Dabar populiaru
Publikuota: 2015 spalio 19d. 19:32

Knygų recenzija. Rusų mentaliteto dekonstravimas

Knygų viršeliai
Leidyklų nuotr. / Knygų viršeliai

Kaip mąsto rusai? Kodėl šioje šalyje Vladimiras Putinas gali būti toks populiarus? Kaip gali gyvuoti visuomenė, kurioje dera tokia prabanga ir toks skurdas, tokia baimė ir tokie imperialistiniai siekiai? Klausimai apie paradoksų gniaužiamą šalį, kuriems atsakymai gali būti rasti tik bandant perprasti rusų tautos mentalitetą. Apie tai rašoma dviejose šio rusiško mąstymo labirintus bandančiose pereiti knygose – Petero Pomerantsevo „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ (leidykla „Sofoklis“, vertė Gražina Nemunienė) ir Gregory Feiferio „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ (leidykla „Tyto alba“, vertė Vitalijus Šarkovas).

Abiejų šių autorių knygas jungia ne tik siekis perprasti rusų mentalitetą, toje šalyje vykstančius procesus, abiejų šių rašytojų žvilgsniai į šiandieninę Rusiją yra ir labai asmeniški, mat jų šeimų šaknys veda į šią šalį – P.Pomerantsevo tėvai emigravo iš Sovietų Sąjungos kaip politiniai pabėgėliai, o G.Feiferio motina – rusė, ištekėjusi už amerikiečio. Abu autoriai, analizuodami tai, kas vyksta Rusijoje, bando susieti tai su tėvų pasakojimais ir kartais netgi ieško atspindžių savo pačių mąstyme. 

Galbūt ir nemažai daliai lietuvių, skaitančių knygas apie šiandieninę Rusiją, irgi aktualus būtent šis aspektas – bandymas suprasti, kokiam mentaliniam pasauliui buvo bandoma mus priskirti penkiasdešimt metų ir kuo mes iš esmės skiriamės nuo jo. 

Siurrealistinė kelionė maskarado visuomenėje

Nors tematiškai abi šias knygas galima dėti vieną šalia kitos, visgi abi jos perteikia skirtingas gelmes ir perspektyvas. P.Pomerantsevo „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ koncentruojasi ties pasakojimu apie šiandieninę Rusiją, tai siekis užfiksuoti tai, kas joje vyksta čia ir dabar. Tuo tarpu G.Feiferio žvilgsnis knygoje „Rusai“ rėžia giliau – dabartinius Rusijos procesus jis perteikia platesniame istoriniame, kultūriniame, socialiniame kontekste, parodydamas, kad tai, kas ten vyksta šiuo metu, yra toli gražu ne fenomenas, o neišvengiamas dėsningumas. Abi šios knygos papildo viena kitą – vienos spalvingą, gyvą pasakojimą su būdingų archetipų atskleidimu praplečia kitos analizė, kodėl jie susiformavo būtent tokie. 

Norint rasti teigiamą lyderį, Rusijai tenka išeiti už savo valstybės istorijos ribų

P.Pomerantsevas, Londone gyvenantis žurnalistas ir prodiuseris, į Maskvą dirbti televizijoje atvyko 2006 metais. Dešimties metų jo gyvenimas šioje šalyje tapo siurrealistine kelione šioje maskaradinėje virsmo visuomenėje, perpildytoje ekstremalumų, prieštaravimų, simuliacijų, pinigų troškimo ir baimės. 

Nemažai kas lygina šią knygą su Viktoro Pelevino knygomis, ir asociacijų išties galima rasti, ypač su jo knyga „Generation P“ – P.Pomerantsevo aprašomas naujienų parinkimo televizijose metodas ir Kremliaus bandymai naujienų pagalba konstruoti simuliakrinę realybę visiškai atitinka tai, apie ką rašė V.Pelevinas. Kaip teigia P.Pomerantsevas, Rusija virto šalimi, kuri netiki niekuo – viskas yra tik iliuzija. „Viskas yra viešieji ryšiai“ tapo mėgstamiausia Rusijos fraze. Šie naujos kartos Rusijos žmonės tuo pačiu metu yra ir ciniški, ir apsišvietę. Sovietinių laikų disidentai jiems atrodo naivūs svajotojai, o tokios neaiškios Vakarų vertybės kaip „žmogaus teisės“ ir „laisvė“ – kvailystė“ (p. 104). 

„Viskas yra viešieji ryšiai“ tapo mėgstamiausia Rusijos fraze

Autoriaus kalbinami personažai – skirtingų sluoksnių, skirtingų patirčių, tačiau visus juos vienija nesaugumo, įsitikinimo, kad vieninteliai, kas turi vertę – pinigai ir valdžia, jausmas. Prostitutė iš Dagestano, kuri mano, kad šis darbas yra visiškai garbingas; buvęs banditas, dabar kuriantis apie save filmus; Kremliaus viršūnėje sėdintis politinis technologas ir manipuliacijų meistras Vladimiras Surkovas; tik turtingiausius verslininkus medžiojančios merginos, vyrų viliojimo paslapčių besimokančios specialioje akademijoje; manekenės, išsigelbėjimo ieškančios sektose; sėkminga verslininkė, įkišama į kalėjimą dėl išgalvoto preteksto; keistuoliai maištininkai, kovojantys už senosios Maskvos architektūros išsaugojimą; į Londoną pabėgę verslininkai, kurių atžalos save dabar išdidžiai vadina „tarptautiniais“. 

Tai Maskva, kurioje seni pastatai nugriaunami, o atstatomi kaip tiksli buvusių namų kopija su tiesiomis linijomis, apdailos plokštelėmis ir dvigubais plastikiniais langais. Architektūroje vyksta tas pats, kas ir visoje visuomenėje – kuriama iliuzija, kad statoma kažkas naujo, išties viską braižant pagal senas, Rusijoje per amžius įsigalėjusias schemas. 

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Politikai imituoja banditus

Nors blizgesio, pinigų, protu nesuvokiamos prabangos čia daugiau nei bet kur pasaulyje, autoriaus nepalieka mintis, kad daugeliui tai vis dar tėra maskaradas – didžiuliai pinigai dar neseniai sovietiniuose butuose gyvenusiems rusams pažiro taip greitai, kad atrodo nerealūs, jų kaupti nereikia. „Vaikinai ir merginos žiūri į save ir galvoja: „Ar tai tikrai atsitiko man? Ar čia aš? Su visais tais Maybach automobiliais, prievartavimais, banditais, masinėmis kapavietėmis, prabangiais butais palėpėse ir žvilgančiomis suknelėmis?“ (p. 32)

Tačiau jeigu pinigai gali atrodyti tik miražas, Kremliaus valdžia čia netgi labai reali. Geriausiai tai jaučiama iliuzijų kūrimo fabrike – televizijoje, kurios gyvenimą autorius patyrė iš vidaus. Jis matė, kai pagal Kremliaus nurodymus keičiamos televizijos laidų nuotaikos – filmus apie banditus keičia teigiami, linksmi filmai („Tai atvirkštinis procesas nei Vakarų valstybėse, kur politikai stengiasi elgtis kaip garbingi piliečiai, o televizijos filmai ir šou dažniausiai yra apie padugnių gyvenimą; čia politikai imituoja banditus, o filmai yra apie rožinį gyvenimą“, p. 50), vakarietiški šou šioje šalyje neįmanomi, nes tokiuose šou triumfuojantys žmonės Rusijoje dažniausiai atsiduria kalėjime ar tremtyje. Rusijoje šou formuojami visai kitu principu. Ir tai daug ką pasako apie tautos mentalitetą – kai Ostankino kanalai ėmė rodyti britų televizijos laidos „Great Britons“ versiją, turėjusią sužadinti patriotizmą ir kur šalies gyventojai turėjo balsuoti už didžiausius Rusijos didvyrius, paaiškėjo, kad visi kandidatai, tautos tėvai, yra tironai: Ivanas Rūstusis, Petras Didysis, Leninas, Stalinas. „Atrodo, kad šalis negali atsikratyti tironų garbinimo. Kai Rusijos varde imami skaičiuoti žiūrovų balsai, prodiuseriai nustemba pamatę, kad laimi Stalinas. Jiems tenka suklastoti balsavimo duomenis, kad galėtų laimėti Aleksandras Nevskis“ (p. 151). Norint rasti teigiamą lyderį, Rusijai tenka išeiti už savo valstybės istorijos ribų. 

Nors įtrūkimų Kremliaus matricoje pasitaiko, visgi autoriaus aprašoma sistema Rusijoje gyvuoja puikiai, net ir žmonėms besiblaškant tarp skirtingų identitetų, realybės dalių, skirtingų pasaulių, kurie iš tiesų Rusijoje sudaro vientisą simbiozę. 

„Rezultatas yra truputį agresyvi apatija, su kuria čia gali taip dažnai susidurti. Tai pagrindinė mąstysena, kuri palaikė Sovietų Sąjungą, o dabar palaiko naująją Rusiją, net jeigu Sovietų Sąjunga oficialiai seniai išnyko. Tas susiskaldymas į gabalėlius yra ir raminantis, nes gali palikti visą kaltę su visuomeniniu savimi. Tai ne tik tu vogei iš biudžeto, ne tu suruošei propagandinį šou, ne tu lanksteisi prieš prezidentą. Tai buvo tavo vaidmenys, o tu iš tiesų esi geras žmogus. Tai nėra neigiamas ar tamsiausių paslapčių slopinimas. Tu pastebi viską, ką darai, visas savo nuodėmes, bet taip pertvarkai emocinį gyvenimą, kad dėl to visai nesijaudini“. 

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusija
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusija

Už tariamo dvasingumo – tuštuma

Kaip formavosi būtent toks rusų mąstymas, knygoje „Rusai“ aprašo G.Feiferis. Žymus žurnalistas, populiarios knygos „The Great Gamble“ apie Afganistaną autorius, šioje knygoje tyrinėja rusų mentaliteto paradoksus, parodo, kas lemia Rusijos rusiškumą ne tik šiais laikais, bet ir kaip tai kito istorinėje perspektyvoje. Tuo ši knyga skiriasi nuo „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ – autorius rašo, kaip požiūris valdžią, tam tikros būdingos mentaliteto ypatybės nesikeičia jau daug metų, net šimtmečių. Daug žmonių šiandieninę Rusiją visų pirma sieja su Sovietų Sąjunga, su Lenino ir Stalino laikų teroru, tačiau G.Feiferis knygoje rodo, kad tokios visuomenės sanklodos šaknų reikėtų ieškoti kur kas giliau. Ši knyga – kaip rusiškos matrioškos, nuėmus vieną sluoksnį, randi kitą. 

„Kai markizas de Custine'as 1839 m. lankėsi Rusijoje, prancūzų aristokratą apstulbino tai, kad net kilmingieji caro akivaizdoje elgėsi vergiškai. Custine'as, kuris netrukus sugrįžęs į Prancūziją parašė knygą „Caro imperija: kelionė per amžinąją Rusiją“, pastebėjo, kad dvariškiai, paprastai elgdavęsi nerūpestingai, pasirodžius imperatoriui imdavo keliaklupsčiauti. Nenoriu pasakyti, kad pataikauti buvo ar yra įgimta visiems rusams, tačiau manau, kad lankstytis aukščiausiai valdžiai, net turtuoliams, įprastas dalykas“ (p. 54)

Šiais metais viešėdamas Vilniaus knygų mugėje autorius teigė, kad grįžus iš Rusijos jį stebino tai, jog net ir praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties nemažai daliai amerikiečių Rusija vis dar atrodo romantiška, jie nori perprasti jos „sielą“. Ši knyga – šaltakraujiškas tokio nepagrįsto romantizavimo sutrypimas, autorius parodo, kaip už tariamo dvasingumo, išskirtinumo fasado slypi tuštuma, už tariamo sentimentalumo draugiškumo dažnai tėra įsisenėję kompleksai, nesugebėjimas spręsti problemų, o dažniausiai – alkoholis, kaip vienintelis suprantamas būdas reaguoti į bet kokias negandas. 

Jeigu P.Pomerantsevo knygą dar galime skaityti kaip tam tikrą pelevenišką nuostabą keliantį siurrelizmą, ši knyga – nirimas į tamsią, klampią pelkę, visuomenę, kuri taip supuvusi iš pagrindų, jog net didžiausi optimistai nelabai gali įsivaizduoti, nuo ko viską reikėtų pradėti taisyti.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Skurdas Rusijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Skurdas Rusijoje

Įtikėję savo išskirtinumu

Knygoje autorius supina politines, istorines žinias su savo aštuonerių metų patirties Rusijoje pasakojimais, čia sutiktų rusų portretais – nuo verslininkų, valdžios atstovų iki skurdžių, žmonių esančių per šviesmečių nuo blizgiojo Maskvos elito. Struktūrai autorius pasirinko keletą pjūvių, atspindinčių tiek esminius visuomenės bruožus, tiek didžiausius paradoksus – rašo apie šeimos ir draugų reikšmę; skurdą; alkoholį, tokį esminį Rusijos gyvenime; turtinguosius ir skurdžius; moterų vietą visuomenėje; korupciją ir vangumą kaip gyvenimo būdą, o kartu ir apie sunkiai iš šalies suvokiamą savo vertės išaukštinimą ir pompastikos siekį. 

