Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 2d. 21:01

Knygos recenzija. Lucy Worsley „Karalienė Viktorija“ – kas slepiasi už epochos monarchės

Lucy Worsley knyga „Karalienė Viktorija“ 15min recenzija
Knygos viršelis / Lucy Worsley knyga „Karalienė Viktorija“

Karalienės Viktorijos epocha arba tiesiog Viktorijos epocha – regis, visi esame girdėję tokį apibūdinimą, kuris kalba apie Anglijos karalienės Viktorijos valdymo laikotarpį. Per šį laiką, 1837-1901 metais, sukurta daug mokslo ir kitų mūsų gyvenimą pakeitusių naujovių. O kokia visame tame istoriniame fone buvo karalienė Viktorija? Koks buvo jos gyvenimas tarp monarchų intrigų? Apie tai kalbama britų istorikės Lucy Worsley knygoje.

Knygą „Karalienė Viktorija“ iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, o išleido leidykla „Tyto alba“.

Jau iš knygos pavadinimo aišku, apie kokią istorinę asmenybę kalba L.Worsley. Pretenzingai knygoje viršelyje skamba žodžiai – duktė, žmona, motina, našlė. Tai tik sufleruoja, koks išsamus ir daug jėgų reikalavęs darbas atiteko britų istorikei – apibrėžti ilgą žmogaus gyvenimą. Žmogaus, apie kurį bent girdėję yra kone kiekvienas iš mūsų.

Į akis krinta knygos struktūra. L.Worsley nesiima nuobodžiai pasakoti visos karalienės Viktorijos biografijos – iš jos ilgo ir turiningo gyvenimo ji išsirenka vos 24 dienas, kurių įvykius pasakodama sudėlioja Anglijos valdovės portretą. Šis portretas kurti pradedamas dar net negimus pačiai monarchei – istorikė skaitytoją įmeta į pasaulį, kuriame buvo didelė nežinomybė – nebuvo aišku, kas taps sosto paveldėtoju, tad prasidėjo savotiškos lenktynės, kieno vaikas galės tapti teisėtu šalies valdovu. Ir tai tėra viena trumpa užuomina – 24 dienos gali pasirodyti, kaip menkos ir neišskirtinės visame gyvenime. Tačiau kiekvienoje jų atsitiko tai, kas keitė būsimosios karalienės gyvenimą – pirmas susitikimas su būsimu karaliumi, sužadėtuvės, tapimas karaliene ir pirmieji šalies valdymo klausimai tariantis su ministru pirmininku ir t.t. Tai įvykiai, kurie formavo karalienės Viktorijos pasaulėžiūrą.

Išties gali pasirodyti, kad 24 dienų knygos struktūra, kai kalbama apie tokią asmenybę, yra per menka, tačiau L.Worsley leidžia sau išeiti iš nusibrėžtų ribų, tad kiekvienas knygos skyrius yra tarsi atskiras pasakojimas, savyje turintis ir priešistorinę, ir pasakojamąją dabartį, ir pasekmes – kontekstas platus, tačiau konkretus. Man pačiam bene labiausiai įstrigo 1830 metų kovo 11 dienos istorija, kurioje kalba apie tai, kaip paauglė Viktorija sužino, kad ji yra gerokai arčiau sosto, nei galėjo pagalvoti. Kokios vidinės kovos ir audros turėjo vykti jauno žmogaus galvoje tai sužinojus? Koks jausmas žinoti, kad staiga gali tapti šalies valdove? Kalbama, kad Viktorija tuomet pasakė tik tiek: „Aš būsiu gera“. Puikus skyrius, kalbant tiek apie istorinio foną, tiek apie vidinius žmogiškuosius išgyvenimus.

Kita akį traukiantis knygos akcentas – vidinis karalienės Viktorijos gyvenimas, apie kurį šiek tiek užsiminiau. Istorikai gali ginčytis, kiek ši L.Worsley knyga yra naudinga ir kiek objektyvi, tačiau aš, kaip skaitytojas, į ją panirau lengvai. Viena to priežasčių buvo šaltiniai, kuriais rėmėsi knygos autorė. Ji sako, kad karalienė Viktorija rašė dienoraštį rašė kone visą savo gyvenimą, nors puikiai suprato, kad vieną dieną jis bus atverstas ir žmonės galės perskaityti visas valdovės mintis, pažinti vidinį pasaulį, kurį ji nuo aplinkos saugojo savyje. Ir nepaisant to nuogumo, Anglijos karalienė nenustojo rašyti. Tad kūrinyje vienas pagrindinių šaltinių – monarchės dienoraštis, iš kurio eilučių atsiskleidžia žmogiškoji karalienės Viktorijos pusė.

