Tiesiogiai

Tiesiogiai po gaisro Paneriuose: ugniagesių vado ir oro užterštumo tyrėjų komentaraiTiesiogiai po gaisro Paneriuose: ugniagesių vado ir oro užterštumo tyrėjų komentarai

Knygos „Žydiškų daiktų kambarys“ autorė Audronė Urbonaitė: „Rekomenduoju perskaityti vyrams, kad žinotų, kaip elgtis su dukterimis ir savo draugėmis bei žmonomis“

Penktadienio vakarą Knygų mugėje buvo pristatyta nauja ir, beje, jau trečioji rašytojos Audronės Urbonaitės knyga „Žydiškų daiktų kambarys“. Kaip pati rašytoja teigė, jos knygas daugiausia skaito ir supranta moterys, todėl būtent šiai knygai aptarti buvo pakviesta solidi vyrų kompanija: 15min.lt vyr. redaktorius Rimvydas Valatka, rašytojas Aidas Puklevičius bei psichiatras Linas Slušnys.
Audronė Urbonaitė
Audronė Urbonaitė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Rašytojo A.Puklevičiaus nuomone, ši knyga yra sugebėjimas reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Taip pat vyras teigė, kad skaitydamas „Žydiškų daiktų kambarį“ pasijuto lyg būtų apgyvendintas kito žmogaus smegenyse. Žinoma, ne veltui. Knygoje jaučiama įtampa ir skaitant išgyvenamos stiprios emocijos. „Gera knyga – ne siužetas ir istorija. Gera, kai sukelia emociją“, – toliau atviravo rašytojas.

Aptarinėdami knygą vyrai nusprendė, kad ji – netipiškas lietuviškas romanas. R.Valatka pastebėjo: „Knygoje nereikėtų ieškoti tradicinio naratyvo“. Vienintelis bruožas, kuriuo knyga galėtų būti panaši į lietuvišką, psichiatras L.Slušnys cituodamas knygos ištrauką juokavo, kad tai yra pavydas.

– „Žydiškų daiktų kambarys“ – trečioji Jūsų knyga. Kuo ji skiriasi, o gal yra panaši į kitas dvi?15min.lt paklausė knygos autorės.

– Ši knyga yra truputį kitokia. Po žydukės draugės istorija aš bandau slėpti savo jausmus, šiek tiek prisibijodama panaudoju tik detales iš savo gyvenimo, nes jau įgijau patirties iš anų dviejų knygų. Tiesiog tai yra visų rašytojų dalia, visi patiria tą patį, bet mano situacija yra kitokia tuo, kad visos mano knygos yra apie tai, kas yra moters esmė, kaip ji formuojasi, kas yra mergaitės laisvė, kas yra moters branda. Šie klausimai yra visur.

Man sunku pasakyti, kuo knygos skiriasi. Pirma knyga buvo spontaniška, labai trumpa, parašyta po vėžio operacijos. Tada, kai manai, kad mirsi, koncentruotai sakai tiesą apie savo gyvenimą. Antra knyga buvo rašoma gerokai ilgiau. Buvo rašoma Taivanyje. Tada gyvenau budistų vienuolyne, dirbau Lietuvos ryto korespondente Taivane. Ten buvau pasilikusi keliems mėnesiams.

Ši knyga yra kitokia: istorija – draugės žydukės, o jausmai – mano. Pasakoju klasės draugės, kuri su tėvais emigravo į Izraelį, istoriją. Tačiau man rūpi žydiškumas kaip jausmų intensyvumas ir kaip analogiška istorija, kuri su manimi Lietuvoje.

– Knygoje pateikiama mergaitės, auginamos be tėvo, istorija. Kuo betėvės mergaitės tema patraukė Jūsų dėmesį? Gal tai kažkokie praeities išgyvenimai, o gal knygoje slypi Jūsų pačios nuoskaudos? Knyga yra labai sentimentali...

– Taip, knyga yra sentimentali, nes kiekvienas stiprus jausmas – labai dažnai nostalgiškas jausmas. (Kam jaučiate nostalgiją?) Papasakosiu savo istoriją ir taps šiek tiek aiškiau. Mano tėvai išsiskyrė labai anksti, dar būdami studentai. Nė vieno iš jų nekaltinu, nes būdama studente pati išsiskyriau su pirmuoju vyru. Tiesiog tai yra nebrandus amžius, kai susilauki vaikų, kai viskas užgriūva per anksti. Kadangi mano tėvas ilgą laiką dirbo kitur, jis su manimi pradėjo bendrauti pakankamai vėlai. Bendravo, kai man jau buvo devyneri metai, paskui paauglystėje, nes jo darbas buvo kitur. Man liko nuoskauda, kad jis bendravo su manimi per mažai. Jis rūpinosi manimi finansiškai. Dabar suprantu, kad tai nebuvo vaiko pametimas pačia tikrąja prasme. Tačiau man tėvo labai trūko.

Mano draugė žydaitė, kai aš nuvažiavau į Izraelį, papasakojo lygiai tą patį. Kai jie emigravo, paaiškėjo, kad Izraelis nelaukia emigrantų iš Kauno. Nemokėjo kalbos, neturėjo to komforto, kurį turėjo gyvendami Kaune, ir ji jautėsi labai skriaudžiama, nelaiminga, norėjo atgal į Lietuvą. Tėvas pamatęs, kad sunku Izraelyje,išvyko iš pradžių į Krymą, paskui į Ameriką, į Rusiją ir visiškai nebendravo su ja. Mergaitė galvojo, kad ji nevertinga todėl,kad neturi tėvo.

Kažką tokio jutau savo vaikystėje ir tai buvo pakankamai skaudu. Ši linija išlenda kiekvienoje mano knygoje.

– Minėjote, kad tėvas savo meilę bandė kompensuoti pinigais...

– Jis mane mylėjo, tiesiog nesuprato, kad mergaitė yra kitoks sutvėrimas nei sūnus. Mergaitei tėvo reikia daug labiau. Jis jaučiasi viską padaręs, tiesiog man galbūt reikėjo daugiau bendravimo, mažiau finansavimo.

– „Man tėvo reikia iš tikrųjų – čia ne šiaip sau. Kai ponas Kuklenskis supras, jog ir aš esu jam labai reikalinga, istorija baigsis: abudu numirsime. Aš iš laimės, o jisai – kad susimovė į savo gyvenimo grafikus neįtraukdamas manęs“. Pagrindinė knygos veikėja – sėkmės lydima mergina, tačiau siekianti atkeršyti tėvui. Kaip manote, ar įmanoma susigrąžinti tėvą ir jo prarastą meilę?

– Manau, kad kiekvienas tėvas, neturiu omenyje tik savo tėvo, nori nenori senatvėje kelia klausimus apie savo gyvenimo esmę, kas jame buvo svarbiausia. Tada jam labiausiai reikia, ypač vyrui – tėvui, dukters draugystės. Jis , pragyvenęs visą gyvenimą, pradeda suprasti, ko nedavė savo vaikams ir ko dabar negauna. Mūsų realūs santykiai su tėvu yra puikūs, bet, manau, kad jis ir daugybė kitų tėvų, kurie negyveno su savo dukromis, nepakankamai su jomis draugavo. Išsiskirti galima, bet reikia bendrauti su savo vaikais : kalbėti, skambinti, siųsti atvirutes, siųsti dovanų knygas, visko jų klausinėti. Šitaip galima kompensuoti dėmesį, tačiau dažnai vyrai to nesupranta. Apie tai ir yra mano knyga.

Susigrąžinti nieko nėra įmanoma. Nei per kerštą, nei per susitaikymą. Tačiau gyvenimo pabaigoje, senstant ir tėvams, ir vaikams, dera pasikalbėti apie tai arba bent jau patylėti kartu, kad ir viena pusė, ir kita pusė suvoktų, kas jų santykiuose galėjo būti geriau, kas buvo neteisinga.

– Kodėl dėmesio centre žydų tautybės asmenys? Buvo galima pasirinkti ir kitų tautybių...

– Žinoma, kad galima. Tokių istorijų pilna Lenkijoje, Vokietijoje, pilna visur, kur tik nori. Kiekvienoje šalyje rasi po nelaimingą mergaitę, kuriai trūko tėvo draugystės. Kiekvienoje šalyje rasi tėvą, kuris kelia klausimus, ar aš viską padariau. Tai yra labai universali istorija. Taip tiesiog sutapo. Tiesiog draugė žydukė papasakojo šią istoriją, vaikystės nuoskaudą. Tai yra tiesiog atsitiktinumas. Kodėl pasirinkau Žydiją, kaip tokią, ir šis dalykas yra vartojamas knygoje? Galvoju apie žydus kaip apie žmones, stipriai jaučiančius, ir, jeigu jie jau ką daro, tai maža nepasirodys. Jei ką myli – tai stipriai, jei ką dovanoja – tai daug, jei nekenčia – tai taip pat stipriai. Man tai patinka.

Kai jėgos pradeda sekti, kiekvienam žmogui kyla daugybė klausimų. Esminis klausimas – kokias tu sau sąskaitas pateiksi mirties akivaizdoje.

– Kodėl į knygą įtraukta mirties linija?

– Matot, mirtis laukia mūsų visų. Jaunystėje tokių klausimų nekeliame, nes turime energijos. Man jau 59 metai ir nebegaliu taip intensyviai dirbti, taip daug bendrauti su žmonėmis, taip greitai judėti, aktyviai reaguoti. Manau, kad turiu taupyti jėgas. Kai jėgos pradeda sekti, kiekvienam žmogui kyla daugybė klausimų. Esminis klausimas – kokias tu sau sąskaitas pateiksi mirties akivaizdoje.

– Knygoje jaučiama ironija ir sarkazmas. Kodėl pasirinkote šias menines priemones?

– Aš esu ironiška autorė. Autoironiška ir taip pat negailestinga žurnalistikoje. Realiame gyvenime galiu pasakyti: „ Prašom nemalti čia niekų, nes jūs kalbate nesąmones“. Natūralu, kad visa tai vaizduoju knygoje. Kai kurios vietos gali būti ir nemalonios, bet niekas nuo to nenumirs.

– Savo knygą „Cukruota žuvis“ apibūdinote kaip ne kiekvienam žmogui įkandamą ir lengvai suprantamą. Kokiam skaitytojui skyrėte šią knygą?

– Tam yra labai paprasta priežastis. Kadangi „Cukruota žuvį“ rašiau Azijoje, kinų kultūros ir budizmo aplinkoje, tai man pačiai daug kas buvo absoliučiai nauja. Realybėje viskas ne taip, kaip įsivaizdavau perskaičiusi turistinius vadovus arba kelias knygas apie tai, kaip gyvenama tuose kraštuose. Tačiau knygoje yra bendražmogiškų dalykų. Kai ko gali nesuprasti, bet ten nėra tokių dalykų, kurių iš viso nesuprastum.

Visada galvodavau, kad mano knygas skaito tik moterys, kadangi kiekviena istorija yra skausminga ir graudi. Nustebau, kad „Cukruotą žuvį“ perskaitė nemažai mokslinio mąstymo vyrukų, kurie baigė matematiką, fiziką, inžineriją. Jie prieina kokiame troleibuse ar vėplinant gatve išėjus iš redakcijos, kai žmonių nelabai nori matyti, nes pavargsti nuo jų per dieną. Prieina ir sako, ar tai jūs parašėte knygą. Kadangi blogai matau, kiekvieną kartą apstulbstu. Tarp jų buvo tikrai labai išsilavinusių vyrų ir man tikrai dėl to džiugu, nes „Cukruota žuvis“ skirta žmonėms, kurie sugeba matyti priežastį, pasekmę ir skirtingus lygmenis, nes tikrovė nesusideda iš vienaplanių dalykų. Viskas vyksta paraleliai, ir mūsų gyvenimas yra mozaika, susidedanti ir iš buities, ir iš knygų, ir iš kosmoso, ir iš fikcijų, ir juokingų dalykų.

– Manote, kad naująją knygą taip pat skaitys mišri auditorija?

– Manau, kad taip. Labai rekomenduoju perskaityti vyrams, kad žinotų, kaip elgtis su dukterimis ir savo draugėmis bei žmonomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius