Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 6d. 19:03

Knygų „Išnarplioti Oliverį“ ir „Mes dedame tašką“ apžvalga: gyvenimai smurto šešėliuose

Knygų viršeliai
Leidyklos nuotr. / Knygų viršeliai

Smurtas šeimoje – viena iš pagrindinių smurto rūšių, tačiau dažnas nukentėjusysis nelinkęs savo patirtimi dalintis su aplinkiniais. Taip pat ir literatūroje – parašyti milijonai detektyvų apie žiaurius nusikaltimus, bet neretai pamirštama smurto šeimoje tematika. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau knygų nagrinėja būtent šią temą, leidžiančią suvokti smurtautojo ir nukentėjusiojo elgseną. Šįkart noriu pristatyti du romanus: „Išnarplioti Oliverį“ bei „Mes dedame tašką“.

„Išnarplioti Oliverį“ (išleido „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė)

„Išnarplioti Oliverį“ – debiutinis airių rašytojos Liz Nugent kūrinys, išleistas 2014 metais, už jį autorė buvo apdovanota „Irish Book Reward“. Nors rašytoja šiemet išleido jau trečią savo romaną, tai pirmasis rašytojos kūrinys, išleistas lietuvių kalba ir spėjęs sulaukti nemažai dėmesio mūsų šalyje.

Garsus rašytojas Oliveris vieną dieną trenkia žmonai Elis ir taip pabunda jo viduje gyvenęs demonas – sumuša žmoną taip stipriai, kad vėliau ji atsiduria ligoninėje, ištikta komos. Nuo šio kertinio taško pradedamas knygos siužetas, iškeliantis vienintelį klausimą – kodėl? Psichologinės Oliverio nusikaltimo priežastys nagrinėjamos visame romane.

Knygos istorija pasakojama ne vien tik iš Oliverio „varpinės“, bet daugiausia iš žmonių, kurių gyvenimus jis palietė, perspektyvų: Barnio, Filipo, Maiklo, Veronik, Stenlio, Judžino bei Mojos. Istorija pasakojama visų personažų pirmuoju asmeniu, taip sustiprinant visų jų išgyvenimus ir patirtis Oliverio atžvilgiu. Analizuojamas kitas asmenybes ir jų pasakojimus, skaitytojas supranta ir jį – Oliverį.

Tačiau ar Oliveris gali priimti tikrąjį save tokį, koks yra, kaip tai padaro kiti knygos herojai?

Knygoje „Išnarplioti Oliverį“ rašytoja šokinėja tarp skirtingų laikų – Oliverio vaikystė; štai Oliveris, Lora ir Maiklas universiteto laikais; trijulė Prancūzijoje, kur jie atostogų metu dirbo; Oliverio kaip rašytojo pripažinimas; dabartis. Rašytoja išrengia Oliverį nuogai tiesai – be pagražinimų pasakoja, kodėl jis yra toks, koks yra. Šokinėdama per laikus rašytoja naudoja ir istorinį foną, pavyzdžiui, įpinama istorija apie šeimą, kuri Prancūzijoje Antrojo karo metais padeda žydų šeimoms, arba į istoriją įtraukia personažą, vardu Maiklas. Jis – aštuntojo dešimtmečio pradžioje savo „sutrikimą“ deklaravęs gėjus. Kaip rašoma pačioje knygoje, tik 1993 metais homoseksualumas buvo dekriminalizuotas Airijoje, o jis save demaskavo dviem dešimtmečiais anksčiau. Toks istorinių detalių įpynimas sustiprina ėjimo prieš sistemą jausmą bei nebijojimą priimti save tokį, koks esi. Tačiau ar Oliveris gali priimti tikrąjį save tokį, koks yra, kaip tai padaro kiti knygos herojai?

Ar lengva tapti vaikščiojančiu monstru, kai tavo gyvenimas nuo pat pradžių buvo apraizgytas melu? „Kai kurie vyrai neturėtų būti tėvais – jie tam nesutverti“, taip rašoma knygoje ir visai ne be reikalo. Oliverio tėvas – niekšas, todėl nekeista, kad obuolys ne per toliausiai nuriedėjo nuo obels. Net ir suaugęs Oliveris norėjo tik vieno – tėvo pripažinimo:„Oliveris buvo tikras nervų kamuolys, ir aš iš karto supratau kodėl. Tas baikštus berniukas, kurį prisimenu iš mokyklos laikų, beviltiškai trokštantis padaryti įspūdį, niekur nedingo. Priimant žmonių sveikinimus ir skaitant knygos ištraukas, Oliverio akys nuolat lakstė durų link“.

Skaitant vis norisi įsivaizduoti, kaip jautėsi Oliveris nuo pat vaikystės. Siaubingai. Todėl nekeista, kad Oliveris yra toks, kokį jį nulipdė likimas. Be jausmų, pagiežingas, vienišas. Niekada nežinojęs kas jis yra iš tiesų, niekada nepatyręs šeimos meilės, negalėjo tapti normaliu žmogumi. Iš tiesų, tai jis tapo, bet apsidengęs melo šydu, kuriuo pats ir įtikėjo. Įtikėjo, kad yra rašytojas, geras vyras, nors visada naudojosi žmona kaip šydu, kad niekas, jokiu būdu niekas, negalėtų išnarplioti jo paslapties. Ar gerai Oliveris pasielgė sužlugdydamas tiek daug žmonių, kurie jį mylėjo, gyvenimų ? Ne, bet gyvenimas niekada nemylėjo jo. Todėl nenuostabu, kad Oliveris – naikinimo mašina, gadinanti gyvenimus žmonų, prie kurių tik prisiliečia, pats to nesuprasdamas.

Romanas „Išnarplioti Oliverį“ – intriguojanti bei subtiliai parašyta knyga, kurioje nėra nieko nereikalingo, priešingai, parašyta skrupulingai, kad viskas skaitytojui būtų aišku, bet neapsunkintų šimtais nereikalingų puslapių ir detalių. Knyga patiks tiems, kurie domisi žmonių psichologija bei lengvų detektyvų mėgėjams.

„Mes dedame tašką“ (išleido „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Laima Pacevičienė)

Prieš paimant „Mes dedame tašką“ į rankas, teko apie šį romaną skaityti nemažai atsiliepimų , kurių didžioji dalis – teigiami. Intrigavo ir tai, kad ši knyga buvo išrinkta geriausiu 2016 metų Goodreads meilės romanu. Taigi, apie ką šį knygą ir kur mes dedame tašką?

Colleen Hoover savo debiutinę knygą „Slemas“ išleido 2012 metais ir nuo tada prasidėjo jos, kaip rašytojos, karjera. Dabar Colleen Hoover gali pasigirti, kad išleido net septyniolika knygų, o „Mes dedame tašką“ – antroji rašytojos knyga, išleista lietuvių kalba. Romanas „Mes dedame tašką“, kaip rašytoja paaiškina knygos pabaigoje, yra artima jos šeimos dramai – iš dalies pasakojamas jos mamos išgyventas smurtas gyvenant su vyru.

Knygos siužetas prasideda ant vieno iš Bostono stogų, kur Lilė sėdi po tėvo laidotuvių ir mąsto apie savo prakalbą per jo laidotuves. Tačiau netikėtai ant to paties stogo Lilė pamato jį – žavųjį Railį. Jie pradeda kalbėti ir taip užsimezga abipusis ryšys, kurį būtų galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Po susipažinimo Railio ir Lilės meilė primena meksikietišką telenovelę – viskas taip gražu, kad net sunku patikėti, kad visa tai tikra. Tačiau ar ilgai?

Romane dažnai grįžtama prie pasakojimo apie Lilės vaikystę, kuri, deja, buvo lydima smurto šeimoje. Vienintelis, kuris padėjo išgyventi sudėtingą meilę, buvo Lilės pirmoji meilė Etlasas – benamis vaikinas, kuriuo ji rūpinosi. Šio vaikino mergina nematė ir nieko apie jį negirdėjo jau daugybę metų iki tol, kol vieną dieną jį ir vėl sutinka Bostone, tačiau dabar ji kuria svajonių gyvenimą su nepakartojamu neurochirurgu Railiu. Ar jos gyvenime atsiras vietos seniai pamirštai pirmajai meilei?

Knygos pradžia – perdėtai saldi, todėl buvo kilusi mintis, už ką šis romanas gavo apdovanojimą ir kodėl visi jį taip giria. Nors pagrindiniai herojai gali pasirodyti iš pradžių šiek tiek banalūs (turtingas ir išvaizdus Railis, gana paprasta mergina Lilė) ir jų meilė ganėtinai keista, tačiau reikia luktelti, kol siužetas išsirutulioja. Romane „Mes dedame tašką“ nagrinėjamas buitinis smurtas ir galimos jo priežastys, tačiau nepamirštama daugybė kitų temų (intymumas, meilė, draugystė, pavydas, skausmas, atleidimas, pasiaukojimas), kurios prideda šiam kūriniui kitą prieskonį.

„Mes dedame tašką“ nėra perspaustas ar pernelyg saldus romanas. Rašytoja sugeba ne tik nustebinti, tačiau ir lengvai sukurti įtampą, kuri lydi iki paskutinio knygos puslapio. Skaitant knygą gali kilti nemažai apmąstymų apie tai, kaip reiktų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kurioje atsiduria pagrindinė herojė Lilė, ir kada galiausiai pasiekiama ta riba, kai reikia dėti tašką santykiuose, kad ir kaip būtų skaudu. Tik išgyvendama tai, ką patyrė jos mama, Lilė pagaliau gali paaiškinti, kodėl mama buvo atlaidi vyro smurtui.

Romanas „Mes dedame tašką“ patiks tiems, kurie ieško ne vien lengvo skaitinio atostogoms, bet ir tiems, kurie nagrinėja žmonių santykius. Kartais net ir lengvo turinio knyga gali nustebinti ir palikti neišdildomą įspūdį.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:15
00:21
20:23

Maistas