Išlaikydama pasakojimo tęstinumą ir objektyvumą, L.Worsley nesiremia vien karalienės užrašais – istorijos pasakojimą papildo jos vyro Alberto dienoraščiai, kitų pašalinių žmonių atsiminimai. Įdomu yra tai, kad kalbant apie kiekvieną iš 24 svarbiausių karalienės Viktorijos dienų, į pasakojimą įpinama ir asmenų, kurie buvo tų įvykių dalyviais arba liudininkais prisiminimai. Nepaprastai įdomu juos palyginti – ką ir daro autorė. Taip konstruojamas tikras, o ne išgalvotas įvykių sūkurys. Tiesa, kartais knygoje galime sutikti ir tokių faktų priešpriešos, kai vienas iš asmenų nori prisiimti vienokį ar kitokį nuopelną ir savo dienoraštyje tai priskiria kaip savo laimėjimą. Visgi L.Worsley nesistengia ieškoti tikrosios tuometės tiesos, o skaitytojui tik pateikia požiūrių ir prisiminimų skirtumus – faktus, kurie žinoti, o skaitytojui paliekama erdvė interpretacijai. Mat paprastai ši erdvė atsiveria tada, kai faktų tiesiog trūksta, o pati autorė į samprotavimus nelinksta – savo autoritetu neformuoja skaitytojo požiūrio. Manau, tai itin svarbu tokio žanro kūriniuose.

Sąmoningai vengiu kalbėti apie konkretesnį knygos turinį, mat „Karalienė Viktorija“ man pasirodė kaip knyga, kuri kelia dvejopas mintis – kiekvienas skaitytojas šią monarchę, užvertus paskutinį knygos puslapį, gali įsivaizduoti kitaip. Jos gyvenime netrūko ne tik pavojų, bet ir džiaugsmo akimirkų. Tačiau tuo pačiu lydėjo ir laikinumo, baimės nuojauta. Iš šio pasakojimo kiekvienas mes galime pasiimti vis kitą jo dalį. Dėl to, manau, sakyti, jog šis britų istorikės kūrinys yra skirtas tik istorija besidomintiems žmonėms – būtų klaida. Tema, žinoma, įpareigoja ir neleidžia atsikvėpti, visgi tai ne grožinės literatūros kūrinys ir atidos jam reikia daugiau, bet karalienės Viktorijos gyvenimas jame atsiveria ne tik kaip epochos apibūdinimas, bet ir kaip kasdienybės trileris ar drama. Tad, manau, nesuklysiu pasakydamas, kad ši knyga turėtų sudominti skaitytojus, kurie visų pirma ieško įkvėpimo savo gyvenimui, savo svarbiausioms 24 kasdienybės dienoms.

L.Worsley „Karalienė Viktorija“ – istorija apie ištisą epochą, kurios priešakyje buvo neeilinė asmenybė. O gal eilinė, tik patekusi į kitokią aplinką?

Ko pasigedau knygoje – vieno akcento. Knygoje yra daug karališkosios šeimos intrigų, tarp kurių nesunku pasiklysti: karalienės pusbroliai, pusseserės, dėdės, tetos ir t.t. – karališkasis margumynas, į kurį kartą pažvelgęs neatsakingai, gali pasimesti. Pajusti dar didesniam skaitymo malonumui ir įsitraukti į istorijos užkulisiu man pritrūko geneologinio medžio, leidžiančio geriau pažinti, atrasti ir suprasti, kokioje aplinkoje gyveno karalienė. Tai itin svarbu pirmoje knygos pusėje, kai karalienę Viktoriją tarsi aplimpa intrigų raizgalynė, kurioje kiekvienas jos herojų bando išnarplioti sau naudingesnį siūlo galą – būtent čia skaitytojui nesunku pasimesti ir reikia didesnės nei įprastai skaitymo atidos.

L.Worsley „Karalienė Viktorija“ – istorija apie ištisą epochą, kurios priešakyje buvo neeilinė asmenybė. O gal eilinė, tik patekusi į kitokią aplinką? Šis klausimas man ramybės nedavė visą knygą. Bet ginčytis negaliu – savo epochą galime kurti kiekvienas iš mūsų. Kokia ji bus – priklauso nuo mūsų pačių. Ši knyga tėra pavyzdys, kuriame spindesio tiek pat, kiek ir tamsių akimirkų. Ir tai keri bei dar kartą primena, kad visi mes esame savo epochos šeimininkais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Šiuolaikiškos studijos

Video

03:02
11:55
26:29

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/