Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Odilė, arba odė senatvei

Odilei tinka ir Berlyno prieblanda...
Linos Ever nuotr. / Odilei tinka ir Berlyno prieblanda...
Šaltinis: 15min
1
A A

Kai sužinojau, kad V.Papievio romano „Odilė arba oro uostų vienatvė“ tiražą leidykla per pusę metų kartoja trečiąsyk, supratau, kad turiu kuo greičiau perskaityti šį lietuviškąjį bestselerį.

Buvau kadaise skaičiusi jo ankstesnį romaną „Eiti“, mėgavausi juo, kaip mėgaujamasi gera esė ar geru eilėraščiu, arba kitu jautriai į būtį žodžiais žvelgiančiu kūriniu, žavėjausi jo atrakintais Provanso kvapais, garsais ir net jutau vasaros dienos karštį. Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad tai – nišinis rašytojas, gulintis tik literatūros gurmanų ir frankofonų, kurie alpsta nuo visko, kas prancūziška, lentynose. Todėl perkamiausių sąrašuose atsidūręs naujausias jo romanas sužadino smalsumą. Nejaugi autorius nukrypo į popsą, nejaugi pataikauja masėms ir meilės mieste vynioja kokią smagią senutės meilės istoriją ar kartu su ja ieško masonų paslėpto lobio, kad jį perka net ir tie, kuriems pastaraisiais metais užtekdavo ir Čekuolio?

Žodis nostalgija turbūt būtų absoliutus nugalėtojas.

Neparašysiu čia recenzijos pagal visas žanro taisykles, net nesitikėkite to. Nes juk ir romanas parašytas be jokių taisyklių. Kiekvieno skyriaus pradžioje turi susigaudyti, susikaupti, įsivažiuoti iš naujo ir vėl atsiduoti naujam teksto pliūpsniui. Vienas skyrius iš šiuolaikinio Paryžiaus, kitas – iš seniai prabėgusių metų, dar vienas – iš kažkokio infantilaus apsakymo, kurį vargiai susieji su pasakojimu, po to einantis – iš senos vaizdajuostės. Teksto struktūra sudėliota dryžiais – dabartis/ praeitis/ dabartis/ videoatpasakojimas/ rašinėlis iš prieškarinių laikų/ dabartis/ draugės prisiminimai – ir primena dryžuotą šaliką. Spalvų nedaug, dryžiai varijuoja tarp juodos ir baltos, daug kur dominuoja įvairaus intensyvumo pilka, o tos kelis kartus atsiradusios spalvos primena ant seno rusiško spalvoto fotopopieriaus atspaustas senai išblukusias nuotraukas. Kartais atrodo, kad tie dryžiai be jokios tvarkos ir prasmės, bet įsiskaitęs nustembi, kad jie dera tarpusavyje ir skamba originaliai. 

Romane daug lyja, dažnai sutinkami žodžiai: prieblanda, lietus, liūdesys, ašaros, vienatvė, melancholija. Žodis nostalgija turbūt būtų absoliutus nugalėtojas. Ir vis tik romanas neverčia braukti ašarų, jam tinka tas lietus ir nuolat tvyrantis prieblandos metas, kai „diena jau pasibaigė, o vakaras dar neprasidėjo“. Ir ta melancholija visai neskatina pulti į Seną pasirišus akmenį, o tik stabtelti ir apsidairyti. Pamąstyti. Apie amžių, apie prisiminimų vertę, apie prabėgusį laiką, apie tokią skirtingą mūsų jaunystės patirtį, apie pagarbą kitiems, apie draugystę ir netgi apie Paryžių. 

Sąmoningai pakeičiau naujausio Papievio romano pavadinimą ir tikiuosi, kad autorius neįsižeis dėl tokių mano improvizacijų. Manau, kad recenzijai jis labiau tinka, nes daug daugiau pasako apie romaną, o ir skamba gražiau, beveik rimuojasi. Nuo pat pirmo skyriaus supratau, kad teksto rimas ir ritmas autoriui labai svarbu. Turbūt todėl jo sakiniai – lyg paimti iš poemos, kai kurie net atrodo hegzametru parašyti, kai kurie iš skambesio labiau panašūs į haiku. Veiksmažodžiai daug kur nukelti į pabaigą. Dažnai surimuoti su po to einančio sakinio pabaiga. Iš pradžių tai trikdė, atrodė kaip nenatūralus autoriaus išsidirbinėjimas, bet paskui pripratau ir tas savotiškas ritmas įtraukė ir nebepaleido. Kai kuriuos sakinius netgi norėjosi garsiai perskaityti. Vėl ir vėl pagalvodavau, kad ši knyga verta įgarsinimo ir dar kartą mielai ją perskaityčiau ausimis. 

Sakiniai – lyg paimti iš poemos, kai kurie net atrodo hegzametru parašyti, kai kurie iš skambesio labiau panašūs į haiku.

Apie ką ši knyga, tiksliai neįmanoma pasakyti. Skaitant apėmė toks keistas jausmas – lyg skaityčiau tokį šiuolaikinį Donelaitį, kuris ilgais poetiniais sakiniais aprašo kasdienius pastebėjimus, darbus, nupasakoja aplinką ir kitus veikėjus taip ryškiai ir įtikinamai, kad juos beveik matai prieš akis. Ir, taip pat, kaip ir mūsų klasiko Metuose, čia nėra jokio veiksmo, jokios intrigos, jokios nuosekliai papasakotos istorijos. Skaitant V. Papievio romaną kartais apimdavo jausmas lyg žiūrėčiau nekomercinį prancūzišką filmą su gražiai nufilmuotais epizodais, ilgomis pauzėmis, gražiais saulėlydžiais, sustingusiomis raukšlėmis ir mimikomis aktorių veide, tyliai tariamais žodžiais, kurie visi potencialiai gali tapti citatomis, išdidintomis gamtos detalėmis, laiku praskrendančiu paukščiu, mirktelėjusiu katinu, atverstu dienoraščio puslapiu, kurį paskui pačiumpa vėjo gūsis ir nusineša virš Senos, virš tiltų, virš Paryžiaus stogų, kol tampa panašus į paukštį... Filmas, kuriam pasibaigus tu sakai – vaje kaip gražu buvo, o tavo partneris pasimuisto ir paklausia – gražu, bet nelabai supratau, apie ką šis filmas. 

Taip yra ir su V.Papievio knyga – gražu, liūdna, prasminga, bet jokios normalios „storyline“, kad galėtume pasakyti, apie ką ši knyga, kad galėtume kam nors papasakoti, kuo prasideda ir kuo baigiasi istorija, kaip ji pakeičia pagrindinį personažą ir ko pamoko kitus. Visos Odilės recenzijos ar knygos anotacijos sako, kad tai knyga apie senatvę, apie Paryžių, apie vienatvę. Toks apibūdinimas tiktų poezijos arba esė rinktinei, bet romano žanras reikalauja papasakotos istorijos. 

Man žodis visų pirma nėra gražus pats savaime ar dėl savo santykio su po juo einančiu žodžiu, bet dėl to, kokią istoriją jų vėrinys sugeba papasakoti. Prieš kelis mėnesius Londone ėmiau interviu su populiaria rusų rašytoja Marina Stepnova, romano „Lazario moterys“ autore. Ir ji tada, atsakydama į mano klausimą, pasakė, kad žmonėms visais laikais reikėjo istorijų ir kad rašytojas yra ne kas kitas, o tas pats keliaujantis pasakotojas, kuriam senų senovėje atvykus į miestelį, žmonės mesdavo darbus ir susirinkdavo klausytis istorijų, paskui dar ilgai jas aptarinėdavo. Pasakorius gaudavo pavalgyti, išgerti ir galėdavo judėti toliau, kur jo laukdavo kiti klausytojai. Tada ir susimąsčiau, kad rašytojo pašaukimo prasmė – papasakoti istoriją ir paleisti ją klajoti po pasaulį. V.Papievio romane jokios intrigos nėra. Nuo pat pradžių aišku, kad herojė numirs. Nes kokia kita gali būti logiška senatvės atomazga? Ir pasakojimo stilius toks, kad iš karto supranti, jog nebus romane nei siaubo, nei įtampos, nei juokingų nutikimų, nei netikėtų siužeto vingių. Tik gal šiek tiek keista buvo, kad Odilės prižiūrėtojas išgyvena jos mirtį net labiau už artimuosius. 

Visą laiką skaitant neapleido jausmas, kad skaitau gerą vertimą, nes... lietuvių autoriai TAIP nerašo.

V.Papievio pasakojimo būdas labai elegantiškas ir originalus, gal kartais ir su nereikalingais ornamentais, bet juk dėl to mes ir mylim tą Belle Epoche palikimą – už grožį ir papuošimus. Visą laiką skaitant neapleido jausmas, kad skaitau gerą vertimą, nes... lietuvių autoriai TAIP nerašo. Negaliu paaiškinti ką reiškia TAIP, tegul aiškina rimti kritikai, bet Odilės tekstas labai prancūziškas, gal pernelyg mąslus, gal pernelyg nėriniuotas ir kartu lengvas ir skaidrus, net ir skaudžius prisiminimus narstant be jokios depresinės potekstės. Net ir viskį herojai geria iš meilės gyvenimui, o ne norėdami nuskandinti dar vieną dieną, kas dažnai nutinka su lietuviškaisiais personažais. Ir apie mirtį kalba be jokių priekaištų, nusiskundimų, saviplakos, kalba kaip apie patį natūraliausią dalyką, kaip apie būties, o ne bausmės dalį. Jaučiasi, kad autorius pusę gyvenimo praleido Prancūzijoje ir leidžia, kad tai atsispindėtų jo pasakojimo stiliuje. Jei Valdas gyventų Vokietijoje, turbūt rašytų visiškai kitaip. 

Man Odilė – vis tik romanas ne apie seną žmogų, bet apie smalsų ir jautrų vyrą, sumaniai slepiantį savo istoriją, su dideliu susidomėjimu ir pagarba stebintį seną moterį, nesibaidantį jos, viršvalandžių, papildomų darbų, nesibodintis išgerti stiklą viskio su ja ir nerti į jos istorijas, nuotraukas, dienoraščius. Atrodo, kad tos senos moters prisiminimai jam kur kas įdomesni, nei jo paties gyvenimas. Jis perima jos mintis, nuotaikas, bendrauja su jos šeima, draugėmis, eina pasivaikščioti ir jos akimis stebi Paryžių. Kelis kartus netgi pagalvojau, gal tame yra užslėptas ir lietuviškas nepilnavertiškumo kompleksas, kai kitų gyvenimas mums atrodo įdomesnis nei mūsų pačių. Juolab gyvenimas Paryžiuje, mieste, apie kurį mūsų tėvai net nedrįsdavo svajoti. Pagrindinis herojus (o gal ir autorius?) žavisi Odilės elegancija, jos turtingu įvykiais, įspūdžiais, pažintimis gyvenimu, jos prancūziška praeitimi, jos išgyvenusiais daiktais ir papuošalais, jos mokėjimu puoštis, ragauti ir džiaugtis. Atrodo, kad galėdamas prisiliesti prie jos turtingos visomis prasmėmis istorijos, jis netgi pats jaučiasi išskirtinis, kaip tie lietuviai, kurie Holivude aptarnauja žvaigždes. Autorius pats prisipažįsta: „Lietuviškumo „Odilėje“ rasite tiek, kiek aš pats esu lietuvis, kiek joje atsispindi mano lietuviškumas, jei atsispindi. Man kartais norėjosi įterpti lietuviškų reminiscencijų, aliuzijų, realijų, bet šitai sau uždraudžiau”. Skaitant labai norėjosi atrasti nors kelias užuominas, kuo užsiima tas pagrindinis herojus, kokia jo profesija, kodėl jis nieko kito nedaro, o tik prižiūri seną svetimą moteriškę, kas, sutikite, nėra savaime suprantama jaunam vyrui. Norėjo nors kokio blyksnio jo paties istorijos, kuri paaiškintų, kodėl jis Paryžiuje neranda įdomesnio užsiėmimo už senolės slaugą. 

Ir dar įdomu, ar autorius, rašydamas apie pasenusios Genutės gyvenimą Grendavės kaime gurkšnojant degtinėlę ir vaikščiojant užžėlusiais paupiais, sugebėtų taip pat gražiai ir poetiškai pažvelgti į senatvę? Ar paverstų įdomiais jos prisiminimus iš pokario laikų ir tuos kelis buityje likusius daug bylojančius, bet mažą antikvarinę vertę turinčius daiktus? Ar žmonės pultų pirkti knygą apie jos ir jos draugių gyvenimą? Nemanau. Tai kur šio bestselerio paslaptis? Perskaičius kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Arba daugelis šios knygos pirkėjų užsinorėjo žiemos vakarais panagrinėti sudėtingus poetiškus šio, be jokios abejonės visų prizų verto, lietuvių autoriaus sakinius, arba jie nusprendė, kad Papievio knyga yra šiuolaikinio gero skonio ženklas ir turi stovėti lentynoje, kaip kadaise stovėdavo Pasaulinės literatūros biblioteka, arba pagalvojo, kad perskaitę staiga supras ką reiškia oriai senti ir padovanos šią knygą to nusipelniusioms mamos ir tetoms. O gal tiesiog Lietuvoj įsivyravusi tendencija šluoti nuo lentynų viską kas prancūziška, ypač viską, kur yra žodis Paryžius, lyg taip galėtume prie jų priartėti ir tapti šiek tiek prancūzais, tai reiškia – šiek tiek superior, viena koja atsiplėšę nuo savo valstietiškų lietuviškų šaknų ir praeities be vertingų papuošalų?

O iš tiesų, ne taip ir svarbu kodėl žmonės perka knygas, svarbu, kad perka, kad skaito. Jei nebijosite šiek tiek pasikankinti pradžioje ir nusiteiksite lėtam vyksmui, pažadu, kad jūsų laukia nepaprastas skaitymo malonumas. Dabar populiarėja įvairūs lėto gyvenimo, lėto valgymo judėjimai. Ši knyga jus pakvies į lėtojo skaitymo užsiėmimus. Kad vėl suprastumėte, kokius dailius ornamentus galima nupinti iš žodžių. O knygai kuo nuoširdžiausiai linkiu tapti Metų knyga. Aš jau už ją pabalsavau. 

Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą