Vienas tokių balsų – trijuose smulkiai prirašytuose mokykliniuose sąsiuviniuose telpanti Istorija – II pasaulinio karo scenarijaus paraštės, istoriko neparašytos išnašos, aiškinančios daugeliui mūsų nesuvokiamas ir nieko nesakančias frazes: karo baisybės, žiaurumas, neteisybė. Tai balsas tų, kurių pati prigimtis prieštarauja karui, tačiau kurios galų gale tampa didžiausiomis jo dalyvėmis – motinos, žmonos, sužadėtinės, draugės ar meilužės – moterys.
„Moteris Berlyne“ – taip lakoniškai skamba vienos vokietės moters, asmeninė II pasaulinio karo istorija. Dienoraščio tipo užrašuose it kronikoje fiksuojami 1945 metų balandžio 20–birželio 22 dienos įvykiai ir emocijos, Raudonajai armijai įžengus į Berlyną, netikėtai tapusį mūšio lauku. Autorė, kurios knyga, sulaukė didelio susidomėjimo įvairiose pasaulio šalyse, ilgą laiką slėpė savo tapatybę, kuri turėjo likti nežinoma iki pat jos mirties.
Galbūt dėlto, kad šie istorijos epizodai pernelyg nešvarūs ir gėdingi, kad galėtų figūruoti plačiajai auditorijai skirtuose karo dokumentuose, todėl apie šią gėdos ženklu pažymėtą istoriją ilgą laiką sutartinai tylėjo abi pusės: „Jie mėgdavo pasakoti istorijas, kuriose patys atlikdavo teigiamą vaidmenį. Mes – priešingai – turėsime laikyti liežuvį už dantų, turėsime apsimesti, kad mums, tik mums, pavyko viso to išvengti. Kitaip ateis toks metas, kai mūsų nenorės paliesti nė vienas vyras“.
Esu įsitikinusi, jog skaitytojas, versdamas knygos lapus, tikrai kažko pasiges, o gal jam pasirodys, jog joje kažko per daug. Ir abu jie bus teisūs – šiam tekstui, skirtingai nei kitoms, panašaus žanro knygoms, nebūdingas verksmingas, niekinantis ir pagiežingas tonas Santūrumas su išskaičiavimu bei puotomis karo metu gali pasirodyti mažų mažiausiai begėdiška.
Tačiau kaip bebūtų keista, autorės pasirinkta stebėtojos, paįvairinamos emocijų intarpais, intonacija veikia. Nuo pat pirmųjų puslapių atsiradusi empatija leidžia kartu su autore vaikščioti subombarduoto Berlyno gatvėmis, slėptis rūsyje, vogti maisto produktus ir priiminėti pasilinksminti atėjusius rusų kareivius. Galbūt tai sąmoninga pozicija, gal kartu su vėlesniais apmastymais ir korektūromis atėjęs santūrumas, o gal taip prabyla, anot populiaraus ispanų kinematografo, „ant nevilties siūlo pakibusi moteris.“
Karo dokumentacijoje vietos neranda išdraskyta kasdienio gyvenimo tėkmė, tradiciškai priskiriama moteriškajai sferai. Ko gero todėl didžiausias šio teksto privalumas yra tas, jog moters žvilgsnis karą iš abstrakcijos paverčia kūnu, ir netgi tiesiogine prasme – andrejaus, anatolijaus, grišos ar petios kūnu, kurie iš kolona žygiuojančių vieno veido kareivėlių netikėtai virsta individais su charakterio nuolaužomis, o karo smurto aukos – studentėmis gretomis, leidyklos darbuotojomis ilzėmis ir į karą išėjusių sužadėtinių belaukiančiomis hertomis.
Knygos įvertinimas: 5/5
