Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 5d. 15:13

Knygos recenzija. Literatūrinis Kristinos Sabaliauskaitės šachas

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Jeigu šiuolaikinė lietuvių proza būtų šachmatų lenta, Kristina Sabaliauskaitė joje būtų juodoji valdovė. Kol neperskaičiau „Silva Rerum IV“, jokiu būdu nesutikau jai uždėti karūnos. Po šią juodai baltą lentą ji leidžia sau judėti horizontalėmis, vertikalėmis ir įstrižainėmis, apdairiai nešokdama per kitas figūras. Šokti per kitų galvas jai nėra ko, kai jos rankose sutelkta didžioji prozos galia.

Niekas jau nesuskaičiuotų, kiek ir kokiais titulais ją apkarstė literatūrologai, meno kritikai, anoniminiai ir vieši knygų gerbėjai, redaktoriai, lietuvių bei užsienio šalių leidėjai. Tačiau ir be tų titulų „Silva Rerum“ yra tikrų tikriausias lietuvių literatūros paminklas. Ši tetralogija turėtų tapti ne tik pagrindiniu literatūros pavyzdžiu lietuvių kalbos pamokose, bet ir puikiu įrankiu mokantis istoriją. „Pirmasis lietuvių istorinis romanas“, – išdidžiai pabrėžia tekstų mokslo žinovai. Kristina Sabaliauskaitė yra itin rafinuota istorikė, nesiekianti atkurti praeities, atskirus jos įvykius lyg brangius akmenis įaudžianti į sunkiai nusakomo grožio tekstą. Tai – ne vienos lietuvių bajorų šeimos iš kartos į kartą perduodama šeimos knyga, tai visos Lietuvos „daiktų miškas“ (lot. silva rerum).

Kristina Sabaliauskaitė yra itin rafinuota istorikė, nesiekianti atkurti praeities, atskirus jos įvykius lyg brangius akmenis įaudžianti į sunkiai nusakomo grožio tekstą.

Nepasakyčiau, kad aš labai laukiau šios knygos. Nors I-oji knyga kaip kokiam nuo literatūros priklausomam degeneratui suteikė ne tik viltį, bet ir didįjį grožį, o II-oji stipriai suintrigavo subtiliai atkurtomis detalėmis, III-oji istorijos dalis manęs kažkodėl nepakerėjo. Tačiau leido pajusti deginantį malonumą, spėjus, kad nieko nėra sunkiau negu rašyti knygų tęsinius, jų kokybę išlaikant tame pačiame lygyje.

Voilà, net neįpusėjusi skaityti IV-osios, supratau, kad klydau ir sąžiningai pasinėriau į jos meistriškai sukurtą realybę. IV-osios knygos veiksmas nukelia skaitytoją į antrąją XVIII a. pusę, kuri buvo nelengva tiek Norvaišoms, tiek pačiai LDK. Pranciškus Ksaveras iš Milkantų reprezentuoja ketvirtosios kartos po Jono Motiejaus Norvaišos, nuo kurio pasakojimo ir prasidėjo „Silva Rerum“ istorija, gyvenimą. Jis – jėzuitas, matematikos profesorius, filosofas, filantropas, masonas ir kunigas ne savo noru. Pranciškus yra savotiška jungtis tarp ankstesniųjų kartų atstovų ir esamų bei būsimų Norvaišų, žmogus, aplankęs garsiausių Europos didikų rūmus, didžiuosius senojo žemyno miestus ir turėjęs progą keletą metų pagyventi tuomet ypač moderniame Londone – iš pradžių besidžiaugdamas savo laisve ir nepriklausomybe, jis tapo kasdienybės ir LDK korupcijos kaliniu, atsitiktinumo dėka, iš nuskurusio profesoriaus miesto parke virtusio Škotijos masonų ložės penktojo laipsnio nariu. Jis – šiuolaikiškėjančio LDK didikų mąstymo ir permainų šalies socialiniame bei kultūriniame gyvenime atspindys.

Kristina Sabaliauskaitė jau keturis kartus įrodė, kad yra absoliuti savo istorijos valdovė. Ji ne tik talentinga scenografė, tiksliai atkurianti pasirinkto laikmečio atmosferą, bet ir režisierė, žinanti ne tik visų savo istorijos veikėjų praeitį, bet ir jų ateitį. Sunkiai prijaukinami, bet apdairiai suvaldyti, laikmečio dvasią įkūnijantys ir itin savitais bruožais išsiskiriantys knygos herojai yra tikrasis „Silva Rerum“ sėkmės garantas.

Pagrindinis šios knygos veikėjas nėra šventasis, stovintis ant bažnyčios pakylos ir smerkiantis nuodėmingus giminaičius. Nesantuokiniai ryšiai, smurtas, intrigos, melas, gimimai ir mirtys, turto žaidimai, savo vardo ir gerovės apsaugojimas bet kokia kaina, skirtingų luomų tuoktuvės – visi šie geram romanui būtini elementai neaplenkia nei vienos „Silva Rerum“ dalies. IV-osios centre esantis Pranciškus Ksaveras yra ne mažiau nuodėmingas, pašaukimo neturintis kunigas, ne kartą įsivaizdavęs savo šeimyninę laimę, žmonos ir vaikų apsuptyje, mintimis nuklystantis iki jo širdį vienam dūžiui sustabdančio prancūzų mokslininko, sužavėjusio jį nuo pirmųjų susitikimo minučių. Rašytoja vedasi skaitytoją per šaltus jėzuitų gimnazijos Nesvyžiuje koridorius ir leidžia žiūrėti į tuomet dar šešiametį Pranciškų, tamsią naktį dormitoriume mušamą kitų gimnazijos mokinių, praveria jėzuitų akademijos Vilniuje mokytojo-vienuolio vonios kambario duris, kur Pranciškus yra verčiamas plauti jo seną ir susiraukšlėjusį kūną, skaitytojas seka žodžių gijomis į Vilniaus bordelį ir kartu su Pranciškum suklumpa priešais vietinės sergančios paleistuvės kojas, kurias jai praskėtus Pranciškų užplūsta ne geismas, o gailestis, K.Sabaliauskaitė kviečiasi į pačius Pranciškaus Ksavero sielos užkaborius, kurie ilgai ir jam pačiam išlieka tamsūs.

Šioje istorijos dalyje miestas, į kurį veda visi keliai, vis dar yra Vilnius. Tai – gaisro nuniokota ir po truputį atsigaunanti terpė, kurioje užuovėją randa įvairiausių tikėjimų ir pažiūrų žmonės. Jis išlieka pagrindinio knygos veikėjo pasaulio centru. Senojo Vilniaus Vokiečių kvartalas skaitytoją pasitinka šviežių precelių ir lydyto sviesto, žydiškų beigelių ir barankų kvapais, jam atvertos prabangių kofenhauzų, pigiausių kaviarnių ir miesto bordelių durys. Į knygų šventovę kviečia senasis Vilniaus universitetas bei pačios K.Sabaliauskaitės mylimos, neišvengiamos miesto peizaže, Vilniaus bažnyčios. Nors K. Sabaliauskaitės prozai Vilnius tampa per ankštas ir jos plunksna nuskrieja į XVIII a. Varšuvą, Krokuvą, Gdanską, Vieną, Amsterdamą, Paryžių bei Londoną. 200 metų senumo vaizdai iš Anglijos sostinės dažnam lietuvių skaitytojui yra egzotika, pažadinanti fantaziją ir leidžianti prisiliesti prie vietos didingųjų gyvenimo bei mėgautis geriausiomis ložėmis Didžiajame teatre.

Sunku nepastebėti K. Sabaliauskaitės kaip menotyrininkės indėlio į pačią istoriją.

Sunku nepastebėti K. Sabaliauskaitės kaip menotyrininkės indėlio į pačią istoriją. Ji žaidžia dvejopai: norintys atostogų romano su intriguojančiu pasakojimu, tokį gauna. Tačiau trokštantys žinių skaitytojai tekste gali atrasti autorės paslėptas laikmečio nuorodas, į žinantį prabylančias tam tikro laikotarpio meno, kultūros, politikos, istorijos, filosofijos bei mokslo detalėmis. IV-ojoje knygoje lokalią istoriją pakeičia didesnis vaizdas – LDK vaidmuo Europos kontekste ir lyg kortos ant stalo mėtomi Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystės ir senųjų šalių skirtumai, neįveikti iki pat šios dienos.

Tačiau tiek apie meną kurti istoriją. Nereikėtų pamiršti, kad, neišmanydama paties rašymo amato, K.Sabaliauskaitė nebūtų tapusi tikru lietuvių prozos fenomenu.

Pamenu, mokykloje po mokytojos įvertinimo mano rašiniai grįždavo nekukliai raudonuodami, nes sakinius dažnai nutęsdavau iki kelių sakinių ar pastraipos ilgio. Mokytoja griežtai dėliojo taškus, primindama, kad, kuo trumpesni sakiniai, tuo geresnis tekstas. Panašu, kad ji žinojo ne daug gerų tekstų. Ačiū K.Sabaliauskaitei už ilgų eilučių eilutėmis besitęsiančių sakinių malonumą. Po vieno sakinio stogu ji apgyvendina vaizdinius, istoriją, dialogus, mintis, aplinkos aprašymą ir emocijas. Ir jie lyg patyrusio kompozitoriaus sudėliotos natos kone tobulai seka vienas iš kito.

Jos tekste darną atranda lotyniški posakiai, tarptautiniai žodžiai ir nuogi XVIII a. archajizmai, palyginimai, skambūs epitetai, nokautuojančios metaforos, detalės, milijonai detalių. Ji žino, kaip tekstu lyg to paties Vilniaus požemiuose gyvenančio basilisko žvilgsniu užvaldyti skaitytoją, jo nenužudant, tačiau visiškai panardinant į savo knygos pasaulio sūkurį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata