Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 29d. 19:01

Knygos recenzija. „Meilės prekeiviai“ – jautrus, daugiasluoksnis mito ir tikrovės lydinys

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Džiaugiuosi, kad būtent šiuo laikotarpiu į mano rankas pateko toks įstabiai vinguriuojantis pasakojimas – poetiškas, jautrus, autentiškas, įtikrovinantis mitą, kolektyvinę ir asmeninę istorijas, bylojantis apie pamatinius egzistencijos dėmenis. Prisipažinsiu, kad apie autorių buvau girdėjusi nedaug, todėl prieš pradėdama detaliau narstyti siužetą, dalinuosi įdomia detale – romano „Meilės prekeiviai“ autorius – Yossi Avni-Levy – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio kūrėjų, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Skaitant romaną, vienas pirmųjų į akis krentančių dalykų – išorinis (siužeto) ir vidinis (temų ir prasmių) daugiasluoksniškumas. „Meilės prekeivių“ siužetas pinamas aplink dvi pagrindines linijas: tai – Asafo, kartu su partneriu Ido, ką tik tapusių tėvais, istorija, ir į ją įsiterpiantis praėjusių laikų pasakojimas apie jauną, išvaizdų žydą Mašiachą, vingriais Herato turgaus skersgatviais keliaujantį į skausmingą savęs pažinimo, grožio, geismo pasaulį.

Šias dvi tikroves susieja ne tik išorinė, bet ir sielų giminystė, drąsa eiti sudėtingus kelius, klausytis širdies šnabždesių, rinktis meilę ir autentišką būtį, už tai sumokant tiek, kiek bus pareikalauta. Kaip jau minėjau, autorius geba taikliai ir tiksliai suausti asmeninės ir kolektyvinės istorijos dėmenis – greta individualių veikėjų pasirinkimų ir pasakojimų pinamas Afganistano žydų likimas, greta sunkių vieno žmogaus išgyvenimų koegzistuoja visos tautos trauminės patirtys.

Autorius sugeba šias kolektyvines traumines patirtis į romano tekstą įjungti labai organiškai, jautriai, su švelniu, skaidriu liūdesiu; visa tai tampa svarbia individualius likimus paaiškinančia, veikėjų motyvus pastiprinančia baze, pamatu. Pasiremdamas iš dalies charakterį suformavusiu tautiniu identitetu, patirtomis kolektyvinėmis traumomis, regis, geriau supranti veikėjų pasirinkimus, elgsenos motyvus. Tiems suvokimams pasitarnauja, romaną itin gyvina ir mito kontekstas – velniai knygoje veikia ne tik šalia žmogaus būties, bet ir pačioje būtyje. Autorius sugeba sukurti labai gyvus, folkloru pagardintus herojų paveikslus, su autentiška šnekta ir kaip mes sakytume – nepiktais „pasirokavimais“. Tie tėvų „pasirokavimai“, nuogąstavimai, pamokymai – vieni esminių romano herojaus Asafo vaikystės atributų, nuostabus gyvastingumo šaltinis, kurio kilmę, priežastis, dovanas veikėjas gali suvokti jau suaugęs, kai pasenęs tėtis globos namuose vargiai beprataria nors žodį, o mama vienišauja senajame būste.

Taigi, viena svarbiausių romano daugiasluoksnio pynimo temų – tėvystė. Ji čia atsiskleidžia skirtingais rakursais, bet visada – labai jautriai ir nuoširdžiai. Tai – taip iki galo ir nenutrūkusi bambagyslė, begalinė mamos meilė sūnui, jos nuolatinis išgyvenimas dėl „kitokio“ (homoseksualaus) sūnaus, tačiau nepaisant to „kitoniškumo“ – besąlyginis palaikymas, pastangos suprasti pateikiamos ir su humoro, ir su rūpesčio gaidomis: „ – Bet kitiems nieko nepasakok! Tu kvailys! Naivuolis! Skubi visiems iškloti, kas tu ir koks tu! Žmonės vaidina! Apsimeta! Visi žmonės – nuodingos gyvatės, Asafinka! Jie negeri! Argi nesupranti, kad jie tik nori Tave išnaudoti? Kadaise maniau, kad visoje šalyje yra du trys... Ėėėė... Tokie. Dabar žinau, kad yra milijonai, – įsijautė ji. – Visi vyrai mūsų užmiesčio klube tokie kaip tu! Ir vagilės Šošanos sūnus irgi... Ėėėė...Toks! Pas jį kas penktadienį važiuoja pilni autobusai vyrų! Vienas išeina, kitas – užeina! Eilėje stovi! – ji išraudo davusi valią vaizduotei.“ (72 p.)

Vertingas „Meilės prekeiviuose“ įvardytasis tėvystės problemiškumas – Asafos jausmai tėvui, darbščiam, tyliai mylinčiam, tarsi lieka nuošalyje, užgožti santykio su mama spindulių. Tik tėvui atsidūrus galutiniam ligos atneštos nebylystės šešėlyje herojus permąsto jųdviejų santykius, iš naujo įvertina tėvo meilės ženklus, išgyvena kaltę dėl ankstesnio nesupratimo, neišsakytų žodžių, nenugludinto ryšio. Laikas ir distancija padeda sudėlioti taškus, skatina daugiau laiko praleisti ne tik apmąstant, bet ir aplankant tėvą globos namuose.

Nors šie susitikimai – daugiausia nebylūs, dažnai užtenka žvilgsnio, jame blykstelinčio atpažinimo ir meilės. Su buvimo sūnumis patirtimis siejasi ir nauja Asafo atsakomybė – paties tapimas tėvu. Veikėjas jautriai ir nuoširdžiai atskleidžia jų trijulės – Tėtės, Tatos, ir mažojo Jotamo – būtį, nubudusią neišmatuojamą meilę sūnui, nuogąstavimus: „Kiek metų dar gausi jį laikyti, savo įpėdinį? O jis – ar atsakys tau meile? Ar manai, kad jis tau bus dėkingas? Kvaily, tu, kvaily, pagiežingai šaipėsi balsas“ (51 p.). Į savo jautrius išpažinimus Asafas sudeda ir tai, ką atsinešė iš savo vaikystės patirčių, ir ryžtingą pastangą augti, nutraukti traumų grandines, o kartu fiksuoja vėlyvos tėvystės, buvimo „kitokiu“ tėvu atneštą nesaugumą jausmą.

Rekomenduoju visiems, kurie domisi žydų (ir ne tik!) istorija, kuriems aktuali tėvystės ir motinystės tema, ir tiems, kas nebijo kontroversiškų, bet be galo įdomių, jautriai, elegantiškai papasakotų žmonių likimų.

Greta tėvystės, kultūros kolektyvinių, tautos, traumų svarbi yra ir homoseksualios partnerystės tema. Ji irgi pateikiama be pagražinimų – susitinka skirtingo auklėjimo, skirtingose kultūrose užaugę žmonės, su savitais charakteriais ir žiūra į pasaulį. Kartais jie vienas kitą žeidžia, kartais prisimena buvusius aistringus santykius, tačiau išlieka kartu, vienijami ne tik pareigos, bet ir jausmų, kurie vis sužimba, net jei aplinkui gausu pelenų.

Jau minėta kita romano išorinė linija – už giminės rato ribų likusio tėvo brolio Mašiacho istorija – papildo Asafo pasakojimo prasmes ir suteikia naujų atspalvių. Atskleidžiamas labai vaizdingas Herato kultūros koloritas – skaitydama nardžiau siauromis turgų gatvelėmis, uodžiau sodrius valgių kvapsnius ir glosčiau dailiai išaustus kilimus, stebėjau persirengusių vyrų šokius, pulsuojančius ne tik erotika, bet ir laisve būti, jausti, gyventi taip, kaip norisi. Šioje siužetinėje linijoje taip pat gerai atsiskleidžia pasirinkimų sunkis, pareigos ir savęs teigimo, autentiškos būties siekinio prasilenkimai, sudėtingos, kartais kontroversiškos tėvo meilės vaikams išraiškos.

Tai – tikrai geras, puikiai Olgos Lempert iš hebrajų kalbos išverstas pasakojimas, kurį unikaliu daro daugybė linijų – kultūra, homoseksualios partnerystės ir tėvystės naratyvai. Rekomenduoju visiems, kurie domisi žydų (ir ne tik!) istorija, kuriems aktuali tėvystės ir motinystės tema, ir tiems, kas nebijo kontroversiškų, bet be galo įdomių, jautriai, elegantiškai papasakotų žmonių likimų. Ar ne visi mes – meilės prekeiviai gyvenimo turguose?

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Esports namai

Maistas