Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“

Knygos viršelis 15min recenzija
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
1
A A

Leonidas Andrejevas (Леонид Андреев) – rašytojas, dailininkas, fotografas, filosofas ir dar vienas mano šių metų didysis literatūrinis atradimas, vadintas vienu iškiliausiu Sidabrinio amžiaus rašytojų.

Turiu pripažinti, kad tiek mūsų krašte, tiek visame pasaulyje Andrejevas sulaukė gan menko dėmesio, bet taip nutiko, matyt, dėl to, kad ilgą laiką bolševikų valdžia buvo uždraudusi jo kūrybą dėl pernelyg radikalių pareiškimų ir anarchistinių idėjų. O ekstravagancijos šis kūrėjas iš tiesų nestokojo nei asmeniniame gyvenime, nei kūryboje.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido (vienoje knygoje) du Andrejevo kūrinius – apysaką „Judas Iskarijotas“, kuri šiuo metu Rusijoje jau įtraukta į privalomą literatūros programą mokyklose, ir paskutinįjį, taip ir nepabaigtą rašytojo romaną „Šėtono dienoraštį“. Man nuoširdžiai liūdna dėl to neužbaigimo, nes romanas tikrai nustebino, ką čia nustebino – pribloškė pačia geriausia prasme, ko mažiausiai gali tikėtis iš negirdėto autoriaus, rašiusio prieš gerą šimtmetį.

Kūrinyje randame daug tamsių, niūrių atspalvių, nusivylimo žmonija nuotaikų, bet neišsigąskite, tai nė kiek nesumenkina kūrinio vertės, o atvirkščiai – priverčia susimąstyti apie žmonijos moralės regresą.

Andrejevas „Šėtono dienoraštį“ rašė prislėgtas Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos baisybių, tad kūrinyje randame daug tamsių, niūrių atspalvių, nusivylimo žmonija nuotaikų, bet neišsigąskite, tai nė kiek nesumenkina kūrinio vertės, o atvirkščiai – priverčia susimąstyti apie žmonijos moralės regresą, atominio ginklo griaunamąja jėgą, žmoniją, kuri savo kūriniais, elgesiu kasdien naikina ne tik savo planetą, bet ir save, vieni kitus. „Šėtono dienoraštis“ parašytas praėjusio amžiaus pradžioje (1919 m.), tačiau jo aktualumas net ir šiandien tiesiog bado akis ir duria į širdį. Ir tai ne vien dėl keliamų moralinių klausimų, filosofinių diskusijų, bet ir dėl autoriaus novatoriško rašymo stiliaus.

„Jau pusę valandos tyliu prie šito popieriaus, o atrodo, kad visą laiką kalbu – ir labai gyvai! Užmiršau, kad nepakanka galvoti, reikia dar ir kalbėti! Kaip gaila, žmogau, kad minčių mainams, mes turime pasitelkti tokį šlykštų ir suktą komisionierių kaip žodis, – jis vagia viską, kas vertinga, ir geriausias mintis gadina savo krautuvinėmis etiketėmis. Pasakysiu atvirai: tai liūdina mane labiau nei mirtis ir mušimas.

Mane baugina būtinybė nutilti, kai prieinu kažką nepaprastą, nes tas kažkas – neišreiškiamas. Tarsi upelis teku tik iki vandenyno: jo gelmėse baigiasi mano čiurlenimas.“

Romanas pasakoja apie Šėtoną, kuriam pragare pasidaro nuobodoka, tad jis nutaria atvykti į žemę pasilinksminti. Naktį, be liudininkų velnias nužudo trisdešimt aštuonerių metų amerikietį milijardierių Henrį Vondergurdą ir persikelia į jo škūrą, į žavų, kvepiantį, jauną kūną. Šėtonas iš karto prisipažįsta, kad yra įžūlus melagis ir tuščiagarbis, atėjęs į šią žemę sukčiauti ir vaidinti. Žemė tampa jo scena, ir čia jis atlieka labai neįprastą vaidmenį, – t.y. jo personažas, kilniaširdis turtuolis, norįs turimus tris milijardus padovanoti žmonijos gerovei. Ir to pakanka įspūdingo spektaklio pradžiai.

Romanas parašytas dienoraščio forma, pirmuoju (Šėtono) asmeniu, su datomis, asmeniniais kreipiniais į skaitytoją ir kitomis dienoraščiams būdingomis detalėmis. Kūrinio pradžioje regime gerai nusiteikusį, arogancijos pritvinkusį Šėtoną, įtikėjusį savo genialumu, rašantį apie save tik iš didžiosios raidės, besišaipantį iš jautrių žmonijos atstovų, žadantį, kad visai netrukus savo suktybėmis užsuks sau baisiai gerą laiką, pasilinksmins iš širdies, pradės nuo Romos, kurioje kaip niekur kitur didžiausia šventųjų koncentracija, o gundyti pastaruosius gi ypač malonu... Ir štai uždanga pakyla: Šėtonas naktimis lėbauja su savo palydovais, o dienomis priiminėja pinigų ištroškusius lankytojus – nuo varguolių, suktų damų iki popiežiaus pasiuntinių, buvusių karalių. Per gana trumpą laiką nelabasis praranda visus pinigus ir suvokia, kad ne jis žmones, o žmonės jį įmurkdė į didžiausias veidmainystes, žiaurumą, pažeminimą, apgaulingą meilę. Tad netrukus įrašai dienoraštyje pakrypsta netikėta linkme.

„Šėtono dienoraštis“ – mistiškas, atmosferinis, užduodantis skaitytojui ypač nepatogius klausimus ir kartu labai meistriškai parašytas kūrinys, su ryškiais personažais ir spalvingais dialogais.

„Šėtono dienoraštis“ – mistiškas, atmosferinis, užduodantis skaitytojui ypač nepatogius klausimus ir kartu labai meistriškai parašytas kūrinys, su ryškiais personažais ir spalvingais dialogais. Leonido Andrejevo stilius vadintas ekspresionistiniu, kuriam būdinga atvira autoriaus pasaulėjauta, tiesmukas emocijų reiškimas, anarchistinės idėjos, o visam tam išreikšti dažnai pasitelkiami groteskiški, kiek hiperbolizuoti vaizdiniai. Dar Andrejevo kūrybą galima vadinti filosofine, o patį autorių įvardinti pirmuoju rusų egzistencialistu, kuris istorinių katastrofų akivaizdoje svarsto apie žmonijos moralinį veidą. Kritikai Andrejevo kūrybą dažnai gretinta su Sartre'o, bet man „Šėtono dienoraštyje“ labiau jautėsi Nietzsche („Taip kalbėjo Zaratustra“) įtaka, nes abu rašė apie žmogų – Antžmogį, baisesnį už patį velnią, didingesnį už visus dievus.

„Pagalvok: iš trijų tavo pagimdytų vaikų vienas tampa žudiku, antras – auka, o trečias – teisėju ir budeliu. Ir kiekvieną dieną žudo žudikus, o šie vis gimsta; ir kiekvieną dieną žudikai žudo sąžinę, o sąžinė baudžia mirtimi žudikus, ir visi gyvi: ir žudikai ir sąžinė. Kokiame rūke mes gyvename? Paklausyk visų žodžių, pasakytų žmogaus nuo tos dienos, kai jis buvo sukurtas, ir tu pamatysi: tai Dievas! Pažvelk į visus darbus, padarytus žmogaus nuo pat pirmųjų dienų žemėje, ir tu pasišlykštėjęs suriksi: tai galvijas! Šitaip tūkstančius metų bergždžiai kovoja žmogus su savimi, ir jo sielos liūdesys yra begalinis, ir įkalintos sielos kančios siaubingos ir baisios, o paskutinis Teisėjas vis delsia ateiti... Bet jis niekada ir neateis, tai sakau tau aš: mes per amžius vieni su savo gyvenimu, žmogau!“

Andrejevas sulygina Šėtono virsmą žmogumi su kortų žaidimu ir sako, kad gyvenimas – tai visai ne teatras, o – lošimų namai. Gyvenimo statymuose žmogus įkalinamas atsitiktinumo rankose, tik žaidime yra logika, o gyvenime – spontaniška beprotybė. Andrejevas sumaišo juoda su balta, išaukština žmogaus genialumą jo niekingume, jo neapykantoje, jo meilėje, gebantį savo niekingumu pranokti net patį velnią, tačiau romane nejuntama jokio moralizavimo ar gailesčio, vien tik tragiška satyra, su ašaromis Šėtono akyse.

Kitame knygoje patalpintame kūrinyje, apysakoje „Judas Iskarijotas“, perpasakojamas kanoniškas biblinis siužetas. Tai lyg diskursas, pasvarstymas apie tai, kaip gimsta išdavystės motyvai ir ar iš tiesų tai, ką žmonės vadina „tiesa“, „veidmainyste“, „ištikimybe“, neslepia daugiau prasmių.

Apysaka turi gilią psichologinę potekstę, priverčiančią paklausti savęs, kiek kiekviename mūsų gyvena Judo ir kiek Jude buvo tikro išdaviko? Andrejevo Judas liudija, kad viskas šiame gyvenime turi priežastingumą, net ir blogis. O tariamas blogis kartais atneša daugiau šviesos arba tiesos, nei tariamas gėris, todėl Judas Jėzaus mirties akimirką ir užduoda retorinius klausimus: „Kas apgaudinėja Judą? Kas teisus?“, „Kas yra diena?“, „Kas yra saulė?“. Perskaičius šį kūrinį – viena aišku, kad Andrejevo Judas mylėjo Jėzų ir išdavė šį tik dėl to, kad jo niekas kitaip neišmokė mylėti.. Jis išdavė Jėzų dėl to, kad ši auka buvo neišvengiama. Nors ši apysaka sulaukė daug prieštaringų vertinimų ar kaltinimų šventraščių iškraipymu, šiandien šis kūrinys laikomas vienu iš stipriausių Andrejevo kūrinių, nagrinėjančių žmogiškosios prigimties netobulumą, keliantis prakeiktuosius klausimus...

Pabaigai dar noriu pagirti vertėjo Aido Jurašiaus darbą, kuris, kaip ir dera geram vertėjui, beveik nepastebimai pasislepia meniškai išverstuose tekstuose, tiksliai perteikia mistinę kūrinių atmosferą, išlaiko poetišką sakinių skambesį (ypač tai jaučiama romane „Šėtono dienoraštis“). Nors ateityje, manau, tikrai verta Andrejevo kūrinius pabandyti skaityti originalo kalba, tiesiogiai, be tarpininkų.

Leonido Andrejevo kūrybą rekomenduočiau tiems, kam patinka filosofiniai kūriniai, keliantys egzistencijos, etikos, moralės klausimus, ir visiems literatūros gurmanams, neabejingiems intelektualiam, meniškai perteiktam tekstui, gebančiam nustebinti net ir visko mačiusį šių dienų skaitytoją.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą