Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 27d. 20:06

Knygos recenzija. Samantos Schweblin „Prieraišumo laisvė” – (ne)saugūs atstumai

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos „Sofoklis“ nuotr. / Knygos viršelis

Šia knyga susigundau, perskaičiusi jos aprašymą. Autorės nežinau – pasirodo, „Prieraišumo laisvė“ –  debiutinis Samantos Schweblin romanas. Samanta apibūdinama kaip „viena geriausių šiuolaikinių rašytojų ispanų kalba“, jos apsakymai apdovanoti daugybe premijų, tiesą sakant, ir „Prieraišumo laisvė“ atsirado iš apsakymo.

Nekukliai apie šią autorę atsiliepia ir Mario Vargas Llosa, „neabejodamas, kad šios rašytojos laukia šviesi ateitis“. Ateitis, tikiu, bus šviesi, o štai romanas – pakankamai tamsus. Ir tai gerai. Tai (ne)abejotinai gerai.

Tačiau tai, kokie semantiniai sluoksniai klojami po šio pokalbio pamatu – man pasirodė vertinga ir įdomu.

Pati kūrinio siužeto idėja man nepasirodė itin originali – tokių realių ar menamų pokalbių, tikrovės ir fikcijos susidūrimų, tikrovės sukeistinimų, mistifikacijų literatūroje ir apskritai kultūroje jau būta. Kaip galima suprasti, ligoninėje kalbasi berniukas ir moteris, šis pokalbis slaptingas, pilnas nuojautų, nuorodų, ženklų. Pokalbis, kurį skaitytojas gali laikyti ir realiu, ir siurrealiu. Tačiau tai, kokie semantiniai sluoksniai klojami po šio pokalbio pamatu – man pasirodė vertinga ir įdomu. Pagrindinių veikėjų – Davido ir Ninos motinos – pokalbis – tarsi istorijos pasakojimo rėmai, kurie leidžia saugiai vyniotis prisiminimams – vyksmui, kuris tarsi paaiškina ar bent mėgina aiškinti – kodėl.

Kas vyko iki pokalbio – Amanda drauge su vyru ir dukterimi Nina atvyksta į kaimą, ten susipažįsta su simpatiška Karlos, Omaro ir mažojo Davido šeimyna. Tačiau į idilę, į regimąjį apčiuopiamą chronotopą ima smelktis svetimybė, archetipinis siaubas, nuojautų kuždesiai. Karla atskleidžia Amanadai, kad jos sūnus motinai jau nepriklauso, kad tai sukeistas vaikas (prisimenu „Gerųjų žmonių” motyvą – apie menamai fėjų sukeistą vaiką).

Tačiau situacija „Prieraišumo laisvėje” kiek kitoniška – Amanda, padedama kaimo gyduolės-žiniuonės, vaikui merdint, ryžtasi paleisti Davido sielą, kad šioji įsikūnytų į kitą kūną. Motinai liks tik Davido kiautas ir svetimas Kitas su to Kito dvasia. Šis maginiu realizmu persmelktas pasakojimo motyvas man itin bylojo, kalbino, kvietė klausti. Ką gali paaukoti motina, kad išgelbėtų savo vaiką? Kiek gali žmogus, susidūręs su pirmykščio archetipinio siaubo galia? Ar apskritai žmogui įmanoma pabėgti nuo egzistencinės grėsmės? Ką mes iš tiesų mylim – savastį, sielą ar kūnišką pavidalą? Disonansas tarp mūsų pavidalo ir savasties. Motinos meilės ir meilės apskritai sąlygiškumas, net savotiškas egoizmas – Amanda niekaip negali priimti Kito, esančio Davido kūne. Karštligiškai ieško to, į kurį įsikūnijo jos sūnaus savastis.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodo, kad romane esti aiški takoskyra tarp blogio ir gėrio. Archetipinis blogis, slypintis prie upelio – mat būtent ten krenta arklys ir suserga Davidas. Amanda vėliau susiserga taip pat šalia esant vandens šaltiniui – šuliniui, kurio archetipinė simbolika – mirtis. Prisimenu vandens simbolikos ambivalentiškumą – tai ir gyvybės pradžia, šaltinis, ir pragarmė, tamsa, gelmė, galinti negrįžtamai įtraukti Kitas archetipinio blogio simbolis romane – kirmėlės. Prisimenu ir „Sesę“ ir „Vilniaus pokerį“ – jų tarakonus – taip pat – tamsų ženklą.

Ir iš antro žvilgsnio pasirodo, kad bet kokios pastangos apsaugoti savo vaiką nuo neišvengiamos žūties – yra tai, kas teisinga, kas sudaro žmoniškumo pagrindą – kilnumas, gėris, žūtbūtinė kova su blogiu. Bet štai čia užgimsta trečiasis žvilgsnis: prisimenu lietuvių liaudies pasaką – jos tiksliai neatkartosiu, bet esmė tokia: mirus vaikui, motina niekaip negali su tuo susitaikyti.

Ji pereina pragarus, ieškodama Mirties (Giltinės), paaukoja net savo akis, kad tik susigrąžintų vaiką. O tada Giltinė parodo motinai galimas prikelto vaiko gyvenimo versijas, ir viena iš jų – nuožmus budelis, sunaikinsiantis galybę gėrio. Ir tada motina paleidžia. Paleidžia savo vaiką. Tarsi nusilenkdama aukštesniajai jėgai, pripažindama, kad toji aukštesnioji jėja neveltui pasiėmė jos vaiką.

Ar Kitą priimu tik tiek, kiek jame yra mano Aš? Tiek, kiek Kitas mane atspindi?

Šioji pasaka, kaip ir „Prieraišumo laisvės“ giluma, kelia tuos pačius klausimus – drauge su pasaka, regis, teigia esant neišvengiamybę, jėgą, viršijančią žmogaus galias, siaubingą pasaulio teisingumą. Nes vėliau sukeistintojo berniuko tėvai bijo, atstumia jį, laiko svetimu, matyt, ir savotiškai kaltina. Davido motina bijo, kad jos sukeistasis vaikas neliktų vienas su Amandos dukra. Bijo, nes jaučia, kad tas archetipinis blogis palietė naująjį Davidą. Kad naujasis Davidas galimai ir yra tamsos įsikūnijimas, galintis „užkrėsti“ ir kitus. Čia konotuojama ir dar viena prasmė – tai mūsų santykis su svetimybe, įtampa tarp savumo ir svetimumo. Ar Kitą priimu tik tiek, kiek jame yra mano Aš? Tiek, kiek Kitas mane atspindi?

Į tą pačią liniją „įsipaišo“ ir Amandos istorija. Tai jos motinos perduota nuolatinės grėsmės nuojauta (kaip egzistencialistiška) ir saugaus atstumo mastelio nusakymas. „Prieraišumo laisvė“ – saugus nuotolis, kuriame Amanda leidžia būti savo dukrai. Šis atstumas turi užtikrinti, kad nutikus nelaimei, ji dar suspės pagelbėti ir nuolat kybantis siaubas bus atšauktas: „Klausiu savęs, ar man galėtų nutikti tas pats, kas nutiko Karlai. Visada pagalvoju apie tai, kas galėtų nutikti blogiausiu atveju. Dabar skaičiuoju, kiek užtrukčiau išsikabaroti iš automobilio, kad pasiekčiau Niną, jeigu jinai staiga imtų bėgti link baseino ir įkristų. Vadinu tai, išsigelbėjimo atstumu, taip vadinu tą kintantį atstumą, skiriantį mane nuo dukters, ir pusę dienos praleidžiu skaičiuodama tą atstumą, nors visada rizikuoju labiau nei privalėčiau“ (21 p.).

Daug klausimų. Ir man, regis, atsakymas štai toks: blogio raizgai galingesni už žmogaus raizgus. Bent jau šitame romane.

O čia ir vėl kyla aibė klausimų – ar apskritai gali egzistuoti toks atstumas? Kiek stipriai, kaip tampriai mes galime laikyti Kitą? Ar tai darome dėl savęs, ar dėl Kito?Ar besąlygiška meilė gali apsaugoti tą, kurį mylime?

Daug klausimų. Ir man, regis, atsakymas štai toks: blogio raizgai galingesni už žmogaus raizgus. Bent jau šitame romane.

Labai koncentruotas romanas. Ir dėl šito giriu – nedaugžodžiauja, koncentruoja esmę, kalba įtaigi, įtraukianti. Gilus kaip šulinys romanas. Tamsioji būties force majeure. Nepamirškit to įtraukti į savo draudimo polisą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas