„Kažkur Afrikoje“ - autobiografinis Stefanie Zweig romanas, kuriame autorė aprašo savo šeimos, žydų emigrantų, istoriją ir savo vaikystę Kenijoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Stefanie Zweig kartu su tėvais 1938 metais paliko nacistinę Vokietiją, tuomet Stefanie buvo penkeri. Kaip vėliau pasakojo rašytoja, sprendimas vykti į Keniją buvo pasirinktas dėl to, kad tuo metu jiems tai pasirodė pigiausias ir paprasčiausias būdas palikti Vokietiją. Karo metus išgyvenę tuometinėje Britų imperijos kolonijoje, po karo Stefanie Zweig tėvai apsisprendė grįžti į Vokietiją. Grįžimas nebuvo toks, kokio jie tikėjosi – alkis, pokarinė depresija, naujos prisitaikymo visuomenėje bėdos. Šie potyriai vėliau sugulė į rašytojos knygą „Kažkur Vokietijoje“, kuri tapo rašytoją išgarsinusios knygos „Kažkur Afrikoje“ tęsiniu.
Vokietijoje Stefanie Zweig iš pradžių dirbo žurnaliste, rašė knygas vaikams ir tik vėliau nusprendė parašyti savo šeimos istoriją – pirmą kartą „Kažkur Afrikoje“ buvo išleista 1995 metais. Ir nors Vokietijoje jos knygos tapo bestseleriais, už gimtinės ribų jos kūryba buvo mažai žinoma – persilaužimu tapo jau minėtas filmas „Kažkur Afrikoje“, pagaliau atkreipęs pasaulio skaitytojų dėmesį į šią rašytoją.
Pati autorė „Kažkur Afrikoje“ vadina „meilės laišku šiam žemynui“. Tačiau šis meilės laiškas keliauja kartu su labai skaudžiomis patirtimis, kurias teko patirti jos šeimai, priverstai bėgti nuo nacių persekiojimo. Apie karo pabėgėlių istoriją Afrikoje rašoma ne itin daug, tad jautrus, įtaigus Stefanie Zweig pasakojimas apie gyvenimo lūžį čia išgyvenusius žmones atskleidžia dar vieną Antrojo pasaulinio karo aspektą. Bandymai prisitaikyti prie vietinės afrikietiškos kultūros (o Stefanie Zweig šeimai teko bandyti prisitaikyti ir prie britiškos kultūros, kas, nemokant anglų kalbos, nebuvo itin lengva), identiteto pokyčiai, nuolatinė nežinia dėl ateities ir jausmas, kad, palikus senuosius namus, naujų susikurti nelabai pavyksta. Ir, žinoma, nuolat pasivejančios buvusio gyvenimo Vokietijoje šmėklos. Bandymas atsukti atgal laiką neleidžia kurti naujo gyvenimo Afrikoje.
Jetelė, Valteris ir jų duktė Regina – visi trys gyvenimą Afrikoje priima skirtingai. Sunkiausiai tai sekasi Jetelei, kuri Kenijoje skausmingai pasigenda buvusio socialinio statuso, jai čia nepatinka viskas, ją kamuoja baimė ir nerimas ir vis labiau ima vešėti priekaištai ir nepasitenkinimas: „Ji bjaurėjosi tiek sausra, kuri vos atvykus išsunkė jėgas ir valią, tiek sausrą keičiančiomis didžiosiomis liūtimis. Gyvenimo prasmė bebuvo beviltiška kova su moliu ir bevaisės pastangos išdžiovinti malkas, kad būtų galima pasikurti krosnį“ (p. 40). Egoizmas, snobiškumas iš pradžių neleidžia jai priimti gyvenimo svetur, tačiau ilgainiui ji ima apsiprasti svetimoje aplinkoje ir yra viena tų, kuri po karo nebenori grįžti į Vokietiją.
Valtelis mėgina kabintis į gyvenimą Afrikoje, tačiau jam itin skausmingai kerta nostalgija, tėvynės ilgesys, jis jaučia žlungantį pasitikėjimą savimi. Santykiai tarp jo ir Jetelės vis labiau komplikuojasi, jie tampa ne tik svetimi žmonės svetimame krašte, bet ir patys tarpusavyje virsta skirtingais uostais.
Vienintelė, kuri puikiai adaptuojasi aplinkoje – Regina, kurios paveiksle Stefanie Zweig įkūnijo pačią save tuo metu. Skaitant tai, kaip Regina priima aplinką, kaip ji regi Afrikos gamtą, kultūrą, pasaulėžiūrą, nesunku suprasti, kodėl autorė tai vadino meilės laišku šiam žemynui. Jų ūkyje dirbantis Ovūras tampa Reginos vedliu į afrikietišką gyvenimą, ir šis taip apžavi mergaitę, kad išvykdama atgal į Vokietiją ji jaučiasi labiau afrikietė nei europietė. Apie Afriką, kuri tuo metu Europoje buvo vertinama pagal kolonijinio mąstymo stereotipus, Stefanie Zweig rašo švelniai, poetiškai, ir būtent vietos, kuriose ji aprašo tenykščių žmonių gyvenimą ir gamtą, šioje knygoje labiausiai įsimenančios.
Ši knyga – ir šeimos istorija, parodanti žmonių tarpusavio ryšių nutrūkimą ir tai, kaip juos galima vėl atkurti, ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių drama, taipogi tai ir pasakojimas apie egzotišką, nuostabų kraštą bei tai, koks sunkus skirtingų kultūrų susidūrimas ir kaip svarbu leisti sau priimti kitoniškumą atviromis akimis – tuomet jis sugeba atsiskleisti visu grožiu.
Po to, kai grįžo į Vokietiją, Stefanie Zweig dar kelis kartus buvo nuvykusi į Keniją ir visuomet sakė, kad jausmai šiam kraštui – jos meilės istorija, kuri niekada nesibaigs. Tikiu, kad perskaitę šią knygą tą šilumą pajausite ir jūs. Na, o jeigu nematėte filmo pagal šią knygą, siūlau pažiūrėti ir jį – tai vienas tų atvejų, kai ekranizacija ir knyga puikiai papildo viena kitą.
