Pristatant šią knygą ji dažnai lyginama su garsiojo O.Pavelo kraštiečio Jaroslavo Hašeko kūryba. Jeigu reikėtų rinktis man, aš greičiau jau statyčiau ją greta kito garsaus čekų autoriaus Bohumilo Hrabalo, kurio knyga „Pernelyg triukšminga vienatvė“ yra pasirodžiusi ir lietuvių kalba.
Tačiau jokie palyginimai, jokios aliuzijos čia net nereikalingos, nes O.Pavelas yra vienas iš tų rašytojų, kurių kūriniai tiesiog yra klasika. Ir nesvarbu, kad jo vardas nėra taip gerai žinomas kaip kai kurių kitų jo kraštiečių (bent jau Lietuvoje) – „Puikiųjų stirninų mirtis/ Kaip aš sutikau žuvis“ neabejotinai yra ta literatūra, kurią sunku pervertinti – tiek grožio slypi jos viduje.
Šių dviejų rinkinių pasakojimai – biografiniai. O.Pavelo gyvenimas buvo trumpas, tačiau intensyvus ir tragiškas. Gimęs žydo ir krikščionės šeimoje jis išvengė koncentracijos stovyklos, tačiau jo tėvas ir broliai buvo išvežti ten. Po karo jis tapo ledo ritulininku, žaidė Prahos „Spartoje“, tačiau labiausiai pagarsėjo tapęs sporto komentatoriumi Čekoslovakijos radijuje. Kartu su futbolo komanda jis lankėsi ir Vakaruose, rašė įvairiuose sporto žurnaluose, tačiau 1964 metais Insbruko olimpinėse žaidynėse jis susirgo maniakine depresija. Metęs žurnalistinį darbą jis atsidėjo literatūrai – tai buvo patys intensyviausi jo kaip rašytojo darbo metai. O.Pavelas mirė sulaukęs vos 42-ejų.
Svarbiausias jo kūrybinis palikimas ir yra šiuose dviejuose rinkiniuose, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Dekšnys, o išleido leidykla „Tyto alba“. Tai tragiški, bet kartu komiški, subtilūs pasakojimai, nusidriekiantys nuo autoriaus vaikystės ir vedantys per visą jo gyvenimą. Švelniai ir jautriai pasakodamas įvairius savo gyvenimo epizodus autorius šiose, regis, paprastose istorijose papasakoja daugiau nei kiti sudėtinguose egzistencialistiniuose kūriniuose. Žmonių kilnumas, išdavystės, tikėjimas, laikinumas, atjauta ir mirtis slypi po poetiško pasakojimo paviršiumi.
Pasaulis galbūt kartais ir yra negailestingas ir griaunantis, tačiau visuomet yra atsvara. Visada yra gamta, aprašydamas kurią autorius rodo ją kaip priešpriešą chaosui, kuris vyksta išorėje. Epiloge, rašydamas apie tai, ką jis jautė psichiatrinėje ligoninėje, O.Pavelas sako: „Kai man pasidarydavo geriau, galvodavau apie gražiausius gyvenimo dalykus. Negalvodavau nei apie meilę, nei apie tai, kaip klajodavau po pasaulį. Negalvodavau apie naktinius skrydžius per vandenyną nei apie tai, kaip žaidžiau Prahos „Spartoje“. Vėl eidavau žvejoti prie upelio, tvenkinio ar žuvų veisyklos, įsitikinęs, kad būtent tai ir buvo gražiausia, ką teko regėti šiame pasaulyje“ (p. 251). Juk žmogus dažnai tauškia vien niekalus ir kvailystes, o „gamta tiesmukai, aiškiai byloja apie grožį, meilę, neapykantą, maitinimąsi ir mirtį – tarsi kas nors būtų išbraukęs visus nereikalingus dalykus“ (p. 174).
„Įdomu, kad daug mano gyvenimo dalykų pranyko, o žuvys liko. Jos buvo susijusios su gamta, kur netrūkčiojo, juokingai tirtėdamas civilizacijos tramvajus
Ir, žinoma, žuvys, tarsi saulės spinduliai. Sidabriniai šapalai, pilvotos duburių kuojos, ūsoriai, karpiai, žibantys auksu ir žalvariu, paslaptingi unguriai mažomis gyvačių akutėmis, – su žuvimis reikia susidraugauti, jas reikia pergudrauti, jos ir draugai, ir grobis. Neskaičiau nei vienos knygos, kurioje žvejyba būtų aprašyta taip poetiškai ir giliai, įžvelgiant joje prasmes, kurių net nesugalvotum ieškoti. Esu tikras, net ir nežvejojantiems žmonėms, perskaičius šią knygą, kils noras paimti meškerę į rankas. Arba bent jau panardinti veidą į šaltą vandenį, uodžiant kvapą ir klausantis upės. Kodėl būtent upė, kodėl žvejyba? Tai – laisvė ir kažkas kito nei šis pasaulis. „Įdomu, kad daug mano gyvenimo dalykų pranyko, o žuvys liko. Jos buvo susijusios su gamta, kur netrūkčiojo, juokingai tirtėdamas civilizacijos tramvajus“ (p. 252).
Pasakojimuose autorius su meile aprašo svarbiausius gyvenimo žmones, ypač daug vietos skiriama tėvui, apsukriam pardavėjui, sugebančiam parduoti viską, nuo siurblių ar šaldytuvų net vietose, kur nėra elektros, iki musių gaudyklių. Bene stipriausias tėvui skirtas apsakymas – „Triušiai protingomis akimis“.
Apsakymai žavi meile paprastiems kaimo žmonėms, tiems, kurie verkia nupjautų liepų tarsi savo vaikų. Čia randame ir kone Emiro Kusturicos filmams tinkančius „šyzovus“ epizodus, kaip autorius su broliais senu automobiliu vyksta į žvejybą, ar kaip didelis it veršis karpis vežamas į Prahą ir laikomas vonioje – kad galėtų visi miesto žvejai ateiti audiencijos ir žuvį-gigantę apžiūrėti.
Tačiau pro juoko šydą persismelkia ir tragiški, juodi karo epizodai. Kad ir pasakojimas apie kapus, paverstus daržais. „Bulvės dygo ir ant nužudytų vyrų ir berniukų kapų, o kai moterys jas iškasė, jos priminė žmonių širdis. Nė viena nedrįso jų parsinešti. Visos bijojo. Tik godžioji Hanačkova parsinešė kelias maišelyje ir nepraėjus nė metams pasimirė“ (p. 141).
Tai graudi, jaudinanti ir švelniai juokinga knyga. Autoriui gal ir nepavyko sugauti didžiosios savo gyvenimo žuvies. Tačiau šie pasakojimai liudija, kad pasaulio esmę ir grožį jis pajautė iki pačios upės gelmės.
