Naujienas apie knygas sekite „Facebook“. Spauskite čia ir tapkite „15min knygų lentynos“ gerbėjais!
Camilla Lackberg „Pamokslininkas“. Leidykla „Tyto alba“.
Tai antroji vienos garsiausių Švedijos trilerių autorių Camillos Lackberg knyga lietuvių kalba. Apie „Ledo princesę“ jau rašėme anksčiau, ir ši knyga tęsia knygų, kurių veiksmas vyksta ramiame Fjeblakos miestelyje, seriją. Tiksliau, iš pažiūros ramiame, tačiau kuriame nuolatos įvykdomi žiaurūs nusikaltimai – juos išradingai sugeba išnarplioti inteligentiškas tyrėjas Patrikas Hedstriomas.
Detektyvinė istorija čia nėra tiesiog nusikaltimas, kurį reikia išaiškinti.
Jau rašydamas apie „Ledo princesę“ sakiau, kad šios autorės kūrybos lyginimai su Stiegu Larssonu bei Agatha Christie yra pakankamai tikslūs. Lygiai kaip ir pasakymai, kad Camillos Lackberg romanai gerai apibūdina tai, ką vadiname „skandinaviškais trileriais“. Lėti, niūriai atmosferiniai, su socialinių problemų užkabinimais, nukrypimais į šalutines linijas, kurios neturi jokios tiesioginės sąsajos su narpliojama detektyvine istorija. Ši autorė kuria istorijas, kuriose detektyvinė mįslė tėra tik vienas iš fabulos elementų. Čia skaitytojams pasakojama, kaip sekasi žurnalistei Erikai Falk ir tyrėjui Patrikui Hedstriomui kurti šeimyninį gyvenimą ir susitvarkyti su juos nuolatos aplankančiais netikėtais svečiais, kaip Erikos sesuo bando lipdyti naujus santykius, kaip klostosi policijos skyriaus darbuotojų asmeniniai gyvenimai, kurie šįsyk aprašomi ir pasitelkiant nemažą humoro dozę.
Detektyvinė istorija čia taip pat nėra tiesiog nusikaltimas, kurį reikia išaiškinti. Jis slepia gilesnes visuomenės problemas – vaikų išnaudojimą, smurtą šeimoje, bažnyčios vietą, tai, kur yra jos ribos. Atsakymai nėra vienprasmiški, kaip iki galo negalima vienprasmiškai vertinti ir daugelį šios knygos veikėjų.
Negalėčiau pasakyti, kad istorijos pabaiga buvo visiškai nenuspėjama, tačiau, skirtingai nuo kitų šio žanro knygų, tai labai nekliudė, nes įdomu buvo ir tai, kaip buvo atskleisti nusikaltimai, jų motyvų išaiškinimas, kelių dešimtmečių komplikuotų istorijų sudėjimas į vieną paveikslą.
Man ši knyga pasirodė esanti įtemptesnė ir labiau įtraukianti nei pirmoji „Ledo princesė“, tačiau skaityti verčiau pradėti vertėtų nuo pastarosios – Fjeblakos serijos žavesys yra ir matymas, kaip vystosi herojų gyvenimai.
Knygos siužetas – iš oficialaus leidyklos tinklalapio:
Tačiau skaitytojui jau pažįstamo žurnalistės Erikos ir tyrėjo Patriko Hedstriomo tandemo laukia antroji byla: mažas berniukas tarpeklyje aptinka lavoną. Po negyvos turistės kūnu policija suranda daugybę kaulų – kaip netrukus paaiškėja, prieš 25 metus dingusių Fjelbakos merginų palaikų likučius. Patrikas karštligiškai ieško sąsajų tarp nusikaltimų, kurių, regis, neįmanoma rasti. Tačiau ima aiškėti, kad nepriklausomos bažnyčios pamokslininko Efraimo Hulto šeimoje knibžda daug paslapčių, o tada pradingsta dar viena mergaitė...
Gina Viliūnė „Karūna be karaliaus“. Leidykla „Tyto alba“
Duodama interviu šios knygos autorė Gina Viliūnė sakė, kad neseniai viešint Londone jai įstrigo tai, kiek daug apie šį miestą yra parašyta istorinių romanų, o štai apie Vilnių – vos keletas. Istorinis trileris apie Vilnių, kurį ji rašė 7 metus, turėtų bent iš dalies užpildyti šią spragą. Aš dar pridurčiau, kad ne tik lietuviškų istorinių romanų lentynoje yra nykoka, bet ir apskritai kokybiškų trilerių/ detektyvų srityje mes nelabai kuo turime pasigirti. Kai kurie ekspertai teigia, kad lietuviai neparašo sėkmingų detektyvų todėl, kad netiki teisingumu.
Visų pirma reikėtų pastebėti, kas ši knyga tikrai nėra. Tai tikrai nėra panašu į Kristinos Sabaliauskaitės romanus, priešingai nei kai kas galbūt galėtų tikėtis. Ne, istorinis kontekstas čia pateiktas tik tiek, kiek reikia jo detektyvinei siužeto linijai palaikyti. Jeigu skaitant tą pačią „Silva rerum“ iš puslapių sklido barokinė atmosfera, čia senovės įvykiai pateikiami, sakyčiau, ganėtinai supaprastintu paveikslu.
Užtat tai be galo panašu į Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Tiek panašu, kad kartais atrodo, jog autorė primygtinai norėjo sukurti tokią lietuviškąją šios knygos versiją. Blogai tai ar gerai, priklauso nuo to, kiek jūs norite savitumo tokio žanro kūriniuose.
Užtat tai be galo panašu į Dano Browno „Da Vinčio kodą“.
Bent jau aš į Dano Browno stiliumi sukurtas knygas žiūriu su įtarumu – pernelyg jau didelis jų srautas pastaraisiais keliais metais. Tačiau skaityti istoriją, vykstančią Vilniuje, – kitas reikalas. Kai Vytauto laikų relikvijų ieškoma Vilniaus bažnyčiose, kai herojai vaikštinėja sostinės senamiesčio gatvėmis, kai knygoje yra daugybė detalių, kurias gali atpažinti iš aplinkos, knygai tai neabejotinai priduoda šarmo. Tad perskaityti šią knygą trilerių mėgėjams vertėtų bent jau iš smalsumo (sprendžiant pagal tai, kad knyga išsyk pateko į perkamiausiųjų sąrašus, panašu, kad autorė pataikė).
Akivaizdu, kad autorė žino, apie ką rašo (kartu su Raimondu Urbakavičiumi ji yra išleidusi knygą apie bažnyčių istoriją „Vilniaus šventovės“), ji sudeda į knygą visus tuos privalomus elementus – istorinė paslaptis, nusikalstamos grupuotės, meilės istorija, paslaptį išrišanti herojų pora (neryžtingas, tačiau puikiai išmanantis istoriją vyras ir energinga moteris, žodžiu, pakankamai standartinė, tačiau veiksminga kombinacija). Kaip ir minėjau, jeigu skaitėte „Da Vinčo kodą“ ir bent kelias panašias knygas, nesunkiai atpažinsite jau kažkur girdėtas schemas. Tačiau bet kuriuo atveju, idėjos ir schemų originalumą puikiai kompensuoja jos tautinis aspektas.
Knygos siužetas – iš oficialaus leidyklos tinklalapio:
Algė Gustaitė – beviltiška darboholikė ir tipiška karjeristė. Tokiems atostogos – bausmė, o ne išsvajotas atokvėpis. Ką veikti, po perkūnais? Sprendimas ateina netikėtai: Algė gauna senelio palikimą – namą Kaune kartu su lotynišku raštu, pasakojančiu apie kažkokius antspaudus. Giminės mįslė? Dar nespėjus pradėti aiškintis, pasirodo, kad palikimo kažkas gviešiasi. Pasigirsta paslaptingi grasinimai... Na, jau ne, užsispyrusi Algė taip lengvai neatiduos to, ką jai paliko senelis. O prieš 600 metų į Vilnių skubėjo pasiuntinys su karališku nešuliu. Jo ausyse dar tebeskambėjo baisus seno žynio prakeikimas. Pasiuntinys nuvarė arklius, tačiau Vytautas Didysis karūnos nebesulaukė. Nuo jo mirties ir prasidėjo prakeiktosios karūnos kelionė: laukdamas savo valandos karališkasis vainikas keliavo iš rankų į rankas. Pabuvo Radvilų slaptavietėse, matė ir Vilniaus slaptųjų draugijų intrigas, ir dvarelio užkaborius. Ir niekam toji karūna neatnešė nei turtų, nei laimės... Bet visa tai nesvarbu. Į karūnos paieškas azarto pagauta Algė įtraukia bičiulį istoriką, ir jaunoji pora ima blaškytis po Vilniaus bažnyčias. Tačiau ieškotoja nė neįtarė, kad karūnos siekia daugiau pavojingų varžovų, o panaikinti prakeikimą tikisi ir nūdienos pagonybės išpažinėjas krivis Antanas, apeigas galintis atlikti tik trumpiausią metų naktį... Ir beprotiškos varžybos, kas pirmas laikys rankose Vytauto Didžiojo karūną, prasideda.
Charlotte Link „Paskutinis pėdsakas“. Leidykla „Gimtasis žodis“.
Rašytoja Charlotte Link vadinama viena iš geriausių šiuolaikinių vokiečių trilerių ir detektyvų kūrėjų, pagal jos knygas buvo pastatytas serialas ZDF televizijai. Lietuvoje irgi buvo išleistos dvi jos knygos – „Apgaulė“ ir „Angelų nuodėmės“. Dabar turime ir trečiąją šios vokiečių rašytojos knygą lietuviškai „Paskutinis pėdsakas“.
Jeigu reikėtų apibūdinti trumpai, tai – klasikinis trileris, kuriam norėtųsi taip pat prilipdyti ir epitetą „angliškas“. Autorė nesimėgauja žiauriomis scenomis, nemažai dėmesio skiria psichologiniams niuansams, tai knyga, skirta tiems detektyvų mėgėjams, kuriems tokio žanro kūriniuose reikia daugiau įvairių susuktų mįslių ir siužeto posūkių nei aštraus veiksmo. „Paskutiniame pėdsake“ daug gijų, kurios galiausiai suliejamos į vieną, ir skaitytojui nuspėti kiekvienos iš jų posūkį pakankamai sudėtinga – intrigos čia yra išties nemažai.
Jeigu reikėtų apibūdinti trumpai, tai – klasikinis trileris, kuriam norėtųsi taip pat prilipdyti ir epitetą „angliškas“.
Autorę reikėtų pagirti, kad kurdama personažus ji bandė išvengti šablonų (žinoma, kiek tai įmanoma tokio pobūdžio literatūroje, kur jie visgi praslysta), ir padarė juos gana realistiškus – tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis savybėmis.
Ko šioje knygoje bent jau man trūko – „kabliuko“ nuo pat pradžios. Knygos tempas iš pradžių lėtokas, ir įsivažiuoja ji tik labai pamažu. Tad ar turės kantrybės detektyvų skaitytojai, čia jau klausimas, turint omenyje, kad knygos apimtis – net 672 puslapiai. Pripažinkime, kad šio žanro knygose, stengiantis skaitytojo dėmesį išlaikyti nuo pradžios iki galo ir pateikus tokios apimties tekstą reikia ypatingo meistriškumo. Tai tikrai ne „Mergina su drakono tatuiruote“, kurią skaitydamas galvoji, kad koks papildomas šimtas puslapių tikrai nepamaišytų. Manau, kad labiau sukoncentravusi istoriją autorė tikrai nebūtų nieko praradusi.
Knygos siužetas – iš oficialaus leidyklos tinklalapio:
„Nusivylimai ir nesėkmės visą gyvenimą persekioja dvidešimt trejų metų Elainę Dauson. Kai vieną šaltą 2003-ųjų sausio dieną ir vėl žlunga jos planai, mergina praranda žemę po kojomis. Susiruošusi į draugės vestuves Gibraltare, Elainė Londono Hitrou oro uoste sužino, kad dėl tiršto rūko visi lėktuvų skrydžiai atšaukiami. Užuot iki ryto kentusi laukiamojoje salėje, ji priima malonaus nepažįstamo vyriškio siūlymą pernakvoti jo bute. Kartu su juo išvyksta iš oro uosto ir nuo tos lemtingos akimirkos dingsta be pėdsakų. Po penkerių metų buvusi jos draugė žurnalistė Rozana Hamilton, rengdama straipsnių seriją apie dingusius žmones, vėl imasi tirti šią bylą. Jai sutinka padėti kadaise garsus Londono advokatas Markas Ryvė, vyras, tada pasikvietęs Elainę į savo namus. Nors dėl moters dingimo vyriškis nebuvo apkaltintas, vien įtarimas sudavė skaudų smūgį jo profesiniam ir šeimyniniam gyvenimui. Jam vis tenka įrodinėti savo nekaltumą. Netikėtai paskelbiama, kad Elainė gyva. Užčiuopusi tariamus jos pėdsakus, Rozana net nenujaučia, kokią grėsmę kelia sau ir savo palydovui“.
