Tapkite „15min knygų lentynos“ gerbėjais tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Bent jau man O.Pamuko knygas „prisijaukinti“ niekada nebuvo itin lengva. Turbūt paprasčiausiai sekėsi su melancholiško grožio „Stambulu“, liūdnu rašytojo meilės išpažinimu šiam miestui. „Juodoji knyga“ iš pradžių įtraukė iki kaulų šaknų, tačiau vėliau jos skaitymas, reikia pripažinti, vyko ne be pastangų – nors ir paliko didelį įspūdį, tai buvo ir nemenkas darbas. Ką jau bekalbėti apie įspūdingos apimties „Nekaltybės muziejų“, reikalaujantį pasiaukojančio skaitytojo atsidavimo.
„Mano vardas Raudona“ bent jau formaliai pagal siužeto aprašymą turėtų būti vienas iš „lengviausiai prieinamų“ O.Pamuko romanų. Mat jis pristatomas kaip istorinis detektyvas ir, kaip jau minėjau įžangoje, neretai lyginamas su U.Eco „Rožės vardu“. Tačiau būtent – formaliai. Jeigu U.Eco tą detektyvinį siužetą nuosekliai ir vysto, O.Pamuko atveju atrodo, kad jis tėra paimtas kaip rišamasis kompozicinis mazgas, ir bent jau man daugmaž ties knygos viduriu ėmė nebelabai rūpėti, kas gi yra tas žudikas. Tikrasis nusikaltimas čia įvykdomas idėjų, dviejų civilizacijų susidūrimo lygmenyje, tarsi simbolinis aktas tarp seno ir naujo, nesugebėjimo priimti ir pripažinti kitoniško pasaulio suvokimo.
„Mano vardas Raudona“ yra kelionė į sudėtingus, besikeičiančius XVI amžiaus islamiškojo meno koridorius. Čia esminė yra ir tokia dažna tiek O.Pamuko knygų, tiek jo paskaitų ar interviu tema – kultūrų, pasaulėvaizdžių, rytietiško ir vakarietiško, sandūra, tapatybės formavimasis. O.Pamukas visuomet į klausimą, ar darnus šių dviejų tradicijų būvis įmanomas, atsako, kad sulydžius jas gimsta nuostabūs meno kūriniai ir tikisi, jog „Mano vardas Raudona“ tai iliustruoja.
„Esu miręs, lavonas šulinio dugne“. Taip prasideda šio romano veiksmas. Tai – 1591 metai, Stambulas. Nužudyto dailininko paslaptis slepia kur kas sudėtingesnį nusikaltimą, nei atrodo iš pradžių. Jis nužudytas dėl tariamo sąmokslo prieš visą Osmanų imperiją, prieš senąsias tradicijas. Tačiau romano siužetas nesivysto ieškant, kas įvykdė nusikaltimą, iš tiesų knygoje tiek sluoksnių, kad galiausiai neretai pameti pagrindinę giją.
Ar piešti kitaip – tai kitaip matyti?
Jai supainioti dar labiau padeda ir pati šio romano struktūra. Mat pasakojimas lipdomas iš įvairių perspektyvų. Istoriją čia pasakoja 21 veikėjas – ne tik žmonės, bet ir medis, šuo, drugelis, mirtis, šėtonas. Kiekvienas jų pasaulį mato savaip, skirtingai interpretuoja meną, religiją, tradicijas.
Labiausiai tai išsiskiria bandant suvokti meno prigimtį ir tai, kas menininkui galima. Susiduria dvi tradicijos – vakarietiškoji ir islamo. Noras sukurti asmeninį braižą, ypatingą piešimo stilių, savitumą priešpastatomas laikymuisi minties, kad parašas ir stilius tėra įžūlus ir kvailas susireikšminimas, o svarbiausia – „regėti tai, kas slypi Alacho tamsybėse“. Ar piešti kitaip – tai kitaip matyti? Piešinys – proto tyla ir akių muzika, o galbūt, atvirkščiai, proto išaukštinimas? Kaip sako pats O.Pamukas, romane jis kalba apie du skirtingus objekto matymo, pasaulio vaizdavimo būdus. Vienas – matyti pasaulį paprasto žmogaus akimis, kitas – žvelgti į pasaulį Dievo akimis, tarsi iš aukščiau. Būtent ši žmogiškojo ir dieviškojo pasaulio priešprieša ir yra pagrindinė romano ašis.
Yra čia ir meilės istorija, aprašyta poetiškai, tarsi perdirbant arabiškas pasakas.
O.Pamukas šį romaną kūrė šešerius metus, ir šis kruopštus darbas akivaizdžiai matomas. Tai knyga, kuri galėtų netgi būti laikoma savotišku traktatu apie XVI amžiaus islamo meną. Joje daugybė detalių, aprašymų, aliuzijų į tikrus įvykius, personažus.
Esu tikras, kad šios knygos gelmėms, pasakojamiems įvykiams suvokti smarkiai padėtų konteksto išmanymas, bent jau pagrindinių to metų įvykių žinojimas (kiek žinau, kai kuriuose šios knygos leidimuose gale buvo pateikiamas svarbiausių datų, įvykių sąrašas, padedantis orientuotis tame, apie ką pasakojama romane), meno pagrindų išmanymas (bent jau man skaitant knygą kildavo nenumaldomas poreikis pažiūrėti, kaip gi atrodo miniatiūros). Nesakau, kad be to nesuprasi knygos, tačiau šios žinios pasakojimą neabejotinai parodytų kitoje šviesoje.
Kaip ir įprasta O.Pamuko kūrybai, „Mano vardas Raudona“ nėra lengvas skaitymas, jis reikalauja nemažai kantrybės, koncentracijos. Tačiau jeigu skirsite jai laiko, visos pastangos bus kompensuotos su kaupu. Ši knyga darsyk įrodo, kodėl O.Pamukas vadinamas vienu iš iškiliausių šių laikų rašytojų.
