Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 28d. 14:38

Knygos recenzija. M.Vargas Llosos „Penki kampai“: tamsi politika, manipuliacijos žiniasklaida ir seksualiniai eksperimentai

Mario Vargas Llosa „Penki kampai“ 15min recenzija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa savo naujame kūrinyje „Penki kampai“ (išleido leidykla „Sofoklis“, iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė) rašo apie autoritarizmą, apie parsidavusią žiniasklaidą, apie korupcijos ir baimės kaustomą Peru praėjusio amžiaus pabaigoje. Ir – apie seksualinius eksperimentus, kurie tampa pabėgimu nuo niūrios tikrovės.

„Penki kampai“ pasirodė praėjusiais metais, kuomet rašytojas šventė savo 80-ąjį gimtadienį. „Aš noriu numirti gyvendamas“, – pusiau ironiškai viename interviu kalbėjo iki šiol aktyviai rašantis Nobelio premijos laureatas. Tačiau po šios jo knygos pasirodymo kritikai ėmė svarstyti – ar tikrai rašytojas išlaiko tokį pat aukštą lygį kaip anksčiau, ar jo knygos nebėra blankokas ankstesnių temų atkartojimas? Literatūros kritikas Josepas Maria Ndalis Suau leidinyje „El Cultural“ rašė, kad iš literatūros grandų jų vėlyvajame kūrybos laikotarpyje tikimasi, jog šie sukurs kūrinius, kurie bus persmelkti gyvenimo išminties, sukauptų įžvalgų. „Penki kampai“ gi, anot jo, to nepasiekia, – išlaiko gerą struktūrą ir ritmą, tačiau nepateikia įdomių personažų ar originalių temų. Daugelis kritikų, nors ir išlaikydami pagarbą rašytojui, visgi buvo linkę pritarti tokiai minčiai.

Lietuvių kalba per pastarąjį dešimtmetį buvo išleistos dvi šio autoriaus knygos – „Tetulė Chulija ir rašeiva“ bei „Bjaurios mergiotės išdaigos“ (šalia dar sovietiniais laikais pasirodžiusių „Miestas ir šunys“ bei „Žali namai“), tačiau skaičiusieji šias knygas „Penkiuose kampuose“ atras kiek kitokį rašytojo braižą nei pastaruosiuose dviejuose romanuose. Abi tos knygos atspindėjo žaismingesnį, labiau humoristišką Mario Vargas Llosą, kuriantį labai įtraukiančius siužetus ir išraiškingus personažus. O štai šiame kūrinyje randame žanrą, kurį jis irgi ne kartą yra išbandęs – knygą galima būtų pavadinti politiniu trileriu.

Knygoje autorius grįžta į praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kuomet Peru valdė Alberto Fujimori ir saugumo tarnybos vadovas Vladimiras Montesinosas. Beje, A.Fujimori atėjimas į valdžią yra labai asmeniškas ir pačiam rašytojui – jis 1990 metais kandidatavo į Peru prezidentus, tačiau galiausiai pralaimėjo tam pačiam A.Fujimori.

„Penkiuose kampuose“ pasakojama apie Peru, smaugiamą baimės, terorizmo ir korupcijos. Niekas nesijaučia saugus – turtingieji neina į gatves baimindamiesi teroristų pagrobimų, vargšai gyvena kvartaluose, kuriuose smurtas – kasdienybė. Šalyje įvesta komendanto valanda, ir būtent tokiomis aplinkybėmis prasideda dviejų draugių – Čabelės ir Marisos – meilės romanas. Nespėjusi grįžti namo prieš komendanto valandą Čabelė nubunda ryte ir supranta, kad nakties glamonės su drauge nebuvo tik sapnas. Negana to, geismas jos nepalieka – abi ištekėjusios moterys ir toliau susitikinėja, skrenda praleisti romantišką savaitgalį į Majamį.

Daugybei žmonių seksas suteikdavo kompensacinį efektą. Jie norėjo užmiršti tai, kas vyksta, tą skausmingą gyvenimą, kur kiekvienas žmogus potencialiai galėjo tapti auka.

