Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 9d. 13:02

Knygos recenzija. Poetizmų kapinaitės

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Gintaras Bleizgys (g. 1975) – vardas, dažnai sušmėžuojantis lietuvių literatūros pasaulyje. Knyga „Xeran­themum“ – devintasis poeto eilėraščių rinkinys, o, skaičiuojant kitus autorinius leidinius, tai jau dvyliktoji Bleizgio knyga.

Tokiais skaičiais nenusiviltų bet kuris poeto karjerą jau baigęs meistras. Skaičiai tampa dar įspūdingesni, kai atkreipi dėmesį į poeto amžių. Tokiu tempu rašydamas autorius, sulaukęs pensijos, jau turėtų būti išleidęs apie dvidešimt eilėraščių rinkinių ir tai tikrai sumuštų visus lietuvių poetinio rezultatyvumo rekordus. Tačiau yra vienas menkutis bet. Eilėraščių rašymas nėra sportas. Ir lemiamu matu dažniausiai tampa kokybė. Todėl laikydamas rankose Xeranthemum jaučiu atsakomybę kritiškai pažvelgti į šį rinkinį ir pamėginti nustatyti jo vietą tiek Bleizgio kūrybos lauke, tiek bendresniame literatūros kontekste.

Centrinis knygos įvaizdis – xeranthemum annuum – sausukų giminės augalas. Gėlės ar gėlių motyvai – palankūs autoriaus poezijai. Žinoma, šiuose įvaizdžiuose – nieko naujo. Gėlė – kaip laikino grožio simbolis, kaip gyvybės akistata su besikeičiančia būtimi arba būties akistata su amžinybe. Šis įvaizdis pasirodo jau antrajame knygos tekste: „rugpjūtis / ir mėlynžiedžiai xeranthemum annuum / gal netikri – tiesiog kažkas iš šlamančių sausukų / giminės – ir iš žmonių – nes aš su močiute / kaip tik renku tuos sausukus – džiovindavom / juos vėlinėms“ (p. 9). Giminingumo motyvas susieja gėlės simboliką ir poetinę situaciją – subjektas renka sausukes su močiute. Žinoma, viską vainikuoja gyvybės ir mirties akistata.

Giminingumo motyvas susieja gėlės simboliką ir poetinę situaciją – subjektas renka sausukes su močiute. Žinoma, viską vainikuoja gyvybės ir mirties akistata.

Gėlės džiovinamos ir renkamos Vėlinėms. Būties ir nebūties akistatą dar labiau paaštrina pasikeičiantis veiksmažodžių laikas: „kaip tik renku“ ir „džiovindavom“ sudaro priešpriešą. Taip išryškinamas subjekto santykis su praėjusiu laiku. Pokytis sufleruoja, kad veiksmas vyksta subjekto atmintyje. Tai sukuria dar vieną lygmenį jau minėtai praeinamumo poetikai. Eilėraščio pabaigoje dar kartą referuojama ši situacija: „nei laiko nei pasaulio šio nėra / dabar 2013-ųjų metų liepą man vaidenasi gyvenimas / iš mano – – paties gyvenimo – šešėliai – saulė / ir bitės dūzgiančios kasmet į nebūtį ataugančiuose / žieduose – – “ (p. 10). Atskleidžiamas fenomenologinis santykis su laiku. Pasaulis, kuris ryškėja atmintyje, yra pasaulis, kurio nėra arba nebėra. O akistatoje su dabarties laiku jis netgi matomas kaip iliuzinis, tai atskleidžia veiksmažodis „vaidenasi“. Praeities ir dabarties akistatą vėl pakeičia gėlių, t. y. žiedų įvaizdis. Paskutinės eilutės prisodrintos gyvybės ir mirties ženklų. Ataugančios gėlės tarsi pažymi laiko cikliškumą ir atsinaujinimą, tačiau būtent taip jos ir yra atiduodamos nebūčiai. Ši simbolika atskleidžia ne tik subjekto santykį su mirtimi, bet ir su atmintimi arba pačiu laikinumu.­

Žaidimai su laiku ir atmintimi sudaro šios knygos poe­tinį stuburą.

Žaidimai su laiku ir atmintimi sudaro šios knygos poe­tinį stuburą. Joje apstu eilėraščių, kuriuose subjektas šuoliuoja per laiką. Epizodai iš atminties keičiami dabartimi, ir atvirkščiai. Išryškinami ryšiai tarp skirtingų erdvėlaikio taškų. Tą iliustruoja eilėraštis „Sausio vakaras, 2015“. Eilėraščio subjektas atpasakoja, kaip 1995-aisiais, prieš važiuodamas į Veisiejus, penktadieniais universitete palikdavo savo krepšį prie Lietuvių literatūros katedros: „niekas jo nevogė / kažin ar iš viso kas pastebėjo / daiktas padėtas į tinkamą vietą – žmogus / įkeltas į savo gyvenimą / vienas“ (p. 48). Santykis su praėjusiu laiku čia gretinamas su daiktu, kurio niekam nereikia, kuris yra patalpintas tikrovėje taip, kad tik pats subjektas jį rastų. Tai leidžia plėtoti ir vienatvės temą: „nes aš nueisiu kaži kur palikęs krepšį / veisiejus į kuriuos daugiau nebus prasmės sugrįžti / vienatvės avys baubdamos mane į priekį neša / pro sausio tamsą gaudžia būsimas gyvenimas – –“ (p. 48).

Praeitis, dabartis ir ateitis šiose eilutėse susipina į viena. Egzistuoja neapibrėžtumas – neaišku, ar subjektas paliks krepšį kaip objektą 1995-aisiais, ar taip yra referuojama praeitis, kurią keičia esamasis laikas. Tą tarsi galėtų atskleisti paskutinė eilutė, kurioje minimas ir eilėraščio pavadinime esantis sausis. Tačiau atmintis irgi nukelia į 1995-ųjų žiemą. Todėl būsimas gyvenimas čia gali įgauti ir tam tikrą metafizinę reikšmę. Subjektas mato savo gyvenimą iš tam tikros distancijos. Tai yra nuolat atsikartojantis autoriaus poetikos bruožas. Manau, taip pabrėžiamas gyvenimo epizodiškumas akistatoje su amžinybe. Tokie žaidimai laiku yra persmelkę visą eilėraščių rinkinį. Kartais jie įdomūs, tačiau nuolat pasikartodami tampa nuspėjami.

Taip žaisdamas su atmintimi autorius naikina nuotolį tarp savęs ir lyrinio subjekto. Kyla noras kalbėti apie tokios poezijos autobiografiškumą. Ne vienas eilė­raštis referuoja autoriaus praeitį, vaikystę Veisiejuose. Eilių personažai kreipiasi į subjektą vardu: „dziedulis tik nusišypsojo ir pasakė: / ginaruk / dabar man jau viskas galima –“ (p. 46). Tampa visiškai aišku, eilėraščių kalbantysis – poetas. Tai paliudija ir kiaurai knygą nusidriekę apmąstymai apie poeziją, pavyzdžiui: „šviesu? – o ar turėtų būti? – mačiuli jonai / geda donelaiti – ar padeda jums šiandien / žodžiai ištarti kadais? kokias tiesas / ištartumėt dabar?“ (p. 15). Visuose apmąstymuose apie kūrybą daug patoso ir mažokai auten­tikos. Jie dažnai susitelkia į transcendenciją, vienatvę, nebūtį ir panašius dalykus. Vienas geriausių šis: „į nebūtį lekiantis kūnas ir žodžiai / kuriais tarsi ietimis / nuo šalnos amžinosios / nuo nebuvimo ginuos“ (p. 20). Žodis duria. Šito tai tikrai niekur negirdėjau. Galvojau, kad visus žodžio kaip durklo, ieties, strėlės įvaizdžius iš poe­zijos jau spėjo atimti repas. Pasirodo, ne.

Banalybių neišvengta ir kalbėjime apie atmintį: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai / nesantys / esantys manyje“ (p. 42). Tokio teksto pabaiga tiesiog stulbina. Labiau primena ne patyrusį poetą, o poezijos parodiją. Įsivaizduoju, jei kokia grupelė komikų arba aktorių kurtų literatūrinių skaitymų parodiją, jos tekstas būtų užpildytas panašiomis frazėmis.

Dar viena knygos problema – labai ilgi tekstai. Kartais jie nuoseklūs ir tvirtai surėdyti, kartais – labai monotoniški. Autorius ne visada suvaldo poetinį naratyvą. Daug kas atsikartoja. Kai kur galima nusivilti daugžodžiavimu. Tarkime, vienas ilgiausių rinkinio tekstų – „žieminės zylės...“ (p. 22). Jame vaizduojamas subjekto susidūrimas su paukščiu ir bandymas pasikalbėti. Į zylę kreipiamasi: „kas tu esi? kas aš? iš kur? kodėl lietus / suakmenėja? žiemos eina? iš kur ši mirtina / tamsa? ir trupiniai gyvenimo kurį vis lesame? / ar tau užtenka jo?“ (p. 22). Akylesnis skaitytojas jau iš pirmųjų teksto strofų supras apie ką čia viskas. Klasikinė situacija – žiema, tamsu, šalta. Vienatvė – paukščio ir žmogaus (žinoma, poeto). Gyvybės sugretinimas – išgyvenimo motyvas. Romantinė poeto ir paukščio pora. Motyvas pasikartoja toliau tekste: „trumpiausiųjų dienų akivaizdoj – iš trupinių – / kuriais per žiemą lesinsiu tave reikės / išmokt gyventi – kiekvienas savo trupiniuos –“ (p. 23).

Trupinių kaip gyvenimo vaizdavimas atsikartoja tikrai ne dėl kruopščiai sukaltos kompozicijos. Ir nemanau, kad antroji citata iš šio teksto praturtina pirmąją. Žinoma, tai nėra vienintelis motyvas eilėraštyje, bet tokių porų galėčiau surasti bent dešimtį visuose penkiuose jo puslapiuose. Ir nors stengiuosi būti geras skaitytojas ir žvelgti į teksto autonomiją, puslapis po puslapio tik paliudija mano išankstines nuostatas. Tekstas baigiasi: „iš proto – pareit namo – suplėšyti erd­ves – išlikt / per žiemą mirusiuos laukuos / tik išprotėjęs paukštis gali – – / ir žengt į nebūtį / vėlyvą lapkritį / juodžiausią valandą – / aš nebijau – –“ (p. 26).

Knygoje yra ir geresnių ilgo teksto pavyzdžių. Tarkime, „vystančio vakaro raudonis...“ (p. 60). Čia lyrinis subjektas kreipiasi į prieš daugelį metų žvejojantį save: „ar kimba kas? / klausiu vaiko savęs / norėdamas įrašyti į eilėraštį –“ (p. 60). Visi teksto motyvai jungiasi į rišlią visumą. Ir visi pasikartojimai svarbūs poetiniam siužetui. Subjektas nusikelia į akimirką, kai jį užklumpa audra. Tarsi kalbėdamas iš šalies, bando sulaikyti septynmetį save: „palauk – / noriu dar šiek tiek pasižvalgyt / tavo akimis į savo gyvenimą“ (p. 61). Vėl matome kertinį atminties motyvą, bandymą iš nebūties į kalbą ištraukti praėjusį gyvenimą. Vėl persipina sub­jekto praeitis, ateitis ir dabartis. Tekstas baigiamas tuo pačiu audros motyvu: „kai šitaip artėja gyvybę pagriebti nutaikius audra / labai aiškiai žinau / kad aš / jau seniai nebe tu – / įsispiriu į varganą / savo gyvenimą / kumščius sugniaužiu ir niekur / nebėgu –“ (p. 63). Šiame eilėraštyje susiliečia visi pagrindiniai Bleizgio kūrybos bruožai, na, gal tik teopoetikos trūksta.

Kartą Aidas Marčėnas apie Rimvydo Stankevičiaus eiles pasakė, kad jos yra poetocentrinės. Galvoju, kad taip galima apibūdinti ir Gintarą Bleizgį, nors pats būčiau linkęs jį matyti tiesiog kaip romantiškos paradig­mos poetą. Biografiškos ar ne, autoriaus eilės sukasi apie lyrinį ir jo patirtį – ar tai būtų atmintis, ar susidūrimas su vienatve, ar mirties prieangiai. O biografiniai motyvai kartais suveikia kaip poetinis inkaras. Jie pririša kalbą prie situacijos konkretumo, ribotumo. Tampa sunkiau tapatintis su subjektu, jei nesi išgyvenęs ko nors panašaus. Tačiau kai kurie motyvai puikiai universalizuojami. Tarkime, kaip pastarasis eilėraštis apie žvejybą. Man visai nesvarbu, ar jis referuoja konkrečią situaciją iš autoriaus gyvenimo, nes žvejybos įvaizdį čia galima suprasti kaip metaforą, kaip bandymą pagauti akimirksnį gyvybės vis besikeičiančiame laike.

Summa summarum – rinkinys nėra labai puikus. Manau, kad bendrame Bleizgio kūrybos kontekste jis neprilygs knygoms Giedanti tuštumon kariuomenė arba Jonas Krikštytojas. Jame yra tekstų, galinčių reprezentuoti autorių literatūros lauke, tačiau kad juos rastumei, reikia gerai paklaidžioti po jau mirusių ir pūvančių poetizmų kapinaites, tarsi ieškant bent vienos neplast­masinės chrizantemos ar nepadžiūvusio sausuko.

Gintaras Bleizgys, Xeranthemum: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 87 p., 500 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas