Pastaruoju metu išleista ne viena įsimintina knyga apie nusikalstamas pasaulio organizacijas. Viena jų, skirta Meksikos mafijos analizei, neseniai buvo apžvelgta ir portale 15min.lt. Deja, į lietuvių kalbą jų kol kas niekas neverčia, tačiau manau, kad pas mus yra nemažai žmonių, skaitančių ir angliškai, tad tai neturėtų tapti rimta kliūtimi. Juo labiau, kai knygos yra parašytos štai taip, kaip „At the Devil's Table“.
Apie Kolumbijos mafiją knygų jau yra išleista (kad ir Pablo Escobaro skirta „Killing Pablo“), tačiau dažniausiai jose buvo akcentuojama būtent narkomafijos legendos P.Escobaro nusikalstama veikla. Tačiau tuo metu šalia P.Escobaro kartelio Kolumbijoje veikė ir kitas ne ką mažiau pavojingas, ne ką mažiau pinigų turintis ir galbūt tik kiek mažiau žiaurus Kali kartelis. Kurio pagrindiniais priešai, žinoma, buvo P.Escobaro narkomafijos sindikatas.
Tai, kaip jis veikė ir kaip galiausiai žlugo, žurnalistas W.C.Rempelas šioje knygoje pasakoja iš pirmų lūpų. Žurnalistas sugebėjo gauti priėjimą prie JAV šiuo metu pagal liudininkų apsaugos programą gyvenančio Jorge Salcedo, kuris 1989-1995 metais buvo Kali narkomafijos kartelio narys. W.C.Rempelas tapo vieninteliu žurnalistu, sugebėjusiu pakalbinti šį žmogų, kurio gyvenamoji vieta per ilgus jų bendravimo metus taip ir netapo žinoma žurnalistui – iki šiol manoma, kad J.Salcedo gresia mirtinas pavojus, tad jo tapatybė ir gyvenamoji vieta kruopščiai slepiamos.
J.Salcedo istorija tokia, kad jeigu nežinotum, jog tai tikri faktai, manytum, kad tai yra filmo scenarijus. Armijoje tarnavęs, o vėliau savo verslą pradėjęs vyras sulaukė gero bičiulio skambučio prisijungti skrydžiui į Kali miestą vienam susitikimui. Nežinodamas, kas jo laukia, tačiau negalėdamas atsakyti senam armijos bičiuliui, J.Salcedo sutiko.
Atvykus į Kali paaiškėjo, koks šio vizito tikslas. Jo bičiulis, pasirodo, dirba Kali kartelyje. Ir J.Salcedo, praeityje jau turėjęs kontaktų su samdiniais iš Europos, buvo pakviestas padėti įgyvendinti vieną misiją – padėti sučiupti P.Escobarą. Tuo metu Kali kartelis visuomenėje nebuvo laikomas itin pavojingu. Atvirkščiai, jo bosai buvo vadinami džentelmenais, laukiami politikų ir elito susitikimuose. Jie – visiška priešingybė P.Escobarui, kuris žudymais ir sprogdinimais sėjo baimę visoje šalyje. P.Escobaras buvo šalies priešas Nr.1. Kurį laiką pasvarstęs J.Salcedo sutiko, manydamas, kad tai bus jo indėlis į šalies istoriją, kad P.Escobaro sunaikinimas yra tas tikslas, dėl kurio verta mestis į šį gal kiek abejotiną pasiūlymą. J.Salcedo tuo metu nežinojo, kad atvykdamas į Kali kartelį jis visiems laikams pakeitė savo ir savo šeimos gyvenimą. O kartu – ir visos šalies.
Jie investavo 6 milijonus dolerių šalies prezidento rinkimuose. Ir gavo savo prezidentą į šį postą.
Bandymas sučiupti Pablo žlugo, tačiau J.Salcedo tapo akivaizdu, kad vieną kartą susidėjus su karteliu kelio atgal nebėra. Juo labiau, kai jo bosas Miguelis Rodriguezas Orejuela nusprendė, kad J.Solcedo vertas pasitikėjimo ir gali tapti jo apsaugos vadovu. Pamažu J.Solceda vis labiau įsitraukė į kartelio veiklą ir užėmė vis svarbesnes pareigas. Tačiau kiekvienais metais jo siaubas, matant, kaip viskas vyksta, tik augo. Žudynės, korupcija, milžiniški prekybos narkotikais mastai – J.Solcedo suprato, kad jis turi išsiveržti. Vienintelis kelias tam, kadangi didžioji dalis Kolumbijos pareigūnų buvo papirkti, buvo susisiekti su JAV kovos su narkotikais tarnyba ir suteikti jiems informacijos, kuri padėtų sužlugdyti šį kartelį. Žinoma, kartu rizikuojant savo gyvybe. Nepasakosiu detaliau, kaip tai pavyko padaryti, tačiau faktas, kad ši istorija prikausto tarsi puikiausiai suręstas įtempto veiksmo trileris.
Tačiau, žinoma, ne veiksmas, knygoje kuriama įtampa labiausiai domina šioje istorijoje. Kur kas įdomesnis yra kartelio gyvenimo parodymas iš vidaus. Pradedant paprastais gyvenimiškais dalykais – pasakojimais, kokiuose namuose mafijozai gyveno, kokiais būdais bosai stengdavosi išvengti, kad viena mylimoji nepastebėtų, jog egzistuoja ir kita, kokius automobilius vairuodavo (nors galėjo leisti sau bet ką, – visgi 7 milijardų dolerių įplaukos per metus gana įspūdingos, – bosai vairuodavo toli gražu ne prabangiausias „Mazda“ mašinas), baigiant jų apsaugos sistemomis, sąsajomis su kitų šalių grupuotėmis, šiurpą keliančiais pasakojimais apie skerdynes ir šaltakraujišką žiaurumą. Tiesą sakant, nepamenu knygos, kurioje taip tiksliai būtų nupasakotas mafijos kartelio gyvenimas iš vidaus.
Taip pat pritrenkia ir korupcijos mastai – atrodo, kad tuomet Kolumbijoje nebuvo nei vieno nepapirkto pareigūno, mafija galėjo įeiti pro bet kurias duris. Ji investavo 6 milijonus dolerių šalies prezidento rinkimuose. Ir gavo savo prezidentą į šį postą. Tai, kad ši imperija žlugo, daugeliui atrodė tarsi stebuklas, ir tai vargu ar būtų nutikę be J.Salcedo įsikišimo.
Tiesa, skaitant knygą kartais jaučiamas tas, sakyčiau, tipiškas amerikiečių žurnalistų stilius, kurį jie pasitelkia aprašydami mafijines struktūras. Amerikiečių kovos su narkotikais skyriaus pareigūnai tampa kone šventaisiais. Taip pat neišvengiama ir kai kurių lyriškų scenų, kurios akivaizdžiai pritemptos prie to, kad visas vaizdas taptų dar dramatiškesnis, tačiau juk vargu ar mirtino pavojaus akivaizdoje bėgantis informatorius staiga sustoja pamatęs vaiko piešinį, paima šį į rankas, nurieda ašara... Gal ir taip, tačiau tai jau iš Holivudo filmų srities. Taip pat kartais užkliūna ir paties J.Salcedo veiksmų pateisinimas. Neabejotinai jis itin daug prisidėjo prie kartelio sunaikinimo. Tačiau daug metų jis vadovavo šio sindikato apsaugos sistemai, taigi buvo struktūros dalis. Ir jo motyvacija galbūt ir buvo paremta savisaugos instinktu, tačiau vargu ar jį galima vadinti „Kolumbijos herojumi“.
Nepaisant to, ši knyga, manau, netgi dar labiau dėmesį prikaustanti nei jau kultine tapusi „Killing Pablo“, tad mėgstantiems šį žanrą išties rekomenduoju ją įsigyti – šiais laikais nusipirkti ją internetu yra vienas juokas, ir knygos iš užsienio valstybių kainuoja ne ką brangiau nei lietuviškos. Ir, patikėkite, lietuviškos mafijos istorijos po to gali pasirodyti tarsi vaikų žaidimai.
Na, o man, skaitant šią knygą, vis prieš akis iškildavo įspūdžiai iš tos pačios Kolumbijos praėjusiais metais – kaip Bogota ar kiti šios šalies miestai, vos prieš keletą metų murkdęsi kraujyje, dabar gali gyventi įprastą gyvenimą, kuriame naktimis neaidi šūviai, o rytais gatvėse nerandami lavonai. Visgi įmanomas pakilimas ir iš didžiausio košmaro.