Erotika, visuomenės normas laužantys seksualiniai santykiai – viena iš svarbių šios knygos temų. Duodamas interviu „The New York Times“, rašytojas pasakojo, kodėl seksualumą jis taip akcentavo šiame kūrinyje: „Daugybei žmonių seksas suteikdavo kompensacinį efektą. Jie norėjo užmiršti tai, kas vyksta, tą skausmingą gyvenimą, kur kiekvienas žmogus potencialiai galėjo tapti auka. Galėjai mirti nežinodamas, kas tave žudo – teroristai, vyriausybė, policija ar nusikaltėliai“. Kita vertus, nevaržomas seksualinis gyvenimas, skrydžiai į Majamį tarsi ir simbolizuoja atskirtį visuomenėje – tarp skurstančiųjų ir elito, kuris skundžiasi nepakeliama atmosfera, tačiau skrenda pailsėti į užsienį, dalyvauja vakarėliuose ir užsimiršimo ieško seksualiniuose eksperimentuose.

Tačiau pagrindinė siužetinė linija – apie šantažo auka tampantį įtakingą verslininką Enrikę Kardenasą. Pas jį atvykęs bulvarinio laikraščio „Atvirai“ vadovas Rolandas Garas įteikia jam kompromituojančias nuotraukas ir paskelbia ultimatumą – arba verslininkas investuos į dienraštį, arba nuotraukos iš orgijos bus publikuotos. Detektyvinis siužetas su žmogžudystėmis, paslaptimis, korupcija ir manipuliuojama žiniasklaida įsisuka. Esminis klausimas – ar gali atsirasti kažkas, kas drįs paviešinti valdžios korupcijos voratinklį, ar asmeninė iniciatyva išvis įmanoma tokiomis autoritarizmo sąlygomis?

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mario Vargas Llosa „Penki kampai“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Autorius itin aštriai piešia bulvarinės žiniasklaidos vaizdą – duodamas interviu „El Pais“ apie dešimtojo dešimtmečio žurnalistiką jis sakė, kad „geltonoji žurnalistika“ yra labiausiai degradavusi žiniasklaidos forma, kurioje vaikomasi sensacijų ir paskalų. Romane ji ir tapoma tamsiausiomis spalvomis – be jokių moralės normų, pataikaujanti žemiausiems instinktams, skleidžianti gandus, pyktį, traiškanti likimus, naudojama asmeniniams susidorojimams. Šis žiniasklaidos „virtuvės“ aprašymas kiek primena paskutinį Umberto Eco kūrinį „Nr.0“, tik „Penkiuose kampuose“ vaizdas kur kas niūresnis, tamsesnis, su kriminaline potekste. Ir, svarbiausia, – Mario Vargas Llosa rašo apie valdžios ryšius su žiniasklaida, tai, kaip žurnalistika tampa politinių tikslų įgyvendinimo priemone, būdu morališkai sunaikinti oponentus. Tiesa, šio žiniasklaidos pasaulio vaizdavimas atrodo kiek dirbtinokas, su labai vienpusiškais personažais.

„Penki kampai“ kažin ar bus priskirtas prie ryškiausių Mario Vargas Llosos kūrinių.

Tai galioja ir daugeliui kitų personažų – savo romanuose autorius sugeba kurti labai spalvingus veikėjus, jų portretus tapo su subtiliais pajautimais, tačiau šįkart vos apie kelis herojus galima pasakyti, kad jie nėra plokštoki, kad yra įsimenantys, išvystyti.

Lygiai kaip ir autoriaus plėtojamos temos – atrodo, kad autorius fiksuoja visuomenės problemas, tačiau nei neria į jų gelmes, nei siūlo išeitis. Taip, asmeninės atsakomybės prisiėmimas, ryžtas nugalėti baimę, pasipriešinti rodomi kaip būdai, galintys sugriauti nusistovėjusią sistemą, tačiau ir tai šiame romane neatrodo labai įtikinama.

„Penki kampai“ kažin ar bus priskirtas prie ryškiausių Mario Vargas Llosos kūrinių. Nors šis romanas ir neleidžia suabejoti autoriaus rašymo talentu, sugebėjimu paliesti svarbias temas, taikliu stilistinių priemonių panaudojimu (skyrius, kuriame į viena susiveda siužetinės linijos), humoru, visgi ši knyga savo paliekamu įspūdžiu nepriartėja prie tokių jo kūrinių kaip „Tetulė Chulija ir rašeiva“ ar lietuvių kalba dar nepasirodžiusio „Pokalbis „Katedroje“. Belieka tikėtis, kad Lietuvos leidėjai nepaliks šio autoriaus užmarštyje ir supažindins lietuvių skaitytojus su kitais jo kūriniais – Mario Vargas Llosa neabejotinai yra vienas svarbiausių Lotynų Amerikos rašytojų, su kurio kūryba išsamiai susipažinti literatūros mėgėjams tiesiog privalu.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Euromaster

„Susitikime lauke“