Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 8d. 19:00

Knygos recenzija. Modernus beveik-deus ex machina, arba Gyvenimo kančios saldybė

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos viršelis

„Dolce agonia“ (leidykla „Tyto alba“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė) – vienuoliktasis vienos garsiausių Kanados rašytojų – Nancy Huston – romanas. Autorė, beje, yra parašiusi ir keturiolika negrožinių kūrinių. Solidus kūrybinis portfelis. Garbingi apdovanojimai.  Romanas tikrai vertas dėmesio.

Pirmiausia, dėl to, kad yra daugiasluoksnis. Išoninis rėmas – situacija labai paprasta ir įprasta – dvylika draugų susitinka švęsti Padėkos vakarienės airio poeto Šono Farelo namuose. Tačiau toliau regime vis intensyvėjantį vyksmą – sankirtas, prieštaras, konfliktus, dabar ir čia nutinkančius tarp vakarieniaujančiųjų – keičia praeities ekskursai.

Pažįstame herojų istorijas, skaudulius, čiupinėjame pradžios tašką – praeities traumos lemia tai, kokius dvylika matome dabarties momente. Kodėl jaunutė Chlojė, tokia atsaini ir, regis, abejinga net savo kūdikiui? Kodėl Keitė taip beatodairiškai įsikibusi į savo vyrą? Kodėl Čarlzo gyslomis teka liūdesio pienas?

Skaitytojas neabejotinai ras esmines sąsajas, priežasties ir pasekmės grandis. Viskas susiję.

Skaitytojas neabejotinai ras esmines sąsajas, priežasties ir pasekmės grandis. Viskas susiję. Po drugelio sparno krustelėjimo kyla taifūnai: „Tačiau ir Chlojės gyvenimas, kaip jau žinome, skilo pusiau, kai jai buvo aštuoneri, o žmogaus pasąmonė trokšta tokių ironiškų atsikartojimų. <…>Tačiau…kaip kurti gyvenimą, kai nemoki gyventi? <…> Chlojė yra niekas. Jai niekada neleido būti vaiku, tad ji nesugeba būti ir mama. <…> Chlojė suvokia, kiek iš jos buvo atimta.<… >Ateina diena, kai, perkėlusi vieną, paskui kitą koją per balkono kraštą, ji visiems laikams palieka tikrovę” (148-149 p.). Traumų psichologijos šalininkams ir išpažinėjams romanas tikrai pateiks apsčiai medžiagos.

Kūrinį pagyvina tuzino socialinis ir kultūrinis margumas – nuo buvusios prostitutės iki filosofo, nuo rašytojo iki dažytojo, nuo advokato iki kepėjo, nuo gydytojo iki amatininko. Dvi buvusios Šono meilužės. Vienas kūdikis. Vienas embrionas, kurio atsikratė. Vienas berniukas, kuriam įtariamas vėžys. Viena dukra, kuri nevalgo. Viena gydytoja, kuri persivalgo. Vienas narkotikų perdozavęs sūnus. Dukros, besigėdijančios mamų. Alzheimeris. Daug skausmo. Daug abejonių, daug kančios, daug vilties.

Pats gyvenimas, bent jau kaip rodo knygos tekstas, yra agonija. Su praradimais, neviltimis, kūno irumu, trapumu, nesusikalbėjimais, su visomis dužiomis formomis.

Kad jau užsiminiau apie kančią ir viltis – apmąstau knygos pavadinimą. Tiek išorine, tiek vidine – metaforine – prasme. Skani vakarienė ir kartais – sprangūs pokalbiai. Pats gyvenimas, bent jau kaip rodo knygos tekstas, yra agonija. Su praradimais, neviltimis, kūno irumu, trapumu, nesusikalbėjimais, su visomis dužiomis formomis.

Kita vertus, ši kančia turi saldų poskonį – juslės, gilūs jausmai, atlygis po ilgo triūso, nusisekusios santykių akimirkos. Gyvename dėl šios „dolce“. Dėl raudono meilės padažo ant gyvenimo kalakuto. Čia kaip ir Kundera – „Nepakeliama būties lengvybė“. Nors šiaip romano tekstas man asmeniškai labiau atrodė pesimistinis, labiau „agonia“. Nes kūrinys daugiausia adoruoja trapumą, atsitiktinumą, Vienio ar Dievo valios viršenybę. Šie dvylika „apaštalų“ valgo Paskutinę vakarienę (tam tikra prasme) to dar nežinodami.

Šie dvylika žaidėjų yra pėstininkų kariauna didmeistrio šachmatų eilėje: „Kokia rūšis! Dažnai žiūrėdamas, kaip žmonės Žemėje išgyvena savo likimą, pats taip įsitraukiu, kad beveik jais patikiu. Jie sukuria keistą įspūdį, kad yra apdovanoti laisve spręsti, autonomija, valia...Gerai žinau, jog tai iliuzija, absurdiška sąvoka. Vien aš esu laisvas!” ( 9 p.). Nes jų likimas jau nulemtas. Režisierius – aiškus. Lemiamas ėjimas numatytas. Todėl ne veltui recenzijoje aš parašiau tą „deus ex machina“. Ne visai tiksliai – turėdama omenyje antikinį graikų teatrą.

Vis tik – lėmėjas ir sprendėjas ir Huston romane yra būtent Dievas, kuris, priešingai nei senovės tragedijoje, „iš viršaus nusileido“ jau pirmame skyriuje, pavadintame „Prologas danguje“. Jis supažindina su veikėjais, jis vėliau komentuoja kiekvieno veikėjo gyvenimo baigtį. Šį šiaip išoriškai naivoką sprendimą –gyvina ir stiprina ironiškas romano matmuo. „Deus ex machina“ antikos teatre galėjo reikšti ir komišką elementą. Labai viliuosi, kad tokia ironiška-groteskiška antikinės figūros interpretacija ir buvo autorės sumanymas. Nes be ironijos ir tragikomiškumo tokia „deus-ex-machina“ dabartybėje gali būti nelabai skoningas sumanymas. Slidi riba.

Kaip minėjau, romano vertę, mano akim, kelia ne tik asmeninis, bet ir kolektyvinis turinys – istorinis-socialinis kontekstas – čia ir Černobylio katastrofos padariniai, ir holokaustas, ir apartheidas, ir Vietnamo karas. Ir tokia nelengva, bet labai prasminga panorama sudaro taip reikalingą atsvarą tiems „dievams iš mašinos“. Net ir didžiausias fatalistas, matyt, po tokių ekskursų į praeitį nutuoks, kad labai daug tamsos (beje, ir šviesos) sukuriama žmogaus rankomis.

Dar taikliai sužaista simboliais – ir ta Padėkos-Paskutinės vakarienės repeticija, ir Alzheimeriu-kaip visuomeninės užmiršties idėja ir socialiniu abejingumu, kai atsisakoma būti prie sunkiai sergančio artimojo lovos, o vietoj to postringaujama apie susvetimėjimą ir glaudaus ryšio svarbą.

Dar ši knyga man buvo svarbi pokalbių studija, susikalbėjimo galimybės kvestionavimas. Labai daug atskirties. Sujungęs skausmas.

Jaukinaus šią knygą. Džiaugiuos prisijaukinusi. Ir vis tik – tikiu į daug režisierių. Kuris vyriausias, a?

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų