Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 7d. 18:02

Knygos recenzija. W.Myśliwskio „Akiratis“ – odė kasdieniams dalykams, iš kurių susideda žmogaus būties paslaptis

Knygos viršelis 15min recenzija
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Wiesławas Myśliwskis (gim. 1932) – vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, prozininkas, dramaturgas, vienintelis du kartus apdovanotas prestižine Lenkijoje Nikės literatūrine premija, kurią gavo ir už epinį romaną „Akiratis“, neseniai lietuvių kalba išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (vertėjas Vyturys Jarutis).

Myśliwskio kūryboje vyrauja kaimo gyvenimo aprašai. Išsilavinusiam skaitytojui toks apibūdinimas dažniausiai kelia ne pačias patraukliausias asociacijas, bet „Akiratis“ yra didžiulė išimtis. Tai romanas, kurį kritikai sutartinai vadino šedevru, o kartu įrodymas, kad kūrinio tematika, siužetas nėra labai svarbūs, jeigu viršų ima literatūrinis audinys ir keliamos emocijos skaitytojo širdyje.

Manau, tikrai neperdėtai šį romaną vadina lenkiškąją „Prarasto laiko beieškant“ versija. Pats autorius pripažįsta, kad tai iš dalies autobiografinis romanas, parašytas pirmuoju asmeniu ir padalintas į dešimt dalių, kuriose be jokios chronologinės tvarkos šuoliuojama per erdvę ir laiką, jausmus ir prisiminimus, nes atmintis asociatyvi ir nežino hierarchijos, nes patirta istorinė tikrovė ir aktyvi vaizduotė susilydo į vieną nedalomą mūsų tapatybės visumą.

„Nors gal kiek bandžiau įsivaizduoti, kiek veikiau mano nevalinga vaizduotė pati pakišdavo man vaizdų skiautes, nepaklūstančias nei mano valiai, nei mano atminčiai. Taigi derėtų veikiau sakyti, kad patyriau savo vaizduotę, kaip patiriamas ilgesys ar troškimas.“

Pasakotojas, žvelgdamas vis į naujus akiračius, atverdamas vis kitus atsiminimų langus, savo pasakojimu kuria kontrastą tarp praeities ir dabarties, miesto ir kaimo gyvenimo, tarp skirtingų kartų vertybių.

Pokarinę Lenkiją vaizduojančią romanas „Akiratis“ apima viską – gimimą ir mirtį, meilę ir kančią, vietovių aprašus, istorines laikmetį atspindinčas detales, skonius ir kvapus, ir netgi muziką, todėl jį galima skaityt ir vertinti keliais lygmenimis. Kaimynų žydų išvežimas, draugo Stalino minėjimo metinės, burmisto nužudymo detalės čia pinasi su pikantiškais sapnais apie kirpėjo žmoną, tetutės Jadvygos ir dėdės Stefušio slaptai stebimomis meilės scenomis, ar keistomis mokytojo užduotimis parašyti rašinį apie varpus ir lietų. Pasakotojas, žvelgdamas vis į naujus akiračius, atverdamas vis kitus atsiminimų langus, savo pasakojimu kuria kontrastą tarp praeities ir dabarties, miesto ir kaimo gyvenimo, tarp skirtingų kartų vertybių.

„Palaima mat niekada nebūna tokia vienareikšmė. Todėl ji sykiu traukė mane ir stūmė, kėlė pasitikėjimą ir kartu nepatiklumą, tarsi kažką žadėjo kitapus akiračio ir sykiu baugino.<…> Kas žino, gal laukimas yra akiračio prigimtis...“

Romane „Akiratis“ aprašoma pasakotojo vaikystė, nuo karvių ganymo, patirčių mokykloje, seksualumo prabudimo, maišto prieš tėvus, pirmosios meilės iki tapimo vyru, tėvu. Pasakotojas, sklaidydamas savo atminties puslapius, prisimindamas tam tikras detales iš savo šeimos narių ar kitų jį supusių žmonių gyvenimų, tarsi netiesiogiai ieško ženklų, atsakymų, priežastingumo ryšių su savu likimu, su patirta skausminga meilės istorija, kurios pabaiga taip ir lieka tarp eilučių nujausti pačiam skaitytojui. Rašytojas dažnai įvilioja skaitytoją į literatūrines pinkles, pradeda pasakoti vieną, nušoka prie kitos istorijos, apie kai ką tik užsimena ir neaišku, ar vėliau bus prie jų grįžtama, tačiau tokios užuominos, neužbaigti prisiminimų vingiai, gal net labiausiai lieka skaitytojo viduje, palikdami erdvės savo mintimis ir fantazijoms pasireikšti.

„Šiaip ar taip, dar ilgai negalėjau išsivaduoti iš to vaikystės ryšio su jais, kuris buvo tam tikro rūšies ištikimybė, neįsisąmoninta dar, ir nepasirinkta, tačiau tarsi savaime privaloma. Tokia ištikimybė, o gal tik ištikimybės galimybė, nepriklausomai nuo visko, užtikrina ne tik saugumo jausmą, ji taip pat apibrėžia vietą dar nenujaučiamoje tavo akiračio erdvėje, sykiu tapdama tavo lemties ženklu. Ir nesvarbu, kad tai tik iliuzija. Pagaliau visi jausmai ir visos mintys veda prie iliuzijų.“

Be abejonės, didžiausia šio romano vertybė – vaizdinga, gyva, savita kalba, stengiantis išlaikyti šnekamosios kalbos dvasią ir iš jos audžiamas turiningas tekstas. Rodos, kad šioje knygoje kiekvienas sakinys, kalbos meistro išieškotas, nugludintas, išbučiuotas ir tik tada paguldytas tarp šalia kitų tokių pačių nuostabių brolių-sakinių ir eilučių-sesučių. Myśliwskis turi puikų gebėjimą praplėsti kiekvieno, rodos, nereikšmingo dalyko ar daikto, sakinio ribas. Kalba, žodžiais gali užauginti bet ką, kad ir vaikystėje pamesto bato ar išmuštos šunelio akies kaltininko paieškos istorijas išplėsdamas šias iki pusšimčių puslapių. Būtent tų žodžių dėka, romane Vladeko karas su kaimu dėl išmuštos Kručeko akies tampa svarbesniu už kokį tai kitą karą, mėsos gabalas – už visus medalius ir ordinus. O tarp šių kasdienių, banalių, dažnai buitinių dalykų, žiūrėk imi ir nejučiom aptinki atsakymus į esminius būties egzistencijos klausimus.

„Mylima tiek pat, ar trūkumai, ar nelaimės, ir gal ar stipriau, o stipriausiai mylima skausme. Gali žmogus būt aukštas, tvarkingas, išsiprausęs, kvepiantis, o nėra jo už ką mylėti. Visi juk prausiasi, daugiausia sekmadienį arba kai kur nors eina, o kartais žmogus neturi nei noro praustis, nes nesinori ir gyventi. Vadinasi, reikia mokėti mylėti ir kito žmogaus purvą.“

Romane žodžiai naudojami ne tik savitai romano kalbai kurti, bet kartu kontempliavimui apie paties žodžio reikšmę, kintančią nuo situacijos ar aplinkybių. Šiuo aspektu „Akiratis“ man šiek tiek priminė M. Šiškino „Laiškų knygą“ ir švedės Märtos Tikkanen romaną „Raudonkepuraitė“, kuriuose taip pat didelis dėmesys skiriamas romano kalbai ir būtent žodžiams.

„Nedaug dar manyje tuo metu buvo žodžių, gal tiek ir tebuvo, kur ir kada gimiau. Žodžiai juk tik auga žmoguje, kartu su juo. Lyg iš rūdos išsilydo iš jo rūpesčių, sielvartų, skausmo, ašarų. Niekas negauna jų dovanai, vien dėl to, kad kur nors, kada nors gimė. Žodžių kaina yra mūsų likimas.“

„Akiratis“ kaip ir E. Ferrante knygos turi tą pačią savybę – kuria universalumo jausmą, lyg šios knygos būtų apie mūsų pačių gyvenimus, apie mūsų pačių vaikystę, paauglystę ir visas šiems laikotarpiams būdingas patirtis. Gal tik mama ypatingomis progomis kepdavo ne varškės pyragą, o burnoje tirpstančius pyragėlius su serbentų uogiene ir baltu kremu, kuriuo išsiterliodavai zūbus, vietoj „karvių ganymo draugų“ turėjai daugiabučio kiemo draugus, vietoj tango mokyklos šokiuose šokdavai rokenrolus ar lambadas ir ne kakavos, o žalio Tarchuno limonado eidavai gerti pas netekėjusią kaimynę Mildą, pas kurią taip pat dažnai užsukdavo įvairūs dėdės.

Taip, ši knyga didelės apimties (582 psl.), neturinti vientiso siužeto, efektingo, kvapą gniaužiančio veiksmo, atvirkščiai – ji kupina ilgų, lėtų, kasdienių buitinių detalių aprašymų, ir, galų gale – ji apie kaimo ir jo paprastų žmonių gyvenimą, buitį ir būtį. Pakankamai atstumiantys argumentai? Nepaisant visų jų – šis epinis kūrinys iš tiesų yra nuostabi odė kasdieniams dalykams, iš kurių ir susideda žmogaus būties paslaptis. Kaip įvardijo pats rašytojas: „Reikia tik žinoti, kaip tą paslaptį atskleisti. O atskleisti geba kalba, ji yra atskleidimo įrankis.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas