Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 3d. 17:19

Knygos recenzija. Stiprybė trapume  – Beatos Tiškevič „Vyvenimas“

Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“ pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“ pristatymas

„Daug žmonių gyvena automatiškai. Automatiškai atlieka kiekvienos dienos veiksmus, bet nieko nejaučia giliai, iki pat pėdų. Vengia širdį suvirpinančių dalykų, o galbūt jų širdies niekas ir nebejaudina. Ką reiškia gyventi? Tai jausti, kaip tavo gyslomis teka gyvenimas, pastebėti, kad, nepaisant visko, mes visada kvėpuojame, o kai nebekvėpuosime – to ir nepastebėsime.“ 

Kaip augti, atrasti ir realizuoti save, jei visuomenė stengiasi kiekvieną iš mūsų įsprausti į standartizuotus rėmus, diktuodama ne tik, ką daryti, bet ir kaip jaustis? Kaip ištverti sunkius gyvenimo etapus, jei mūsų pasirinkimus smerkia net šeima, draugai, žiniasklaida? Kaip atsitiesti po kiekvieno didesnio ar mažesnio pralaimėjimo prieš patį save ir bandyti dar ir dar kartą, kai net tie, kuriais taip tikėjome, pasidavė?..

„Vyvenimas“ – autobiografinė rašytojos, aktorės bei televizijos laidų vedėjos Beatos Tiškevič knyga, kuri visur yra pristatoma kaip „pirmoji ir itin atvira“, tačiau iš tiesų nuoširdžiai ją perskaičiusiems žodis „atvira“, manau, pasirodytų kiek per švelnus ir tik iš dalies apibūdinantis šią knygą. Taip, ji atvira, bet kartu ir kone betarpiška, trinanti visas ribas ir griaunanti bet kokias sienas, kurios tik gali egzistuoti tarp autoriaus ir skaitytojo. Ji įtraukia į save ir tuo pačiu metu įsilieja į kiekvieną, kuris išdrįsta ją įsileisti.

Skaitant „Vyvenimą“ kyla jausmas, tarsi būtume geriausia autorės draugė, kuriai ji išpasakoja visas nuoskaudas, nesėkmes, dalijasi viltimis ir idėjomis, nejučiomis priverčianti pripažinti ir tai, ką taip dažnai patys jaučiame, tik vis nutylime.

Ji atviresnė už slaptą dienoraštį, kuriame glūdi baimė, abejonės, nuoskaudos, nepasitikėjimas savimi, bet kartu ir stipriausių meilės jausmų prisipažinimas, alsavimas jais kiekviename užrašytame žodyje, pripildant jį gyvybės ir troškimo gyventi. Skaitant „Vyvenimą“ kyla jausmas, tarsi būtume geriausia autorės draugė, kuriai ji išpasakoja visas nuoskaudas, nesėkmes, dalijasi viltimis ir idėjomis, nejučiomis priverčianti pripažinti ir tai, ką taip dažnai patys jaučiame, tik vis nutylime. Pirmojoje savo atsiminimų knygoje Beata Tiškevič pradeda dalintis gyvenimo patirtimis nuo pat vaikystės, kuri droviai mergaitei iš Pašilaičių buvo atseikėjusi nei daug, nei mažai. Patyčios mokykloje, ne patys pavyzdingiausi daugiabučio namo, o ir viso rajono gyventojai, sudėtinga padėtis šeimoje privertė jauną mergaitę suaugti anksčiau, nei derėtų, išmokė verčiau prisitaikyti, nutylėti, nei kam nors pasipasakoti ar tikėtis sulaukti pagalbos. Vėliau – ypač giliai išgyventa artimos draugės savižudybė, aktorystės studijų patirtys, formavusios bevertiškumo jausmą dėl dar ir dabar (deja) vyraujančio kritiško, net kartais smerkiančio ar žeminančio vyresniųjų požiūrio į jauną žmogų, kuris taip nuoširdžiai ir desperatiškai trokšta būti pastebėtas, įvertintas ir priimtas į savo profesijos atstovų ratą.

Tiek vaikystės patirčių tema su daugumai gerai pažįstamų sudėtingų santykių su tėvais detalėmis, tiek jauno žmogaus vietos dabartinėje visuomenėje ieškojimas yra vienos ryškiausių temų šioje knygoje, tačiau jas emocijų gausa ir atvirumu dar labiau nustelbia (o galbūt tik man, romantikei, taip pasirodė?) santykių su mylimu žmogumi tema. Socialiniuose naujienų portaluose apibūdinama kaip „meksikietišką melodramą“ primenanti Beatos Tiškevič meilės istorija su režisieriumi iš Azerbaidžano šioje knygoje yra virtusi dažnai išnyrančiu ir vėl gyvenimo vingiuose paskęstančiu leitmotyvu. Galima teigti, kad būtent šie santykiai, kuriuos rašytoja taip puoselėjo ir stengėsi išsaugoti, labiausiai ją žeidė, bet ir augino, stiprino ir leido geriau pažinti save bei gyvenimą. Tačiau, net jei ir skaudžiausios patirtys suteikia geriausias pamokas, jas vis vien tenka išgyventi, ištverti ir joms praėjus sugebėti atsistoti ant kojų, kad vėl, pradedant mažais žingsneliais, galėtume eiti per gyvenimą. Deja, esant žiniasklaidos stebimam žmogui tai nėra lengva, o šiandieninė visuomenė vis dar smerkia tokį reiškinį, kaip skyrybos. Vis dėlto, ilgai delsusi apie jas prabilti autorė, mano manymu, išvengė bent didesnės dalies nepageidaujamo žurnalistų dėmesio, o po keleto metų nuosekliai ir itin atviraširdiškai papasakojusi visą istoriją savo autobiografinėje knygoje, tikiu, sulaukė supratingo palaikymo.


Aprašant audringus santykius su buvusiu vyru bei kitų santykių patirtis autorės kalba iš gan paprastos, galbūt net kiek buitiškos, perauga į labiau literatūrišką, lakonišką ir tarsi įgauna pagreitį (galima pajuokauti, kad įsimylėję mes visi esame poetai). Palyginimai tampa vaizdingesni, emocijas apibūdinantys žodžiai – drąsesni, įmantresni. Muzika taip pat turi svarbų vaidmenį – knygoje dažnai įterpiami žinomų dainų posmeliai labai sustiprina lemtingų patirčių ir išgyvenimų jausmą. Ar tai būtų susitapatinimas su minimų dainų tekstu ir emocija, ar spektakliuose atliekamų vaidmenų patirtimis, autorė visad jais nedelsdama dalijasi. Taigi, jau pirmojoje savo knygoje pradedančioji rašytoja, rodos, intuityviai (ir labai sėkmingai) naudoja šiuos literatūrinius elementus, kurie skaitytojams leidžia pasijusti taip, lyg ši istorija būtų kartu ir apie juos, kad tai – dalis kiekvieno iš mūsų patirčių. Kaip ir teigiama knygos anotacijoje, „Ši knyga ne tik apie mane. Ji – ir apie tave, jeigu...“

Dar viena stipriųjų autorės pusių – miestų savitumo aprašymas, žinoma, tai perteikiant emocijų kaleidoskopu. Ypač jausmingai aprašoma Maskva, kurioje autorė praleido nemažai laiko filmuodamasi rusiškame seriale, ruošdamasi E. Nekrošiaus spektaklio „Dieviškoji komedija“ premjerai ir sėdėdama ant jau gerokai apkuisto buto Podolske svetainės grindų ir dosniai lašindama šokoladinius ledus ant baltų pėdkelnių. „Maskva yra tokia galinga – atrodo, jeigu įsižiūrėsi į ją, pamatysi, kad ji yra tarsi didelė plakanti širdis. Plakanti tokiu garsu, kad gali apkursti. Maskvoje, regis, ir mano kraujas greičiau tekėjo kraujagyslėmis, ir pėdos ne taip šalo. Maskvoje man buvo labai liūdna, bet aš jaučiausi gyvesnė nei bet kada.“ Vaizdžiai aprašoma ir Azerbaidžano sostinė Baku, kurios kvapą, garsus ir karštą orą galima justi verčiant „Vyvenimo“ puslapius.

Dalindamasi savo patirtimis Beata Tiškevič parodo, kaip trapumą, kitoniškumą, baimes ir gyvenimo nesėkmes ji pamažu pavertė savo asmenybės stiprybėmis. Taip pat tiek šia knyga, tiek savo gyvenimu ji laužo daug steriotipų, ir tai nėra tik sėkmingos karjeros ar tobulos santuokos iliuzijų griovimas. Tai – ir lankymosi pas psichologus ar psichiatrus tabu, ir tokia dažna šiandien meilės sau stoka (atėjusi iš mūsų tėvų ir jų tėvų kartų), keliavimo ar apskritai buvimo vienam tema, moters (ypač ambicingos ir kuriančios) padėtis šiandieninėje visuomenėje, tikrųjų teatro ar televizijos užkulisių, lyčių lygybės ir seksualinės orientacijos temos, savižudybės ir smurto šeimose problemos. Per pastaruosius metus internetinėje erdvėje pasirodė nemažai autorės organizuotų projektų, kurie prakalbo apie kai kurias iš šių problemų mūsų visuomenėje, o „Moterys kalba“ tapo populiariu judėjimu, skleidžiančiu viltį ir garsiai kalbančiu apie nutylimus dalykus. Drįsčiau abejoti autorės pasirinktu „memuarų“ terminu, kuriuo ji įvardija šios knygos žanrą. Visos knygoje aprašomos istorijos ir atsiminimai juntami itin „gyvai“, akivaizdžiai vis dar keliantys stiprias emocijas ir pačiai autorei. Žinoma, būtų galima diskutuoti, kur yra ta riba, kai atsiminimai jau tampa memuarais ar autobiografinė knyga – grožinės literatūros kūriniu ir atvirkščiai, bet šiuo metu nesinori nieko griežtai spręsti ir verčiau būtų palaukti, kol „Vyvenimo“ autorė, kaip ir žada, išleis daugiau panašaus žanro knygų.

Galbūt ateities lietuvių literatūroje kaip tik pamažu išryškės naujas žanras, šiuo metu svyruojantis tarp jau žinomų ir nusistovėjusių literatūros „senbuvių“. O kol kas tokio tipo knyga yra viena pirmųjų lietuvių literatūros lauke, žavinti tiek šiuolaikiškomis idėjomis, tiek nenusileidžianti grožiniams kūriniams savo menine verte. „Vyvenimas“ švyti drąsa – nuo provokuojančio ir feminizmu dvelkiančio viršelio iki paskutinių entuziazmu žaižaruojančių žodžių. Drąsa klysti, ieškoti ir atrasti, abejoti, bandyti vėl ir vėl, visas patirtis priimti ne kaip asmeninį įžeidimą, bet kaip pamokas, galimybę tobulėti ir ateityje klysti mažiau, o galbūt tiesiog... kitaip.

„Ir tai yra vyvenimas. Taip pat kaip gyvenimas, tik su klaida.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą