Visų pirma, turi išsirinkti epochą ir ją gerai pažinti. Pageidautina ne tik nedaryti elementarių faktinių klaidų – XVIII a. Abiejų Tautų Respublikai neturėtų vadovauti Jonas Sobieskis, o Kairas negali tapti senojo Egipto sostine. Reiktų ir tikslių, smulkių, smagių, gal net pikantiškų detalių. XVII a. kelionės iš Vilniaus į Krokuvą trukmė, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių racionas, XII a. vienuolių pokalbiai ir buitinės problemos, Renesanso damų apatiniai – visa tai pasakojimui teikia spalvų ir romaną daro istoriniu.
Istoriniai romanai negimsta per naktį, užplūdus nevaldomo įkvėpimo bangai.
Žinoma, perdėtas teksto farširavimas faktais ar perdėm platus istorinio konteksto pristatymas gali nužudyti pasakojimą. Tačiau pamatuotas detalumas tiesiog būtinas. O kruopščiai parinkta vieta leidžia maksimaliai atkurti epochos atmosferą, pernelyg neišvarginant skaitytojo. Konkrečioje šalyje ir konkrečiame mieste skleidžiasi laiko dvasia, tad tapant peizažą išryškėja ir epocha. Taigi istorijos išmanymas būtinas. Nors istorinio romano rašytojas – ne istorikas profesionalas, tačiau bent jau aktyvus istorijos mylėtojas, kuris nevengia ne tik monografijų, bet ir vieno kito istorinio šaltinio paskaitinėjimo. Todėl istoriniai romanai negimsta per naktį, užplūdus nevaldomo įkvėpimo bangai. Reikia ilgo tyrimo, kuris vargina ir numarina ne vieną gerą idėją.
Būtent laikas ir vieta yra du pagrindiniai ingredientai, kurių sėkmingas suderinimas leidžia pradėti kepti istorinį romaną. Žinoma, be gero siužeto neišsiversi: kažkas kažką įsimylės, kažkas atskleis kokią istorinę paslaptį (nebūtinai braunišką), liesis kraujas ir vynas. Laikas ir vieta visa tai ne tik apribos, bet ir įkvėps.
Autorius
Regimantas Dima neblogai pažįstamas interneto skaitytojams ir naršytojams. Prieš porą metų pasirodė jo tinklaraščio įrašų pagrindu parengta knygelė „Gyvenimo stebėtojo memuarai“. Tai trumpų, šmaikščių istorijėlių vėrinys, kuriame nebejaunas vyras dalijasi savo įvairiapuse gyvenimo patirtimi. Visai smagus skaitinys, kiek primenantis sėmkių gliaudymą: skonis pakenčiamas, o procesas ramina nervus.
Iš pirmo žvilgsnio rašytojas išties turi kuo puikuotis, nes visi romano ingredientai atrodo labai intriguojantys.
Panašiu metu pasirodė ir kiek mistiška „Ukbaro enciklopedija“2, kurios vienas sudarytojų ir (matyt) bendraautorių yra R.Dima. Tad „Vilniaus plovas“ – ne pirmas autoriaus suspurdėjimas literatūros pasaulyje, bet tai pirmas stambesnio žanro išbandymas. O R.Dimai ambicijų netrūksta ir šį kartą skaitytojui jis pateikia istorinį šnipų romaną, kuriame devyniasdešimt penki procentai yra faktai ir tik penki – vaizduotės žaismas3. Iš pirmo žvilgsnio rašytojas išties turi kuo puikuotis, nes visi romano ingredientai atrodo labai intriguojantys.
Laikas ir vieta
„Vilniaus plovo“ veiksmas plėtojamas XIX a. Vilniuje, Lietuvoje ir Rusijos imperijoje. Dažnam tai turbūt pats nykiausias Lietuvos istorijos periodas. Valstybės, kad ir kokia papuvusi ji buvo, nebėra. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų visa bajoriškos demokratijos ir valstybingumo tradicija tarsi išnyksta. O kas išliko, yra negrįžtamai suteršta lenkiškumu, todėl suvokiama kaip kažkas svetima, nesava, negera.
Šlėkta atstumiančiai šlykšti, Adomas Mickevičius beveik išdavikas, o sukilimai – tai valstiečių kova už laisvę (geriausiu atveju). Tokioje tuštumoje ima perėtis Lietuvių Tauta, tad ir akcentuojami šio sunkaus gimdymo proceso ženklai: balana, ratelis, rusinimas, knygnešiai, Vinco Kudirkos tuberkuliozė, mazgelis po Žemaitės kaklu ir Lietuviškas Žodis.
Veiksmo filmo vertų herojų nėra, o visa epocha alsuoja grauduliu, provincija ir nuoboduliu. Tad R.Dimos noras skaitytojams priminti kitą XIX a. pusę atrodo kiek rizikingas, tačiau labai patrauklus. Filomatų-filaretų byla pradėdamas detektyvą (ar net trilerį), autorius gali lengvai stebinti XIX a. realijų neišmanančius ir tik viena ausimi kažką girdėjusius. Panašiai buvo ir su Silvomis, kuriose poliublijinė Lietuvos istorija atrodė kerinti, lyg iš arabų pasakų.
Bet kitaip negu XVII a., XIX a. nėra toks tolimas, todėl neprofesionalui lengviau atpažįstamas ir pagavus. O šio periodo pažinimas nereikalauja itin specifinių įgūdžių (pavyzdžiui, mirusių kalbų mokėjimas) ir įvairiausių studijų tikrai netrūksta, tad autoriui tiriamasis darbas palengvėja.
R.Dima dvi svarbiausias istorinio romano sudedamąsias dalis parenka labai sėkmingai: egzotiškos vietovės ir nepažintas šimtmetis verčia skaityti nesustojant.
Romano pavadinimas žada, kad daug dėmesio bus skirta Vilniui. Tad gali tikėtis dar vieno nedidelio gyrio šiam miestui. Maža to, kadangi laikotarpis beveik neišnaudotas, veriasi galimybė atrasti dar nežinomą Vilnių. Būtent XIX a. miestas įgavo daugybę veido bruožų, kuriuos matome ir šiandien. Perstatytas senamiestis, imperine dvasia imtas formuoti Gedimino prospektas, pradėta lėta industrializacija ir modernizacija. Amžiaus pradžioje dar klestėjo Vilniaus universitetas, veikė masonų ložės, įvairios slaptosios draugijos. Tai puiki atmosfera romanui, žadanti malonų skaitymą.
Kaip žada ketvirtasis viršelis (o ir pavadinimo antrasis žodis), didžioji veiksmo dalis plėtojama Rytuose. R.Dima aistringai myli Vidurio Aziją ir ši meilė jaučiama abiejų jo knygų puslapiuose. Buchara, Persija, Kabulas – tai menkai lietuvių pažintas pasaulis. Gali stebinti vien tai, kad ne visi ten arabai ir kad ne visada tai buvo pasaulio užkampis. Autorius įveda į platų geopolitinį kontekstą, pristatydamas Rusijos ir Didžiosios Britanijos grumtynes šiame regione, kai XIX a. Europos galybės dalijosi pasaulį. Į šių įvykių sūkurį patupdomi lietuviai, o viskas pagardinama razinkomis: nacionalinės virtuvės ypatybės, tautų charakterio bruožai ir t.t. Trumpiau tariant, R.Dima dvi svarbiausias istorinio romano sudedamąsias dalis parenka labai sėkmingai: egzotiškos vietovės ir nepažintas šimtmetis verčia skaityti nesustojant.
Labai kliūna pati kalba: autorius rašo taip, lyg stenografuotų mintis iš diktofono.
Nemažiau sėkmingas ir pagrindinės siužetinės linijos parinkimas. Veiksmo ašimi tampa filomatų draugijos narių likimai tremtyje. Slaptųjų organizacijų veikla savaime intriguoja, o pagrindiniai veikėjai – Tomas Zanas ir Jonas Prosperas Vitkevičius – dar mažiau žinomi, nei Santjago universiteto kūrėjas Ignotas Domeika, todėl itin patrauklūs. Žemaitijos bajorėlis J.P.Vitkevičius savo charizma, išsilavinimu ir sugebėjimu padaryti stulbinančią karjerą net ir tremtyje, gali lygintis su pačiu Pretendentu. Tad rodosi, kad romanas turi teikti ir intelektinį malonumą, ir skaitymo džiaugsmą.
Problemos
Deja, visa tai tėra tušti pažadai, o romano skaitymas daug džiaugsmo neteikia. Labai kliūna pati kalba: autorius rašo taip, lyg stenografuotų mintis iš diktofono. Pasakojimas kapotas, vinguriuotas, su nuolatiniais pasikartojimais. Tai labiau primena šauniai familiarią blogerių kalbėseną, bet ne literatūrą.
Didžiojo sąmokslo, į kurį veda visas romanas, atskleidimas netampa jokiu sprogimu.
Siužetas dar problematiškesnis, nei jo stilius. Romanas sudarytas lyg iš dviejų dalių: didesnioji pasakoja J.P.Vitkevičiaus nuotykius, o mažesnioji – autoriaus alter ego Sigito atliekamas tyrimas. Pastaroji niekur neveda ir yra visiškai betikslė. Neaišku, kam reikėjo pasakoti paslaptingų dokumentų paieškos istoriją. Gal XXI a. dokumentų detektyvas siejasi su XIX a. intrigomis? Gal užmanyta, kad atrastais dokumentais lyg ir prasideda Jono Prospero istorija? O gal atvirkščiai? Šios dvi linijos niekaip nesupinamos. Taip, šie intarpai smagūs (Sibiro budistų ceremonija, Gedulio striptizo manija), tačiau iš jų niekas neišsirutulioja. O visur esančio pasakotojo-blogerio romane ir taip per daug. Blogiausia, kad dalis intarpų paraidžiui perkelta iš Gyvenimo stebėtojo memuarų ir jau suvartoti. Tad galiausiai viskas primena tik dirbtinį žodžių dauginimą.
XIX a. skirtoji dalis ne ką geresnė. Autorius šleivodamas stengiasi kurti ir pamažu vis didinti įtampą, nuolat užsimindamas apie T.Zano ir J.P.Vitkevičiaus sąmokslą. Dialogų romane nėra, tad intriga kuriama pakartotinai klausiant: „Ką gi jie sumanė?“
Nepaisant istorinių asmenybių spalvingumo, veikėjai romane neveikia. Jie nemąsto, nejaučia, nekalba ir pasirodo tik pasakotojui ėmus giedoti eilinius ditirambus apie herojų herojiškumą. T.Zanas lieka kažkur paraštėje ir į pagrindinę sceną taip ir neateina. Didžiojo sąmokslo, į kurį veda visas romanas, atskleidimas netampa jokiu sprogimu. Ir ne todėl, kad sąmokslas būtų menkas, o todėl, kad autorius nesugebėjo išskleisti jo plonybių, apžaisti visos situacijos. Tiesiog nudrėbė išrišimą paskutiniuose puslapiuose. Neįsiskaitęs gali net nesuprasti, apie ką pasakota ir kuo čia viskas baigėsi.
Faktų kratinys, primenantis didelį blogo įrašą apie J.P.Vitkevičių. Na, geriausiu atveju – romano apmatai, juodraštinis variantas.
Tad nenuostabu, kad knygą pabaigus lieka trūkumo jausmas: sąmokslo nėra, įtampos nėra, istorijos nėra, nieko nėra. Vilniaus romane taip pat nėra. Išvis, niekaip. Tik trumpai pristatoma filomatų bylos istorija ir prasideda tremtis į Vidurio Aziją. Tai nėra blogai, tik kam klaidinti skaitytoją viltimis pažinti savąją sostinę naujai. Tai nevykęs komercinis sprendimas, kaip ir R.Dimą pavadinti Diuma. Nėra čia Diuma, nes nėra nuotykių, veikėjų, dialogų, veiksmo, paslapčių. Tik faktų kratinys, primenantis didelį blogo įrašą apie J.P.Vitkevičių. Na, geriausiu atveju – romano apmatai, juodraštinis variantas.
Tokio kratinio skaitymą galutinai apkartina erotinės scenos ir bandymai aprašyti moteris. Tai ne šiaip stereotipiški, nuvalkioti, lėkštus sovietinius anekdotus primenantys pokštai-gyvenimiški pastebėjimai. Tai senstelėjusio, frustruoto vyro kliedesiai. Jie tiesiog bjaurūs, ir nuo to, kad ir kaip tai pabrėžtų pats autorius, romanas nepasidaro vyriškas.
R.Dima jau kalba apie antrojo romano pasirodymą. Tikėkimės, kad pasistengta bus labiau. Geros idėjos ir puikios, nepanaudotos medžiagos nepakanka. Viską reikia suvirškinti ir paversti nauju produktu – romanu. Antraip medžiaga užvaldo autorių ir pradingsta ne tik romanas, bet ir gera idėja. Labiausiai ir pikta, kad puiki idėja sugadinta. XIX a. ir toliau lieka nemylimu, o filomatų siužetas nė trupučio nepriartėja prie platesnio skaitytojų rato.
Pabaigti galime paties R.Dimos terminais – ingredientai buvo geri, bet virėjas netikęs. Užsiliko tik Azijos aromatai.
1 Šiame internetiniame puslapyje galite rasti pačių keisčiausių patarimų ir nuorodų: http://www.historicalnovels.info/Writing-Historical-Fiction.html.
2 Abi knygos pasirodė tik elektroniniu formatu ir yra visiškai legaliai randamos adresu https://naujasvardas.wordpress.com.
3 Bent jau taip teigia pats autorius.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 6 numeryje
