Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Sarkazmu paskaninta lietuvių emigrantės istorija

Knyga „Kostiumų drama“
Knygos viršelis / Knyga „Kostiumų drama“
Šaltinis: 15min
0
A A

Geresnio gyvenimo svetur ieškančių emigrantų kelias – toli gražu ne rožėmis klotas. Tuo galima įsitikinti perskaičius Vaivos Rykštaitės knygą „Kostiumų drama“. Tad koks tas lietuvių emigrantės Lėjos gyvenimas Didžiojoje Britanijoje?

NAUJIENAS APIE KNYGAS, KONKURSUS IR NAUJAUSIŲ KNYGŲ RECENZIJAS SEKITE TINKLE „FACEBOOK“. SPAUSKITE ČIA.

Jau pradėjęs skaityti šį kūrinį supratau, kad tai viena geresnių šiais metais skaitytų knygų. Sarkazmu pagardinta istorija atskleidžia ne tik sunkią emigrantės Lėjos kasdienybę ir kovą po Saule, bet ir daugelio žmonių požiūrį į gyvenimą: sarkastiški knygos sakiniai perteikia tai, apie ką dažnai pagalvojame, bet nedrįstame garsiai ištarti.

Romane pasakojama Lėjos istorija: norėjusi ištrūkti iš pilko gyvenimo tėvų namuose Lietuvoje ir svajojusi apie nuotykių kupiną gyvenimą, ji emigruoja į Londoną. Tačiau gyvenimas Didžiojoje Britanijoje nebuvo toks rožėmis klotas kaip atrodė iš pradžių: Lėja savo kailiu patiria, kas yra nepriteklius, nuolat ieško savęs šioje beprasmėje būtyje ir svajoja apie spalvingą gyvenimą, kurį ji įsivaizduoja kaip kino filmą: aktoriai čia yra visi žmonės. Vieni iš jų atlieka svarbius vaidmenis, kiti tėra paprasčiausios dekoracijos.

Lėja susipažįsta su sistemos priešais (kaip jie save patys vadina) – žmonėmis, kurie maištauja prieš viską, ką tik gali. Čia Lėja tarsi antranda tikslą – paslaptingą planą, kurį įgyvendina kartu su kompanija draugų. O planas labai paprastas – maištauti ir tapti laisviems. Ši knygos dalis kiek primena „Matricos“ trilogiją ir protų gydymą. Šie maištautojai yra pusiau elgetos: gyvena neteisėtai įsilaužę į butą, neperka maisto – randa jo konteineriuose, tačiau negaili pinigų brangiems alkoholiniams gėrimams ir propagandinių skrajučių gamybai.

Lėja nėra beviltiška dykaduonė – ji dirba slauge ir prižiūri neįgalius ir savimi negalinčius pasirūpinti senelius. Arba kaip ji pati sako – „daržoves“. Net ir susiradusi bendražygių, turėdama kad ir nemėgstamą darbą, knygos veikėja vis ieško savęs – mintyse skrajoja po svajonių gyvenimą, ieško meilės, nori rūpėti kažkam.

Visas knygos siužetas – emigrantės gyvenimas, kuri dar būdama lėktuve sau taria, kad „aš nevalysiu tualetų ir mano gyvenimas bus geresnis“, bet istorija pakrypsta link „daržovių“ užpakalių valymo. Viskas ne pagal iš anksto suplanuotą scenarijų, bet pateikta su gyvenimiško sarkazmo prieskoniais.

„Kostiumų drama“ – mūsų visų gyvenimų atspindys, kuriame būname pilki ir nuobodūs, nors trokštame išsilaisvinti ir tapti garsiais arba gerbiamais. Šis romanas – puikus įkvėpimo šaltinis, nors jame yra niūrų skyrių, priverčiančių iš naujo gerai pasvarstyti, kokiomis vertybėmis vadiovaujamės žengdami kiekvieną žingsnį.

Lėja nėra beviltiška bedarbė – ji dirba slauge ir prižiūri neįgalius ir savimi negalinčius pasirūpinti senelius. Arba kaip ji pati sako – „daržoves“

Sarkazmas? Jis gelbsti kiekvieną Lėjos judesį ir suteikia pasakojimui realybės jausmą. Juk kartais norisi nusikeikti ir žmonėms pasakyti tai, ką apie juos galvojame, tačiau susivaldome ir patylime. 

Vaivos Rykštaitės knyga pranoko visas išankstinės nuomones. Skaitydamas knygą žavėjausi neįtikėtinai sklandžiomis, sarkastiškomis ir taikliomis mintimis, kurios dažnai priversdavo nusišypsoti. Ar šioje knygoje pasakojama istorija yra tikra? Nežinau, bet ji atrodo pakankamai realistiškai ir tai tik darkart patvirtina įspūdį, jog šis kūrinys nusipelno dėmesio – nebūtinai emigrantų ar besiruošiančių tai daryti.

O štai kelios ištraukos iš knygos, kurios priverčia nusišypsoti.

Apie darbą

„... susirasiu darbą. Tokį švarų, su kompiuteriu prie stalo, kur galėsiu pasidėti savo kaktusą. Ten dirbs viena smagi pana, su kuria tapsime geriausiomis draugėmis, dirbs ir kita – kalė skundalė apsimetėlė, kuri nuolat laikysis dietų, bet visiems siūlys šokoladukų ir namie keptų sausainių, slapta tikėdamasi, kad nutuksim. Galiausiai pasislėpusi pati sukirs visą dėžę sausainukų su kokosais ir šokolado glaistu, o kitą pirmadienį atsisakys pieno į kavą, nes jai – dieta, iškrovos diena arba organizmo valymas.“

Apie šeimą

„...„taksi!“ – sušuksiu iškėlusi ranką. Bet pasirodys, kad taksistas iš tiesų yra nuo Interpolo besislapstantis politikas iš Palestinos, galbūt aš jam padėsiu išsikapstyti, o gal mudu trumpam „atsistatydinsim“ ir paspruksim į negyvenamą salą. „Kokios gražios ir plaukuotos tavo kojos“, – sakys jis tiesdamas perskeltą kokosą, nes toje prakeiktoje saloje nebus elektros ir neveiks mano depiliatorius, galbūt vėliau jis net taps kokios nors Afrikos valstybėlės taikos ambasadoriumi, „bet aš būčiau niekas be savo akių šviesos Lėjos“, – sakys jis atsiimdamas Nobelio taikos premiją, ir mano buvę bendraklasiai galės bezdėti iš pavydo, krapštydami nosis prie televizorių.“

Smagaus skaitymo!

DAUGIAU KNYGŲ RECENZIJŲ RASITE PASPAUDĘ ČIA.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau