Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Knygos recenzija. Reinio Raudo „Rekonstrukcija“ – pasakojimas apie vertybių ilgesį

Šiuolaikinio estų rašytojo Reino Raudo romanas „Rekonstrukcija“ – intelektualo bandymas pažvelgti į jaunosios kartos dvasinius ieškojimus, kurie baigiasi tragiškai. Romanas konstruojamas kaip detektyvas: pasakotojas Enas Padrikas, sirgdamas vėžiu, stengiasi išsiaiškinti, kas atsitiko jo dukrai Ani, kuriai iš pirmo žvilgsnio nieko netrūko (aprūpintas gyvenimas Estijoje, prestižinės studijos Paryžiuje).
Knyga „Rekonstrukcija“
Knyga „Rekonstrukcija“ / Knygos viršelis

Rekonstrukcija pradedama nuo Estijos, Ani senelių, priklausiusių sovietinei nomenklatūrai, vėliau perkeliama į Paryžių, Ani studijų miestą, ir galiausiai baigiama menininkų sodyba Užuberžėje, kur ir įvyksta masinė savižudybė. Tokiu erdvės išplėtimu rašytojas tarsi parodo, kad problema nėra vien estų, sietina su posovietiniu Baltijos šalies gyvenimu, bet aprėpianti platų regioną.

Rašytojas stengiasi įsigilinti į tai, kas slypi už išorės: kokią dvasinę tikrovę slepia žinia apie jaunų žmonių mirtis. Daugybė pasakotojo pokalbių su Ani gyvenimo liudininkais pamažu atveria vidinį dukters pasaulį: mergina ieškojo gyvenimo tikrumo, kuris ją vedė į kraštutinumus. Peržengusi ribą Paryžiuje (atlikdama mokslinį tyrimą apie parsiduodančias Rytų Europos moteris, sutiko būti perrengta prostitute ir nupirkta), ji savo pasirinkimais provokuoja kitus jau grįžusi į Estiją, suradusi sau bendruomenę Užuberžėje: ten visiems sumano plikai nuskusti galvas (priklausomybės ženklas), ten sugalvoja eiti iki galo – padegti namus ir mirti visiems kartu.

Jos laikysena eksperimentuojant savo ir kitų gyvenimais visiškai priešinga nei kito tos bendruomenės nario Androido, kuris tik gąsdino kitus kraštutinumais (pavyzdžiui, vienai merginai siūlė šokti nuo bokšto), bet pats niekad neperžengė ribos. Jis tarsi provokuoja kitą radikalų elgesį, kad paskui galėtų pasiteisinti: „Manau, tu tai įsidėmėsi: neverta tikėti visokiu šlamštu, kurio kiti stengiasi tau pripumpuoti.“ (p. 200) Abi laikysenos tarsi reprezentuotų radikalizmą ir liberalizmą, kaip papildančias viena kitą mąstymo sistemas.

Įdomi pasakotojo Eno laikysena: baigęs aiškintis dukters istoriją, jis suvokia, koks tikėjimas yra svarbus: ne tas, kuris skleidžia negailestingumą ir panieką. „Vieninteliai dalykai, kurių man reikia tam trumpam likusiam laikui, – tai tikėjimas ir viltis, kad galiu tapti nors kiek geresnis, nei esu dabar.“ (p.283) Ani gyvenimo pavyzdys rodo, kad ji siekė vien pati dvasiškai išlaisvėti, kitus bandė pajungti savo valiai, o tai baigėsi katastrofa.

Rašytojas tarsi klausia: ką reiškia eiti iki galo? Pateikiami tarsi du atsakymai: vienas yra Ani, kuri dirbtinai siekė peržengti ribą, kitas atsakymas – pasakotojo, jos tėvo – eiti iki galo jam yra gyvenimas, kad ir koks jis būtų. Romane tarsi sugestijuojama, kur link gali nuvesti paviršutiniškas religingumas: tai kraštutinis radikalizmas, kurį Ani pamato Prancūzijoje, tarp jaunų išeivių palikuonių, kurie ėmė ieškoti savo šaknų, ir sektantiškas uždarumas, kuris atpažįstamas Estijoje, menininkų, susižavėjusių netradiciniais dvasiniais mokymais, bendruomenėje (susirinkimo vieta kaip kubas, laužas kaip piramidė, molinės lėlės kaip vudu tradicijoje ir pan.).

„Savo meistriškame romane Reinas Raudas parodo, kaip laisvė gali virsti kalėjimu“, – rašė Hannu Marttila, suomių literatūros kritikas. Romane įtaigiai atskleidžiama, kad jaunų žmonių gyvenimas tik žaidžiant dvasingumą gali virsti sunkia priklausomybe, kuri veda į susinaikinimą. Laisvi žmonės patys sukuria Užuberžės kalėjimą, iš kurio labai sunku ištrūkti, nes reikia apsispręsti pačiam, kaip tai paskutinę akimirką padarė šio romano veikėja Karola, kuriai po draugų žūties teko ilgai gydytis ir net pasikeisti vardą, tapti visai kitu žmogumi.

Rašytojas tarsi klausia: ką reiškia eiti iki galo? Pateikiami tarsi du atsakymai.

Dar vienas probleminis romano laukas: tėvų ir vaikų santykiai. Vaizduojamas gyvenimas, kuriame labiausiai stokojama dvasingumo, bet netrūksta dėmesio materijai: gyventi turtingai, turėti visa, kas galima. Bet tada lieka dvasinė tuštuma, kurios niekas neužpildo: vyras ir žmona išsiskiria, dukra nuo jų nutolsta, gyvena visiškai atitrūkusi nuo šeimos, savo giminės, savo tautos. Labai stipriai justi dvasinis susvetimėjimas ir kartu labai stiprus artumo troškimas, kuris atrandamas Užuberžėje, jaunų žmonių bendruomenėje, virstančioje sekta. Sekta tampa tarsi šeimos pakaitalu, nebelieka ryšių su išoriniu pasauliu, o gyvenimas vien pagal vidines sektos taisykles.

Taigi romanas daugiasluoksnis, problemiškas, keliantis klausimų apie šiuolaikinę visuomenę. Tai tarsi bandymas išsiaiškinti, kas įvyko per šiuos nepriklausomybės metus, kaip iškovota laisvė gali virsti tuo, kas veda jau ne į gyvenimą, o į susinaikinimą, mirtį.

Pabaigai: įdomi R.Raudo polemika su Friedricho Nietzsche filosofija: „Dabar antžmogis veikiau galėtų būti tas, kuris sugebės nušluoti nuo savo kelio prekybos centrus ir televiziją, ir visas partijas bei politikus su jų bejėgiškomis kalbomis apie konkurencingumą bei ekonomikos augimą ir vietoj jų suteikti pasauliui švarių vertybių, kurioms nieko nereikia ir kurios nuo nieko nepriklauso.“ (p. 230) Šiame romane vertybių ilgesys tampa bene esminiu pasakojimo motyvu, sujungiančiu pavienių žmonių gyvenimo istorijas į vientisą teksto audinį.

Rein Raud „Rekonstrukcija“. Vilnius: „Apostrofa“, 2017 m. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius