TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Lenos Andersson „Estera. Romanas apie meilę“

Knygos viršelis
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Lenos Andersson „Estera. Romanas apie meilę“ (išleido Rašytojų sąjungos leidykla, iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw) viršelis – iš tokių, kuriuos tikrai knygyne praeičiau, net nepristojus pavartyti. Pagalvočiau, kad tai dar viena banali, verksminga meilės istorija muilo operų gerbėjoms.

Beje, angliškai šitos knygos pavadinimas skamba „Wilful Disregard – A Novel About Love“, švediškai: „Egenmäktigt förfarande – en roman om kärlek“. Abiejuose pavadinimuose jokios Esteros nerasite, tik daug „nieko nepaisančios meilės“. Bet.. dėkoju Jūratei Čerškutei, palikusiai interneto platybėse po knygos anonsu komentarą, kuris paskatino šią knygą paimti į rankas, o paėmus nebepaleisti visą vakarą, iki paskutiniojo sakinio.

Romanas – trumpas, bet toks nuostabus, kad neišmesčiau iš jo nė vieno sakinio, nė vieno žodžio, o kas antrą jų norėjosi pasižymėti, cituoti.

Knygos aprašas pradedamas sakiniu, jog „Meilė, kaip žinia, akla. Ji sudrumsčia ir šalčiausius protus.“ Tema, mintis – jokia naujiena, bet taip nuosekliai, intelektualiai, žaismingai kaip šią meilės trumparegystės temą aprašė, ištyrinėjo garsi švedų žurnalistė, rašytoja Lena Andersson, tikrai dar nebuvau niekur nei skaičiusi, nei mačiusi, nei girdėjusi. Romanas – trumpas, bet toks nuostabus, kad neišmesčiau iš jo nė vieno sakinio, nė vieno žodžio, o kas antrą jų norėjosi pasižymėti, cituoti. Už šį kūrinį autorė buvo apdovanota prestižiškiausia Švedijos literatūros Augusto premija.

Romano herojė – poetė, eseistė, filosofė Estera Nilson, intelektuali ir nepriklausoma moteris, kurią kartą pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską. Po jos pranešimo pats Raskas, pakerėtas Esteros protingų žodžių apie jį, imasi iniciatyvos pokalbiui akis į akį, po ko pakerėta pasijunta ir Estera. Pakerėta ir... visiškai apsėsta, nusavinta, užgrobta. Tik ar tai abipusis jausmas?

Knygoje pasakojama istorija trunka lygiai metus. Būtent tiek laiko reiks šiai porelei susivokti savo jausmuose. Tiksliau – tiek laiko prireiks Esterai, nes istorija pasakojama iš jos, moters, pozicijos. Moters, kuri pamynusi savo orumą, išdidumą, principus, visais įmanomais būdais ieškos kelio į mylimojo širdį. Moteris, kuri savo aštriais, kritiškais pasisakymais, įžvalga, protu sugebės atbaidyti garbėtrošką mylimąjį, o pati – ilgai nepamatyti to, kas visiems jau seniai aplink (draugių chorui, skaitytojams) akivaizdu.

Neišsigąskite, jog po truputį išduodu turinio detales. Šiame romane svarbūs tik du dalykai – tekstas ir romano atmosfera, aprašomos realybės ir kalbos santykis. Čia visai nesvarbu, kaip viskas baigsis siužeto prasme, nes tu nenori, bijai, kad šis meistriškai parašytas tekstas kada nors baigtųsi.

„Kartą jis jai sakęs, kad niekad su niekuo nėra taip kalbėjęs kaip su ja. Kalbėti buvo jos afrodiziakas, vienintelis jai žinomas ir įvaldytas. Per pokalbį ji galėjo išversti iš kojų, bet ką, kas juto aistrą dialogui ir minties žaismui, kaip ji. Hugo ir jos pokalbiai buvo erotiškai įkrauti, nepabaigiami ir be galo turiningi – bet akivaizdu, kad nebuvo nepakeičiami. Panašu, kad žmonės gali gyventi be įdomių pokalbių. Jų pirmutinis poreikis nėra verbalus erotinis bendravimas, o laisvė nuo rūpesčių. Jai visada teikiama pirmenybė, o ne prasmės ir esmės ieškojimui. Rūpesčių išvengimo kaina yra ramus nuobodulys.“

Šį Lenos Andersson romaną galima vadinti psicholingvistiniu, nagrinėjančiu žmogaus (šiuo atveju – moters) psichologiją tam tikrose situacijose. Viename interviu skaičiau, kad knygos autorė skyrė nemažai laiko, energijos, kad suprastų santykių dėsnius, kurie vyksta tarp vyro ir moters, kai vyras, prieš tai apžavėjęs moterį ir spėjęs su ja permiegoti, po to nemoka ar nenori tiesmukai jos atstumti. O tuo tarpu moteris nenori ar jau nebegali blaiviai mąstyti, suprasti, kas tarp jų iš tiesų vyksta – kad ir kokia protinga bebūtų, ji nepajėgi priimti realybės. Moteriai, papuolusiai į panašius spąstus, labiausiai reikia suprasti, išsiaiškinti, gauti logiškus, pagrįstus atsakymus.

Lena Andersson nuosekliai, mažais žingsneliais, kone pavalandžiui, padieniui, o kartais net paminučiui aprašinėja vis augantį savo herojės apsėstumą, įstrigimą toje pačioje emocinėje būsenoje, tas mažas kasdienes ne(sėkmes), desperatišką įsikabinimą į simbolius, ženklus, teikiančius bent mažiausią viltį, kad meilės objektas vis dar jai neabejingas. Štai tie visi žodžiai, žodeliai, išsireiškimai, kuriais Lena Andersson aprašinėja visas psichologines, emocines būsenas, ir yra šio romano esmė.

„Niežulys buvo pažadintas, ir Estera iš naujo vėl ėmė jo ieškoti, įsitikinusi, kad niekas savaime neateina tam, kas pats nesistengia. O jis buvo nieko prieš. Viskas sukilo, viskas sugrįžo. Tai, kas pasyviai glūdėjo kūne, iškilo kaip anksčiau ir vėl viską užvaldė. Valandos vėl tapo ilgos, užpildytos laukimu, ir viskas, kas nebuvo ryšys su juo, atrodė beprasmiška, o tai reiškė, kad beveik viskas buvo beprasmiška, nes ryšiai buvo reti ir silpni.“

Romano stilius – vienu metu aštrus, tiesus, žaismingas, ironiškas, nuoširdus, intelektualus. Tuo kiek priminė lietuvės rašytojos, žurnalistės Ugnės Barauskaitės knygas. Tematika (apie intelektualės rašytojos, poetės pakliuvimą į meilės spąstus) kiek dubliuojasi su nobelistės Doris Lessing „Auksiniais užrašais“. Emociniu atvirumu, nuosekliu analizavimu, tyrinėjimu galima lyginti ir su Juliano Barneso „Gyvenimo lygmenimis“. Tik pastarasis aprašinėjo vienišumą, skausmą, netekus brangaus žmogaus, o Lena Andersson skrodžia beviltiškumo, saviapgaulės, savigarbos praradimo, vilties, gėdos temas.

„Konkrečius atsakymus lengviau išgirsti nei miglotus. taip yra dėl Vilties ir jos prigimties. Viltis tarsi parazitas žmogaus kūne, ji gyvena absoliučioje simbiozėje su žmogaus širdimi. Neužtenka ant jos užmesti tramdomuosius marškinius ir uždaryti tamsiame užkaboryje. Marinimas badu irgi nepadeda, – parazito negali maitinti duona ir vandeniu. Maisto medžiagų teikimą reikia nutraukti visiškai. Jei Viltis gali susirasti deguonies, ji taip ir padaro. Deguonies galima susirasti netiksliai parinktame būdvardyje, išsprūdusiame prieveiksmyje, raminamame užuojautos geste, kūno judesyje, šypsenoje, žvilgsnio blyksnyje. Tas kas viliasi, nebežino, kad empatija fizikos dėsnis. Abejingo veiksmai mechaniškai kyla iš siekimo apginti save, ir nukentėjusįjį.“

„Estera. Romanas apie meilę“ atmosfera, ironija, linksmumu šiek tiek primena ir „Bridžitos Džouns“ dienoraščius, tik Lenos Andersson Bridžita kur kas labiau išsilavinusi, o ir literatūrinis audinys nepalyginamai kokybiškesnis, tad, manau, nesuklysiu teigdama, kad „Estera“ labiau patiks moteriškai auditorijai, bet tikrai – ne plačiajai, labiau išsilavinusiai.

Knygoje apstu intelektualių pokalbių, filosofinių diskusijų, apmąstymų apie meną, politiką, visuomenės, individo moralės, etikos klausimus, tad tai nėra tradicinis romanas apie meilę, tai – kur kas daugiau, giliau. Percituosiu literatūrologę Jūratę Čerškutę, kad „geras, nes kitoks, ne toks, kokio tikiesi iš frazės „romanas apie meilę“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą