokio žvilgsnio į Šaltojo karo šešėlius, tokį žvilgsnį atras – tai dviprasmiškas kūrinys, kartu keliantis ir nesusipratimo, ir žavingumo jausmą.

Ant knygos viršelio teigiama, kad romanas yra tarsi apie galimybę pakeisti istoriją. Ir su tuo ginčytis sunku. Matyt šio romano skaitytojams to reikėtų ir palinkėti – atrasti savo istoriją.

Galbūt L.Prescott knyga „Mūsų čia nebuvo“ taps jų įkvėpimo šaltiniu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai