Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 4d. 19:45

Knygos recenzija. Žvilgsnis į Dievo užrašų knygeles

Leidyklos nuotr./Begalinė lygtis 15min recenzija
Leidyklos nuotr./Begalinė lygtis

Sužinojusi, kad pasirodys Yoko Ogawa romanas „Begalinė lygtis“, suklusau: suintrigavo romane nagrinėjamos temos, apsidžiaugiau 15min portale aptikusi interviu su vertėja Gabija Enciūte. Šiuolaikinė japonų proza, mano galva, tikrai stipri, įdomi ir originali, todėl greta Haruki Murakami ir Kazuo Ishiguro džiaugiuosi atradusi Yoko Ogawa.

Romanas pasižymi savitu dualumu, kurį įvardinčiau „paprastu nepaprastumu“ ir „dviguba lygtimi“. Išskirtinė pagrindinio veikėjo matematikos Profesoriaus situacija papildoma raminančio jo namų šeimininkės triūso, o šioji įprastybė vėl apverčiama, kvestionuojant svarbiausius egzistencijos daliklius ir dėmenis. „Begalybės lygtis“ pasakoja apie dėl matematikos galvą pametusį senyvą vyriškį, kuris dėl nelaimingo atsitikimo praranda atmintį. Po nelaimės profesorius lieka įstrigęs 1975-uosiuose, o jo trumpalaikė atmintis siekia...vos 80 minučių. Štai todėl jis ant dėvimo kostiumo prisisega aibę lapelių-atmintukų, štai todėl kasryt sveikina savo namų šeimininkę it pirmą sykį gyvenime išvydęs. Vis tik draugystė, empatija ir jautrumas – ta trijulė, kuri geba įveikti net atminties spragas. Trumpalaikės atminties netekęs profesorius sugeba užmegzti nuostabiai šiltus santykius su namų šeimininke ir jos dešimtmečiu sūnumi.

Perskaičius knygą, į akis man krito „Begalybės lygties“ talpumas – gana nedidelės apimties pasakojimas sugeba ne tik užgriebti, bet ir atspindėti, analizuoti labai daug svarbių temų.

Perskaičius knygą, į akis man krito „Begalybės lygties“ talpumas – gana nedidelės apimties pasakojimas sugeba ne tik užgriebti, bet ir atspindėti, analizuoti labai daug svarbių temų. Kažkodėl pirmas iškilęs aspektas man buvo gyvenimo prasmė ir kokybiškumas, netekus labai svarbaus tapatybę formuojančio dėmens – dalinės atminties. Romano vertėja Gabija Enciūtė interviu gražiai iškristalizuoja pamatinį klausimą: „O kas liks iš to „aš“, jei iš jį sudarančios lygties dings laiko tėkmės pojūtis?. Knygos autorė nepagražindama atskleidžia Profesorių užklumpančius sunkumus, pasimetimą virstantį ekscentriškumu, aibę kasdienėje buityje varginančių dalykų, tačiau kartu įstabiai parodo, kad didžioji dalis esybės branduolio išlieka. Labiausiai savimi herojų išlaikantys kertiniai dalykai yra keli: tai, žinoma, aistra matematikai (pasirodo, kad jokie atminties kliuviniai iš jo pasaulio nesugeba ištrinti gabumų ir atsidavimo šiai susikaupimo, žinių reikalaujančiai sričiai) ir meilė, atjauta, atidumas žmogui, ypač mažam. Tai, kaip jautriai Profesorius gebėjo prisiliesti prie savo namų šeimininkės sūnaus pasaulio, kaip subtiliai jame dalyvavo, nepaisydamas jokių trukdžių, spaudžia širdį ir palieka nepaprastą šilumos ir gėrio pojūtį. O šalia – nepaisant negailestingų nelaimingo atsitikimo padarinių atmintį konsoliduojančioms struktūroms, amžinai įrašyta meilė brolio našlei...

Apskritai, galima pasakyti, kad aistra savo veiklai ir žmoniškumas, empatija sudaro labai svarbų asmens tapatybės branduolį. Ir dar – vaizduotė, kūrybiškumas, žingeidumas, kurie pripildo mūsų sielas didžiųjų atradėjų ir gyvenimo skanautojų azarto. Įdomu, kad atsigręžus į kitą lygties pusę – Profesoriaus namų šeimininkę, galioja tie patys kintamieji ir sprendinio atsakymas. Gyvenimo nelepinta moteris, anksti susilaukusi sūnaus ir nebaigusi mokslų, su meile atlieka savo pareigas, patarnauja Profesoriui ir dar daugiau – itin empatiška veikėja rūpinasi vyriškiu it savo artimuoju, o savo sielos šviesa sugeba išvaikyti atminties trukdžius ir dėl jų atsivėrusį dalinį būties skurdumą.

Taigi, laimingesnio (nerašau laimingo, nes kiek prisibijau šio žodžio svorio) gyvenimo formulė galioja ir namų šeimininkės lygties pusėje: tai atida bei rūpinimasis savo artimiausiais ir atsidavimas mylimai veiklai. Dar pridėčiau – maži kasdienybės stebuklai, nauji dalykai, kuriuos atrandame savo darbuose ir santykiuose. Taip Profesorius atranda džiaugsmą bendrauti su vaiku, kurį dėl ypatingos galvos formos pramena „Šakniuku“ (taip, nuo šaknies ženklo) ir patiria namų šeimininkės draugiškumą. Taip daug mokslo pasaulio neragavusi moteris atranda įstabią skaičių tvarką, o jos sūnus užmezga ilgai truksiantį ryšį su neparastu mokslininku ir gauna daug vertingų autentiškų pamokų, kurios padės jam užaugti geresniu, jautresniu žmogumi. Tai, ką dar pastebiu, stebėdama veikėjų pasaulius: labai svarbu turėti jungčių, pamatinių dalykų, kurie susieja iš pažiūros labai skirtingų žmonių orbitas – romano herojams tai tampa matematika, beisbolas bei kasdienės bendros buities akimirkos.

Kitas romane svarbus dalykas – matematikos mokslo grožis, netgi sakyčiau, jos dieviškumo, nepaprastumo išryškinimas. Matematinių dalykų romane tikrai apstu, o knygos vertėja dėl kai kurių aspektų konsultavosi su šio mokslo atstovais. Buvo labai įdomu tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į mokykloje ir studijose pasilikusį buvusio laiko pasaulį ir iš naujo bent pirštų kraščiukais prisiliesti prie matematikos subtilybių. Neslėpsiu – buvo ir sumišimo, ir galvos pasukimo, bet vis tik skaičių pasaulis romane gražiai sugula su kitomis temomis ir, sakyčiau, jų nenustelbia. Šis mokslas romane pripildytas dangiškos tiesos dalelių, dvasios manos, kuri bent šiek tiek pasotina žinojimo ir tiesos ištroškusių žmonių širdis.

Tiesa, jos galimybės ir interpretacijos „Begalinėje lygtyje“ labai svarbios: „Tai lyg po vieną eilutę nusirašinėti tikrąją tiesą nuo Dievo užrašų knygelės. Kur ta užrašų knygelė yra ir kada trumpam atsivers tau prieš akis, niekas nežino“ (58 p.). Didysis paradoksas slypi tame, jog matematika čia tampa patikimu pasaulio dėsnių aiškintoju, pati dažnai nebūdama pritaikoma buityje, kasdienybėje. Tiek Profesoriaus numylėti pirminiai skaičiai, tiek Oilerio formulė – tie rafinuoti Kūrėjo mezgami raštai – tampa amžinos tiesos nešėjais ir liudytojais: „Tiek materijai, tiek gamtos reiškiniams, tiek jausmams galioja mums nepavaldi, amžina, akimi nematoma tiesa. Matematika pajėgi ją bent kiek paaiškinti ir suteikti jai išraišką. Tam niekas negali sutrukdyti“ (151 p.).

Mane sužavėjo ir romano stilius – nors pasakotoja – vidurinės nebaigusi namų šeimininkė, kūrinio menamas paprastumas ir santūrumas keičiamas „matematikos poezija“, grakščiomis idėjomis ir originalių simbolių, vaizdinių pyne. Neabejotinai apčiuopiama kažkas „autentiškai japoniško“, tačiau knygoje man vis tik nusvėrė bendražmogiškas turinys ir temos.

Iš minėto interviu su knygos vertėja sužinojau, kad netrukus lietuviškai pasirodys antroji Yoko Ogawos knyga, kurioje jau kitu kampu bei stiliumi nagrinėjama atminties tema. Tikrai laukiu.

O dabar pasilieku su begalinėmis tiesos, meilės ir jautrumo lygtimis. Ir, ačiū Die, kad šie dalykai turi eilę galimų sprendinių bei yra amžini, na, bent jau kol bus, kam šias lygtis kurti ir spręsti.

Knygą išleido leidykla Baltos lankos, į lietuvių kalbą vertė Gabija Enciūtė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:30
00:20
01:04

Esports namai

URBAN˙/