Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 18d. 20:01

Knygos recenzija. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriškas realybės portretas

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos „Sofoklis“ nuotr. / Knygos viršelis

Ar siaubo literatūra gali mus supančioti ir nepaleisti? Ar tokio tipo literatūra gali nagrinėti nepatogias problemas prisidengdama mistika? Pasirodo, kad gali, ir būtent toks yra Mariana Enriquez apsakymų rinkinys „Tai, ko netekome ugnyje“ (iš ispanų kalbos išvertė Laura Liubinavičiūtė, išleido leidykla „Sofoklis“).

Mariana Enriquez – rašytoja bei žurnalistė, kilusi iš Argentinos. Vaikystėje būdama gana drovi, rašytoja daug laiko praleido su močiute, kuri pasakojo jai mistiškas istorijas (vietiniai užsiiminėjo juodosios magijos burtais). Kaip būdinga visiems paaugliams, M.Enriquez buvo gana maištinga. Būdama vos devyniolikos metų rašytoja išleido savo pirmąjį romaną „Blogiausia yra leistis“, kuriame pasakojama apie ryškų paauglių gyvenimą, apsuptą alkoholio bei narkotikų.

Šis romanas, deja, nesulaukė didelio kritikų dėmesio. Antroji knyga „Kaip išnykti visiems laikams“ pasirodė 2004 metais, o po metų M.Enriquez išleido savo pirmąjį siaubo apsakymą „Šulinys”. „Tai, ko netekome ugnyje“ originalo kalba išleista 2016 metais ir iškart sulaukė nemažai dėmesio – buvo apdovanota Barselonos literatūrine premija. Šiuo metu kūrinys išverstas į daugiau nei 20 kalbų. Apsakymų rinkinys „Tai, ko netekome ugnyje“ – pirma rašytojos M.Enriquez knyga, išleista lietuviškai.

„Tai, ko netekome ugnyje“ – dvylikos apsakymų gotikinis rinkinys, kuriame skaitytojas nukeliamas į Argentiną bei jos kaimynines šalis. Dvylikoje siurrealistiškų apsakymų rašytoja M.Enriquez nagrinėja svarbias socialines problemas Argentinoje: skurdą, diktatūrą, korupciją, išnaudojimą bei šeimos santykius.

Nors apsakymuose nemažai mistinių detalių, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas išryškinti skaudžiausioms šalies problemoms, o realizmas papildytas magijos prieskoniais, tokiais kaip antgamtinės galios. Taipogi kūriniuose kartais sunku suprasti, kas tikra, o kas – mistika. Apsakymų autorė daug ką palieka skaitytojo vaizduotei, pavyzdžiui, apsakyme „Voro tinklas“ trumpos išvykos metu dingsta pagrindinės herojės vyras, tačiau kartu su pussesere pastebėjusios, kad vyro neliko nė kvapo, moterys dėl to nekvaršina sau galvų ir išvyksta, nenutuokdamos, kur jis ar kas su juo nutiko.

Baimė – viena iš galingiausių bei labiausiai motyvuojančių emocijų. Gali bijoti pabaisos, tačiau baimė taip pat gali paversti tave monstru.

Tokia kūrinio kulminacija palieka nemažai klausimų, o rašytoja leidžia pačiam skaitytojui susikurti tolimesnę istorijos seką. Žurnalisto Adamo Vitcavage's paklausta, kas labiausiai žavi – siaubas ar mistika – rašytoja M.Enriquez atskleidė, kad nuo pat vaikystės ji skaitė siaubo bei fantastines knygas: „Mėgstu šiuos žanrus dėl skirtingų priežasčių: jos populiarios ir įdomios, tačiau tuo pat metu jos – sudėtingos. Baimė – viena iš galingiausių bei labiausiai motyvuojančių emocijų. Gali bijoti pabaisos, tačiau baimė taip pat gali paversti tave monstru“.

„Argentina mano istorijose – tema bei personažas. Rašau sau galvodama apie savo šalį ir jos realybę“, – sako rašytoja. Kurdama niūrią ir tamsią atmosferą, M.Enriquez savo knygoje išryškina viską, kas kamuoja jos tautą, bei prideda mistinių detalių, taip perkurdama tikrus įvykius.

Pavyzdžiui, apsakymas „Tamsiuose vandenyse“, pasak autorės, buvo įkvėptas tikros policijos smurto istorijos. Prieš keletą metų Buenos Airėse du policininkai sulaikė du vaikinus, grįžtančius iš naktinio klubo. Policininkai prieš juos panaudojo jėgą, o vėliau įmetė į Riachuelo upę, kuri yra užteršta jau daugybę metų. „Ši upė – tarsi korupcijos bei nerūpestingumo simbolis“, – pasakoja rašytoja. Kaip ir apsakyme, taip ir iš tiesų – vienas vaikinas nuskendo toje upėje. Nors kūrinyje siužetas vėliau pakreipiamas kita linkme, tačiau rašytoja šiame apsakyme išryškina tokias socialines problemas, kaip: korupcija, vargingos kaimynystės bei aplinkos užterštumas.

Apsakymuose jaučiamas stiprus žmonių skirstymas į jaunus ir senus, turtingus ir vargšus. Viename interviu rašytoja mini, kad skaitytojai pašiurpsta nuo jos rašomų istorijų, kuriuose, pavyzdžiui, vaikas gyvena gatvėse, tačiau tokia yra tikroji tiesa: „Daugybė jų miega prie durų, alkani bei purvini. Bet kai jie tai perskaito, manęs klausia, kaip aš galiu eiti tiek toli. Tiesa ta, kad aš nieko neišsigalvoju. Tas vaikas istorijose gali pasirodyti kaip išimtis, bet jis nėra“. Kūriniuose diskutuojama apie klasių ir lyčių nelygybę. Pavyzdžiui, policininkė viršininkė bando, kad policininkas prisipažintų įvykdęs nusikaltimą prieš jauną vaikiną. Bet kas viršesnis? Vyras ar moteris? Varguolis ar gerovės sergėtojas policininkas?

Įdomios apsakymų moteriškosios lyties atstovės. Pavyzdžiui, apsakymas „Užeiga“ pasakoja apie jaunas mergaites , „Apkvaitę metai“ – apie paaugles, o „Murzinas berniukas“ – apie moteris. Visus šiuos bei likusius nepaminėtus apsakymus jungia viena – moterys, jų bebaimiškumas bei skirtingi likimai. Rašytojos vaizduojamos moterys dažniausiai drąsios ir nesvarbu, kokio jos amžiaus. Tačiau vaizduodama moteris, rašytoja nagrinėja vyro priespaudos bei buvimo aukščiau moters temą. Moterys spaudžiamos vyrų, pavyzdžiui, apsakyme „Užeiga“ tėvo išsiųstos paauglė Florencia su seserimi ir motina keliauja į Sanagastą. Viskas šiuose namuose taip, kaip norėjo tėvas. Net ir gėlės, kurių mama nemėgsta, nes jai prie širdies labiau kaktusai nei gėlės.

Vienintelis apsakymas, pasakojamas iš vyriškosios lyties atstovo perspektyvos, yra „Petiso Orechudo apsireiškimas“. Nors pasakojama trečiuoju asmeniu, o skaitytojas stebi viską labiau iš šalies nei pats dalyvaudamas siužete, rašytoja kūrinyje paliečia kitą jautrią temą – žmonių santykius. Šiame apsakyme rašytoja nagrinėja vyro ir moters santykių pokyčius po vaiko gimimo. „Voro tinkle“ kalbama apie tai, kaip moteris tarsi įkalinta gyvena nelaimingoje santuokoje, o apsakyme „Jokios mėsos ant mūsų kūnų“ – apie merginos bandymą išsilaisvinti iš netinkamų santykių. „Kaimyno patijus“ – dar vienų prastų santykių ir moters keitimosi pavyzdys.

Vienas paveikiausių apsakymų – „Murzinas berniukas“. Skaitant šią pirmąją istoriją rašytoja mus nukelia kažkur tarp pavojingų Konstitucijos kvartalų, narkotikų, aplinkui besisukinėjančių transeksualių prostitučių, o kur dar nepaminėti juodosios magijos altorėliai. Ir štai – vaiko nukirsdinimas ir palikimas apleistoje automobilių stovėjimo aikštelėje – sveiki atvykę į tikrąją Argentiną, nepagražintą ir tikrą. Apsakymas pasakojamas pirmuoju asmeniu (kaip ir dalis kitų istorijų), todėl skaitytojas susigretina su pasakoju ir apima jausmas, kad artimas draugas pasakotų šią makabrišką istoriją, nutikusią jam.

Kitas ne mažiau jaudinantis apsakymas yra pavadintas taip pat, kaip ir knyga – „Tai, ko netekome ugnyje“. Jame rašoma apie moteris, kurios yra deginamos vyrų. Sukildamos prieš tokį moterų žeminimą ir smurtą, moterys pačios pradeda degintis. Į jas daugiau niekas nežiūrės kaip į daiktus, kuriuos galima išmesti nusibodus. Jos apsisprendusios ir tokiu būdu kovos prieš vyrus.

Šis apsakymų rinkinys turėtų patikti amerikiečių siaubo televizijos serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ gerbėjams. Pavyzdžiui, apsakymas „Adelės namas“ šiek tiek primena pirmąjį televizijos serialo „Amerikietiška siaubo istorija: žudynių namas“ sezoną. Kaip ir seriale, taip ir knygoje gausu mistikos, raganų, dvasių ir, žinoma, siaubo detalių, kuriant intriguojančias istorijas.

„Tai, ko netekome ugnyje“ – daugiau tikrų šiurpių istorijų kratinys nei siaubo apsakymų rinkinys. Visi dvylika apsakymų yra skirtingi – vieni įsimintini bei šiurpūs, kiti gali sukelti šleikštulį, o kiti – tiesiog pasimirš. Tačiau baigus skaityti šią knygą, viena yra aišku – siaubu persmelkti ne apsakymai, o gyvenimai, kuriuos gyvena personažai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas