Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 15d. 19:00

Knygos recenzija. Yuvali Noah Harrari „Homo deus“: šiurpių ateities scenarijų orakulas

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Yuvali Noah Harrari – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, eruditas, laikomas vienu įtakingiausių šių laikų mąstytojų. Jo ankstesnė knyga „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo tarptautiniu fenomenu.

Ją skaitė ir rekomendavo įtakingi pasaulio žmonės, Markas Zuckerbergas įtraukė ją į savo internetinį knygų klubą, rekomendavo ją ir Barackas Obama, o Billas Gatesas „The New York Times“ sakė, kad tai būtų viena iš 10 knygų, kurias jis norėtų pasiimti į dykumą.

„Sapiens“ patraukliu ir lengvai suprantamu būdu papasakojo, kaip prieš 75 000 metų kognityvinė revoliucija pakeitė sapiens protą, nereikšmingą Afrikos žmogbeždžionę paversdama pasaulio valdovu. Ši knyga baigėsi apokaliptiniu pranašavimu, kad Homo sapiens istorija gali greit pasibaigti: „Dar niekada nebuvome tokie galingi, tačiau labai menkai tenutuokiame, kaip su ta galia elgtis. Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio kito autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi“.

Išvadavę žmoniją iš žvėriškų kovų dėl išlikimo, bandysime žmones pakylėti iki dievų, Homo sapiens paversti į Homo deus.

Naujoje knygoje „Homo deus“ autorius skelbia, kad senieji žmonijos priešai. maras, badas ir karas, jau yra suvaldyti ir, kad pirmą kartą istorijoje šiandien daugiau žmonių miršta nuo maisto pertekliaus, nei nuo bado; daugiau žmonių miršta nuo senatvės, nei nuo infekcinių ligų; kad daugiau žmonių numirė nuo savižudybių, nei nužudė kariai, teroristai ir nusikaltėliai. Tačiau nepaisant to, žmogui suteikti pozityvų laimės pojūtį yra daug sunkiau, nei panaikinti akivaizdžias kančias. Tad žmogus, įžengęs į trečiąjį tūkstantmetį, turi nusimatyti naują dienotvarkę, naujus iššūkius, kurie pagal Harari bus tokie: kaip pasiekti nemirtingumą, laimę ir dieviškumą: „Išvadavę žmoniją iš žvėriškų kovų dėl išlikimo, bandysime žmones pakylėti iki dievų, Homo sapiens paversti į Homo deus.“

Knyga „Homo deus“ sudaryta iš trijų dalių: „Homo sapiens užkariauja pasaulį“, „Homo sapiens suteikia pasauliui prasmę“ ir „Homo sapiens praranda valdžią“, kuriose kaip ir anksčiau Harari žavi skaitytoją intelektualiu ir žaismingu, lengvu pasakojimu, glumina aštriomis įžvalgomis, pateikia įdomius faktus ir lengvai suprantamus pavyzdžius apie tai, kaip technologinis humanizmas spręstų Romeo ir Džuljetos problemą, kai įsimylimą „ne tą, ką reikia“, kaip Google algoritmai ateityje mums patars ne tik kaip susirgus išsigydyti, bet ir su kuo susitikinėti, tuoktis ir t.t.

Knygoje keliamos įdomios hipotezės ir klausimai. Kaip keičiasi gyvenimo prasmės klausimas XXI amžiuje? Ar iš tiesų laisvas individas yra tik pramanyta pasaka, kurią inspiravo biocheminių algoritmų rinkinys? Ką veiks šiame pasaulyje žmogus, kai nejuslūs algoritmai ims diagnozuoti ligas, mokyti, kurti svetaines ir atlikti visus kitus darbus? Kaip technologijos, sukurtos manipuliuoti smegenų elektrinėms struktūroms, paveiks žmonių visuomenes ir pačius žmones? Kokiais negirdėtais gebėjimais pasižymės ir kokius vaidmenis atliks trečiojo tūkstantmečio antžmogiai, kurie priklausys išrinktųjų ratui? Ar gali taip nutikti, kad mes galbūt sukūrėme pasaulį, kuriame mums patiems nebeliks vietos? Galų gale – kokios tos ateities versijos laukia žmonijos po 50 ar 200 metų?

Autorius knygoje drąsiai imasi bauginančios teorijos, kad žmogus neturi sielos, neturi laisvos valios ir, kad visos jo mintys, emocijos ir pojūčiai yra tik biocheminiai algoritmai. Evoliuciniu požiūriu žmogaus esmei artimiausia yra mūsų DNR, o DNR molekulė veikiau yra mutacijų laidas, o ne amžinybės buveinė, – taip teigia Harari. Tai gąsdina daugelį žmonių, kurie mieliau atmeta evoliucijos teoriją, nei išsižada savo sielos. Tačiau, norint suprasti mūsų ateitį, nepakanka vien iššifruoti genomus ir žongliruoti skaičiais – būtina perprasti pasaulio būtį įprasminančias fikcijas. Anksčiau žmonės tikėjo dievais, ir tai suteikė pasauliui kosminę tvarką, tačiau mokslui vis labiau užvaldant šiuolaikinį pasaulį, religija liko nuošalyje, o žmogui prireikė iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, kuri nesiremtų kosminiu planu. Ši egzistencinė skylė buvo užpildyta nauja religija – humanizmu.

Autorius knygoje drąsiai imasi bauginančios teorijos, kad žmogus neturi sielos, neturi laisvos valios ir, kad visos jo mintys, emocijos ir pojūčiai yra tik biocheminiai algoritmai.

„.. mokslas ir religija yra kaip vyras ir žmona, kurie 500 metų vaikščioję pas vedybinių santykių konsultantą vis dar neperkrimto vienas kito. Jis vis dar svajoja apie Pelenę, o ji ilgisi žavingo Princo, nors tuo pačiu metu ginčijasi, kieno eilė išnešti šiukšles.“

Harari teigia, kad humanizmas buvo pirmoji „religija“, pasiūliusi žmogui ieškoti gyvenimo prasmės per savo vidinius potyrius ir išgyvenimus. Iš šio proceso atsirado trys pagrindiniai tikslai: gyvenimo pratęsimas, laimės pagausinimas ir galia pertvarkyti pasaulį bei save pagal savo norus. Nors šių tikslų siekimas sukėlė neįtikėtiną daugumos žmonių gyvenimo kokybės gerėjimą, Harari visgi skeptiškai vertina humanizmo ateitį. Jeigu visa visata yra priklausoma nuo žmonių potyrių, kas nutiks, kai žmonių potyriai taps dar vienu produktu, kurį galima konstruoti ir modeliuoti, visai kaip bet kokį gaminį iš prekybos centro? Žmonijai suvokus, kad laisva valia yra iliuzija, o išoriniai algoritmai gali nuspėti žmonių elgesį, Hararis teigia, kad liberalioji demokratija žlugs. Kas tuomet pakeis humanizmą? Galbūt duomenų religija – deitaizmas, kuris remiasi dviem pagrindinėmis disciplinomis: informatika ir biologija, kurių aukščiausią vertę sudaro apdorojamas informacijos srautas. Šiame kontekste Homo sapiens yra gana nepakartojamas algoritmas, skirtas senėjimui arba atnaujinimui.

„Su Homo sapiens atlikti bandymai byloja, kad mumis galima manipuliuoti lygiai taip pat kaip ir žiurkėmis, kad jaudrinant tam tikru smegenų taškus įmanoma sukurti ir sunaikinti netgi tokius sudėtingus jausmus, kaip meilė, pyktis, baimė ir depresija.“

Mano nuomone, Harari knygoje „Homo deus“ mažokai dėmesio skiria klimato kaitos problemoms. Bet kokioje šiuolaikinėje knygoje apie ateitį tikiuosi, kad bus pateikiami išsamūs paaiškinimai ar prognozės, kaip žmonijos evoliucija artimiausioje ar tolimesnėse perspektyvose turės įtaką klimato kaitai, tačiau Harari skiria tam vos keletą puslapių. Juolab, kad pats autorius pripažįsta, kad visos iki šiol vykusios konferencijos, susitarimai ir protokolai dėl pasaulinio atšilimo nepadėjo pažaboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pasaulyje. Klimato kaita yra hiperkompleksinė problema ir ji turėtų būti prioritetinių užduočių sąrašo viršuje, tačiau Harari knygoje nėra jokių galimų prognozių ar siūlymų, kaip naujos technologijos, DI ir (arba) politinės bei socialinės organizacijos, sistemos gali mums padėti analizuoti, sušvelninti ar užkirsti kelią klimato katastrofoms.

Harari pranašystės yra gana niūrios, gąsdinančios, tačiau toli gražu nėra labai naujos. Įdomiau yra tai, kaip jis remiasi savo spekuliacijomis apie technologijas liberalios demokratijos raidos kontekste. Harario knygos ypatingumas tas, kad jis sugeba apimti daug skirtingų sričių – religiją, mokslą, technologijas, politiką, psichologiją, filosofiją, sociologiją ir, visas tas žinias susisteminęs, sukurti iš to globalų žmonijos ir pasaulio paveikslą, net jei tas paveikslas ir kiek iliuzinis, primenantis pasaką ar serialo „Vakarų pasaulis“ siužetą. Žinoma, kritikai visgi suskubo pažerti pastabų, kad Hararis nėra dirbtinio intelekto, nano- ar bio- technologijų specialistas, kad jo argumentuose visgi žiojėja nemažai klaidinančių skylių, kurios uždangstytos sklandžiu TED-talk prozos srautu, todėl sunkiai pastebimos eiliniams skaitytojui. Tačiau Harari turi pakankamai drąsos pripažinti didžias galimybes, turi jautrumo suvokti visa ko sudėtingumą, turi kūrybiškumo pateikti slypinčias perspektyvas ir įžvalgas perspėjant milijonus skaitytojų apie semantinę Apokalipsės formą. Autorius knygoje „Homo deus“ iškeldamas žmogų į Dievus, atskleidžia ir žmogaus prigimties trūkumus, kad tos pačios technologijos, galinčios žmones sudievinti, taip pat gali padaryti juos nereikšmingus .

O ir pats autorius knygos pabaigoje pripažįsta, kad mes nesame pajėgūs išpranašauti ateitį, nes technologijos nėra deterministiškos. Kad dirbtinis intelektas ir biotechnologijos neabejotinai transformuos pasaulį, tačiau mes negalime žinoti, kaip tas transformuotasis pasaulis atrodys ir, kad visus knygoje pateiktus scenarijus reikėtų suprasti kaip galimybes, pavojus, o ne pranašystes. Todėl be abejonės į knygą „Homo deus“ reiktų žvelgti ne kaip į ateities orakulą, o labiau kaip į provokaciją, verčiančią susimąstyti, kur veda progresas, kad jis turi ne tik teigiamas puses, bet ir šalutinį poveikį, galų gale, kad progresas taip pat turi ribas.

Yuvalo Noaho Harario „Sapiens“ man padarė didesnį įspūdį, negu „Homo deus“, gal todėl, kad ten buvo mažiau spekuliacijų, o daugiau – istorijos ir mokslo. Bet ir „Homo deus“ lengvai patenka į būtinų perskaityti knygų sąrašą – dėl akiračio praplėtimo ir ateities pranašysčių, kurios supurto skaitytojo smegenis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
20:23
01:49

Maistas