„Ekonomikos gangsterių“ pradžioje šios knygos autoriai – Raymondas Fismanas, Kolumbijos universiteto verslo mokyklos socialinio verslumo tyrimų programos direktorius, bei Edwardas Miguelis, Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius, Centro pasaulinių pokyčių veiksmingumui skatinti įkūrėjas – pateikia vieną labai konkretų dviejų šalių vystymosi pavyzdį. Pietų Korėja ir Kenija. Dar 1963 metais abi šios šalys ekonominiu požiūriu buvo gana panašioje padėtyje. Pietų Korėjos pilietis per metus uždirbdavo vos kelis šimtus dolerių. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams mes galime konstatuoti, kad šioje šalyje įvyko ekonominis stebuklas – Pietų Korėjos ekonomika tapo viena iš pasaulio lyderių, žmonių gyvenimo lygis sparčiai išaugo. Tuo tarpu situacija Kenijoje per visą tą laiką beveik nepasikeitė.
Taigi, kas nulemia vienų šalių pakilimą iš skurdo, o kitų – sustingimą vietoje? Kodėl vienose šalyse nusikalstamumas, mokesčių vengimas yra netoleruojamas, o kitose korupcija, kontrabanda, kiti ekonominiai nusikaltimai yra visiškai įprasti?
Atsakymų į tai šie du autoriai ieško pateikdami ekonominės analizės rezultatus, nagrinėdami konkrečius atvejus. Indonezija, Tanzanija, Kinija, Kolumbija – autoriai šioje knygoje keliauja per visą pasaulį, pateikdami platų ekonominių nusikaltimų spektrą, įžvalgas tiek apie tai, kaip vyksta kontrabanda, kaip apeinami mokesčiai, tiek analizuodami, kas vyksta akcijų biržose ar kaip kartais kuriami įstatymai, leidžiantys pasipelnyti korumpuotiems pareigūnams. Kartu pateikiami ir kai kurie konkretūs sprendimų, kaip galima šį šešėlinį pasaulį įveikti, variantai. Tiesa, ir patys autoriai pripažįsta, kad vieno recepto, vieno sprendimo nėra – kiekvienoje šalyje dėl kultūrinių, ekonominių, socialinių skirtumų jie bus vis kitokie. Lygiai taip pat nėra konkretaus atsakymo ir į tai, kaip turėtų būti skiriama parama besivystančioms šalims. Nėra vieningos nuomonės šiuo atžvilgiu – kol vieni tyrinėtojai mano, kad parama dažnai duoda tik neigiamų efektų, kiti teigia, jog ją būtina didinti.
„Ekonomikos gangsteriai“ – tarsi mokslinės ir populiariosios literatūros hibridas. Nebūtina būti ekonomistu ir puikiai suprasti kontekstą, kad suvoktum, apie ką yra kalbama, mat autoriai stengiasi rašyti gana populiariai ir suprantamai. Kita vertus, jie stengiasi išlaikyti ir moksliškumą, paaiškindami metodus, kurie naudojami tyrimui, pateikdami duomenų lenteles, keldami hipotezes. Įvairių metodų naudojimas bent man buvo viena iš patraukliausių šios knygos pusių, leidžianti pamatyti, kokiais skirtingais būdais galima analizuoti ekonominius procesus. Tiesa, reikia pastebėti, kad šie autoriai nėra ypatingai geri istorijų pasakotojai, tad nesitikėkite čia rasti tokios kvapą gniaužiančios įtampos kaip, tarkime, Mishos Glenny knygoje apie nusikalstamumą be sienų „McMafia“. Nors ir stengdamiesi pasakoti patraukliai, vengdami akademinės kalbos, šie autoriai visgi dažnai grįžta prie sausenio, mokslinio dėstymo stiliaus, tačiau norintiems rimtesnės, gilesnės analizės tai neabejotinai bus ne minusas, o pliusas.
Nebūtina būti ekonomistu ir puikiai suprasti kontekstą, kad suvoktum, apie ką yra kalbama, mat autoriai stengiasi rašyti gana populiariai ir suprantamai.
Be abejo, lietuviams bus įdomus skyrius, kuriame aprašoma lietuvių kilmės buvusio Kolumbijos sostinės Bogotos mero Antano Mockaus veikla – tai, kaip jis savo charizma, netradiciniais sprendimais sugebėjo pakeisti miesto gyvenimą, sumažinti nusikalstamumą, korupciją ir netgi pripratinti žmones vartoti mažiau vandens maudantis. Kaip autoriai teigia, jis žinojo, kaip „pridėti šaukštą cukraus, kad miestiečiai lengviau nurytų tradicinius neskanius vaistus“. Knygoje aprašomi A.Mockaus veiklos metodai ne kartą minėti (televizijos reklama, kurioje A.Mockus maudosi duše, mimai, gatvėse gėdinantys chuliganus vairuotojus, siūlomas atlygis už priduodamus ginklus), tačiau autoriai žvelgia į tai plačiau ir ieško paaiškinimų, kodėl tai buvo taip veiksminga. Jie teigia, kad akivaizdu, jog žmonių elgesį lemia ne tik materialinis atlygis ir bausmės, jie reaguoja ir ne į tokius konkrečius dalykus, labiau susijusius su socialinėmis sankcijomis bei sąžine. „Jis, vykdydamas daugumą savo reformų, nepabijojo sumaišyti psichologijos elementų, gebėjimo patraukti visuomenės dėmesį, net pajuokauti ir tradicinių stimulų“. (p. 92).
Itin įdomus buvo ir metodas, bandant nustatyti korupcijos lygį įvairiose šalyse, remiantis tuo, kiek baudos kvitų išrašoma diplomatams Niujorke už ne vietoje paliktą automobilį. Anot tyrėjų, diplomatų automobilių statymo kultūra gali atspindėti ir šalyje, iš kurios jie atvyko, vyraujančias nuostatas į įstatymų pažeidimus. Kuveitas, Egiptas, Čadas, Sudanas, Bulgarija buvo nepažangiausiųjų sąrašo viršuje, o pavyzdingiausiai automobilius statė Turkijos, Švedijos, Panamos, Omano, Norvegijos diplomatai. Lietuviai šiame sąraše atrodo gana neblogai, atsidūrę tik 112 vietoje, skaičiuojant pagal išrašytų baudos kvitų kiekį. Beje, įdomus sutapimas, – tiek pat baudos kvitų kiek lietuviams buvo išrašyta ir rusų diplomatams.
Žinoma, tai tik vienas iš metodų bandant tyrinėti korupciją, įstatymų pažeidimus, tačiau jis pateikia įdomų požiūrį ir klausimus – kodėl vienų šalių piliečiai, galintys likti nenubausti, vis tiek laikosi taisyklių, o kitų ne. Ar tai yra dėl toje šalyje vyraujančios kultūros, asmeninių savybių, finansinių galimybių?
Tiesa, skaitant šią knygą nepalieka jausmas, kad ji visų pirma akivaizdžiai skirta amerikiečių skaitytojams, todėl nagrinėjami konkretūs atvejai nuolat lyginami su JAV, bandant suvokti, kuo tai reikšminga amerikiečiams. Žinoma, svarbu suprasti ir požiūrį į korupciją amerikietiškame kontekste, tačiau skaitytojams kitose šalyse to gali būti per daug.
Tačiau tai menkas priekaištas, nemenkinantis „Ekonomikos gangsterių“ vertės – ji tikrai padės geriau suvokti, kaip pasaulyje veikia nusikalstamumo mechanizmai, kokie yra šalių keliai kylant iš skurdo. Būnant optimistu galima būtų sakyti, kad ji netgi gali padėti ir surasti būdų, kaip kovoti su tuo. Tačiau kartu knygoje pateikiami pavyzdžiai rodo ir tai, kad nešvarus verslas, korumpuotos vyriausybės veikia visame pasaulyje, jų daroma žala – milijardai, ir tai pernelyg dideli pinigai, kad būtų su tuo paprasta kovoti, mat kiekvienam priešnuodžiui ekonomikos gangsteriai suranda vis naują landą, paperka vis naują pareigūną. Tačiau, kaip tikina autoriai, tai nėra kova su vėjo malūnais. Ir to paties A.Mockaus pavyzdys tai puikiai įrodo.
