Taigi, pirmiausia – apie ką ši knyga ir kokia ta įsimintina istorija. „Trijuose puodeliuose arbatos“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“, pasakojama alpinisto G.Mortensono istorija. 1993 metais jis bandė įkopti į K2 viršukalnę, kurią daugelis alpinistų laiko viena sudėtingiausių, sunkumu pranokstančią ir Everestą.
Tačiau kopimas buvo nesėkmingas. Alpinistas pasiklydo kalnuose. Gyvybę jam išgelbėjo vietinio Pakistano kaimelio gyventojai, kurie priglaudė ir rūpinosi G.Mortensonu. Sujaudintas tokio nuoširdumo alpinistas iškėlė sau užduotį – pastatyti šiame kaime mokyklą. Tai buvo tik jo vizijos pradžia. Vėliau G.Mortensonas ėmė rūpintis ir kitais kaimais – ne vien tik Pakistane, bet ir Afganistane, įsitikinęs, kad būtent švietimas gali pakeisti šių atšiauriomis sąlygomis, dažnai be jokios galimybės įgyti nors kokį išsilavinimą, gyvenančių žmonių likimus.
Vėliau ši humanitarinė veikla išaugo į didžiulį projektą – Centrinės Azijos institutą, sugebėjusį pritraukti milijonines investicijas, institutui aukojo ir dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama. Tai, kad knyga sulaukė didžiulio dėmesio, liudija ir skaičiai – buvo parduota 4 milijonai kopijų, ji net 4 metus nedingo iš „New York Times“ sudaromo perkamiausiųjų knygų sąrašo.
Ir iš tiesų, „Trijų puodelių arbatos“ istorija yra įkvepianti. Faktas, kad vienas žmogus savo pasiaukojimu ir tvirtu įsitikinimu gali pasiekti tiek daug, negali nesužavėti.
Žiūrint iš literatūrinės pusės, bent jau man įdomiausios knygos dalys buvo tos, kuriose aprašomas vietinių žmonių gyvenimas, papročiai. Taip galima susidaryti neblogą vaizdą apie kultūrinius ypatumus, tai neabejotinai sudomins bet ką, besidomintį Centrinės Azijos kultūra bei politika.
Beje, įdomu ir tai, kad kaimelis, kuriame prieglobstį rado alpinistas ir kurį jis aprašo, yra Baltistane – krašte, kurį ne vienas keliautojas mėgino susieti su Lietuva. Žymusis tarpukario keliautojas Antanas Poška teigė radęs kai kurių panašumų tarp lietuvių ir Baltistane gyvenančių žmonių kalbų. Prieš keletą metų ekspediciją į Baltistaną A.Poškos keliais surengė kiti lietuviai, vedini žymiojo alpinisto Vlado Vitkausko.
Tiesa, puikus įspūdis kiek priblanko antroje knygos pusėje, kurioje G.Mortensono paveikslas, bent jau mano įsitikinimu, tapomas pernelyg panegirškomis spalvomis. Žinoma, jo įdėtas darbas ir misija nusipelno ypatingų pagyrimų, tačiau tokį įspūdį skaitytojas gali susidaryti ir pats, be papildomų paraginimų. Akivaizdu, kad knygą rašęs žurnalistas neslėpė susižavėjimo G.Mortensono darbu ir net įžangoje užsimena, kad nori ne tiesiog parašyti knygą, kaip jam einasi, o padėti tiesti kelią į ateitį. Taigi, knyga tapo ne tik jau įgyvendintos misijos aprašymu, bet ir tarsi būdu ją paviešinti, skatinti ją tęsti. Kartais šio akivaizdaus propagavimo, nors ir daromo kuo geriausiais tikslais, buvo per daug.
Manau, knygos idėjos perskaičiusiems sukels nemažai polemiškų minčių. Ar iš tiesų G.Mortensono įsitikinimas, kad Pakistane ir Afganistane švietimu įmanoma laimėti karą prieš Talibaną, yra visiškai pagrįstas? Ar kultūriniai skirtumai nėra visgi pernelyg dideli? Atsirado netgi kaltinančių G.Mortensoną kultūrinio imperializmo idėjų skleidimu ir bandymu kultūriškai itin savitame krašte skleisti amerikietiškas idėjas – žinoma, pats alpinistas tai neigia, sakydamas, jog jo siekis yra būtent padėti vietiniams žmonėms tapti laisvais ir vietoje teroristų mokyklų pasirinkti jo įsteigtąsias, kuriose, kas itin svarbu, mokytis gali ir mergaitės ir būtent jose yra kuriama Afganistano ateitis.
O dabar – apie tą kontraversiškąją šios istorijos pusę. Mat žymus alpinistas, rašytojas Jonas Krakaueris atliko tyrimą ir savo paskelbtoje ataskaitoje parodė, kad kai kurios knygoje kaip dokumentinės aprašytos situacijos buvo išgalvotos, kai kurie vietos gyventojai piktinosi, jog knygoje parašyta netiesa, o Talibano kovotojai gal net nebuvo paėmę autoriaus į nelaisvę. Smogta ir dar stipriau – pareikšta, kad G.Mertensono instituto finansinės operacijos galbūt kelia įtarimų. Ši žinia netrukus tapo televizijos naujienų tema, apie tai rašė didžiausi laikraščiai. CBS pranešė, kad G.Mortensonas išleido daugiau pinigų savo knygos reklamavimui nei pačių mokyklų statymui. O ką G.Mortenosnas? Jis tuomet nusprendė patylėti, pareiškęs tik tiek, kad aprašoma istorija vyko labai ilgą laiko tarpą, tad kai kas galėjo būti „suspausta įvykių versija“. Vėliau buvo išplatintas paneigimas ir sakyta, kad visos finansinės operacijos atliktos teisingai.
Tačiau to užteko, kad skaitytojų tarpe tai pasėtų didžiules abejones. Mat, kaip bežiūrėtume, šios knygos vertė didžiąja dalimi remiasi tikėjimu, kad autorius iš tiesų nesavanaudiškai dirba pasišventęs savo misijai. Sukirbėjus abejonėms, viską galima imti traktuoti kitaip.
Tiesa, buvo ir tokių, kurie teigė, kad net jeigu alpinistas kai ką ir išsigalvojo ar pagražino, tai nėra taip svarbu – juk tai tarnauja kilniam tikslui.
Asmeniškai man J.Krakauerio pareiškimai iš tiesų sukėlė abejonių dėl to, ar viskas šioje knygoje yra ideali tiesa. Tačiau tikrai negaliu sakyti, jog gailiuosi skaitęs šią knygą. Ji praplėtė akiratį apie tai, kas vyksta Pakistane ir Afganistane. Ir iš tiesų dar kartą sukėlė apmąstymus, ar kas nors gali ten karą kada nors laimėti.