Autoriaus teigimu, Rusijos autokratijos žiaurumo šaknų reikėtų ieškoti dar XVIII amžiuje, kuomet Rusija Europos didvalstybe sugebėjo tapti tik dėl brutalių valdžios veiksmų iš viršaus. Ištisus šimtmečius šalyje, kurios didžioji dalis žemių yra atšiaurios, formavosi mąstymas, kad „mažas žmogus“ yra visiškai priklausomas nuo valdžios, jis nieko negali padaryti. Paradoksas – tuose nepritekliuose rusai sugebėjo rasti sau prasmę. G.Feiferis cituoja rašytoją Vasilijų Aksionovą, kuris rašė, kad šaltis ir kiti sunkumai įtikino ištisas kartas rusų, kad jų elgesio ypatumus lemia kitoks negu kitų tautų mąstymas. 

Šaltis ir kiti sunkumai įtikino ištisas kartas rusų, kad jų elgesio ypatumus lemia kitoks negu kitų tautų mąstymas

Nesaugumas, baimės, bausmės suformavo Rusijos visuomenę taip, kad tai palietė visas gyvenimo sritis, dažnai žmonėms apie tai net nesusimąstant. G.Feiferis išmaniai dekonstruoja tai – tarkime, parodydamas, kodėl rusams namai atrodo tokie svarbūs (šiltas draustinis pasaulyje, kuriame žmogus jaučiasi silpnas ir nesaugus), kodėl būtent alkoholis yra toks esminis šioje visuomenėje (anot autoriaus, požiūris į alkoholį atspindi kažkoį esmingesnį šalies kultūros elementą – netikėjimą, kad žmogus gali pagerinti savo padėtį. Nusigerti iki užsimiršimo tapo lengviausiu būdu protestuoti prieš režimą), kodėl rusams būdingas tas visą pasaulį stebinantis ekstravagantiškumas (iš dalies tai yra reakcija į gyvenimo nykumą sovietmečiu), autorius aprašo daugybę prieštarų ir paradoksų (net ir tokių kaip seksualinis gyvenimas – draudimų, suvaržymų gniaužiamoje šalyje septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sankt Peterburge seksualinis gyvenimas buvo visiškai laisvas, stebinęs net vakariečius, tuo pačiu požiūris į moteris visuomet išliko patriarchalinis). 

Korupcija ir skurdas

Visgi, anot autoriaus, kalbant apie Rusijos visuomenę svarbiausia kalbėti apie kelis dalykus – skurdą, kurio šmėkla kabo net virš tų, kurie nėra jo tiesiogiai paveikti, ir korupciją, kyšių sistemą, kuri daugeliui žmonių atrodo visiškai priimtina, o demokratinės valdymo formos šalyje tėra tik fasadas. Rusijoje susiklostė tampri klanų sistema, primenanti feodalizmo laikus ir vasalų sistemą, kur kiekviena grupė turi savo tinklą, kriminalines struktūras ir kur ištikimybė va(l)dovui yra svarbiausia vertybė. Korupcija ir vangumas palaiko senus elgsenos modelius, kurie daugeliui rusų atrodo vieninteliai suprantami. 

G.Feiferis knygoje kartais siūlo galimas išeitis, sprendimų variantus, tačiau visame tame aprašomame kontekste tai atrodo sunkiai įgyvendinama, o galbūt ir utopiška. 

Nors knygos pabaigoje autorius pažymi, kad greta skurdo, išlaidavimo, godumo ir abejingumo ši šalis sklidina gyvybės, išradingumo ir grožio, visgi pats į Rusijos ateitį žiūri pesimistiškai – netiki, kad jo vaikai pamatys Rusiją tampant Europos dalimi, net jeigu artimiausioje ateityje atsisakys savo dabartinio kelio. Šalis yra per didelė, jos charakteris pernelyg įsišaknijęs, kad greitai pasikeistų.


Greta šių dviejų knygų apie Rusiją labai gerai derėtų ir dar viena, tiesa, lietuvių kalba dar nepasirodžiusi. Tai neseniai Nobelio premijos laureate paskelbtos baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Second-time laikas“. Šios knygoje ji per žmonių pasakojimus rodo, kaip Rusija, net išlipusi iš Sovietų Sąjungos, savo vidumi visiškai nepasikeitė, rodo žmonių nusivylimą, juodulius ir tai, kad jokiems pokyčiams Rusija nėra pasiruošusi. Belieka viltis, kad šios autorės knyga bus išversta, ji irgi labai svarbi, bandant suvokti didžiosios, nelaimingosios ir piktosios kaimynės mentalitetą. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gyvenimas

Kelionės po pasaulį Vilhelmui sudėliojo planus: sukūrė unikalų verslą – stebisi net Anglijos NT profesionalai

Verslas

Geresnis susisiekimas su Ispanija lietuvius gundo ten pirkti būstą

15min iš Ploješčio Sportas

Rumunijos žiniasklaida įvertino pergalę prieš Lietuvą: „Neturėjote jokių šansų“

Interviu 24sek

Andrejus Kirilenka: „Atleiskite, geriausias rungtynes sužaisdavau prieš Lietuvą“

Pasaulis kišenėje

Savaitgalio kelionė aplink Gardos ežerą – vaizdai atima žadą net ir blogu oru

Gyvenimas

Vyrams brazilišką depiliaciją atliekanti meistrė: apie iškrypėlius, sugriautus mitus ir erekciją

Aktualu

Kandidatai be grimo: P.Auštrevičius – apie tris pirties taisykles ir dainą „Už Petrą“

Atsarginiai: skandalas čempionų namuose, M.Jordano stilius ir tvanas Klivlende

Neišsiųsti CV Kultūra

Germanas Skoris: apie trūkstamą Meistrą ir Margaritą, (trūkstamą) Vilniaus senamiestį ir lietuviško garso gimimą

Vardai

Popscenos princesė Monique Vilniuje pristatė po ilgų kūrybinių išgyvenimų gimusį albumą

Gyvenimas

Misija (ne)įmanoma: kaip surasti antrąją pusę brandžiame amžiuje

Vardai

Goda Alijeva pirmajame interviu po skyrybų: „Stengiausi išgelbėti šeimą, bet nepavyko“

„KOK World GP in Vilnius“ turnyro kovų ringo merginos

Sportas

Lietuvos futbolui – dar vienas N.Kesmino kirtis: „Moralinė nekrofilija – kas galėjo pagalvoti?“

Vardai

Peliukas Mikis švenčia 90 metų jubiliejų: kaip vietoj triušio Osvaldo „gimė“ ši animacijos legenda?

Maistas

Knygos „Prancūzijos virtuvė“ autorės receptas: bananiniai avižiniai blynai su linų sėmenimis

Gazas

Renkame „Tautos automobilį 2019“: „Mercedes-Benz A“, jau nebijantis briedžio testo

Vardai

Profesorius Alfredas Bumblauskas švenčia 62-ąjį gimtadienį

Sportas

Bušido kovos: pergalingas S.Maslobojevo sugrįžimas, 5 nokautai ir turko akibrokštas, kokio nėra buvę

15min iš Ploješčio Sportas

Dūrį Rumunijoje apibendrinęs E.Jankauskas: „Ši lyga mums akivaizdžiai per kieta“

Naujienos

Gyvenimas

Kelionės po pasaulį Vilhelmui sudėliojo planus: sukūrė unikalų verslą – stebisi net Anglijos NT profesionalai

Aktualu

Dėl lėktuvo gedimo D.Grybauskaitė neišskrido į Latvijos Nepriklausomybės 100-mečio iškilmes

Verslas

Geresnis susisiekimas su Ispanija lietuvius gundo ten pirkti būstą

Sportas

S.Maslobojevas po kovos buvo atviras: „Kai tenka kovoti Lietuvoje, negaliu užmigti“

15min iš Ploješčio Sportas

Rumunijos žiniasklaida įvertino pergalę prieš Lietuvą: „Neturėjote jokių šansų“

Gyvenimas

Vyrams brazilišką depiliaciją atliekanti meistrė: apie iškrypėlius, sugriautus mitus ir erekciją

Interviu 24sek

Andrejus Kirilenka: „Atleiskite, geriausias rungtynes sužaisdavau prieš Lietuvą“

Atsarginiai: skandalas čempionų namuose, M.Jordano stilius ir tvanas Klivlende

Pasaulis kišenėje

Savaitgalio kelionė aplink Gardos ežerą – vaizdai atima žadą net ir blogu oru

Aktualu

Kandidatai be grimo: P.Auštrevičius – apie tris pirties taisykles ir dainą „Už Petrą“

Aktualu

Šalčininkuose nuteisti policininko tėvų turtą deginę ir aliejų į šulinį pylę vyrai

Neišsiųsti CV Kultūra

Germanas Skoris: apie trūkstamą Meistrą ir Margaritą, (trūkstamą) Vilniaus senamiestį ir lietuviško garso gimimą

Vardai

Popscenos princesė Monique Vilniuje pristatė po ilgų kūrybinių išgyvenimų gimusį albumą

Gyvenimas

Misija (ne)įmanoma: kaip surasti antrąją pusę brandžiame amžiuje

Vardai

Goda Alijeva pirmajame interviu po skyrybų: „Stengiausi išgelbėti šeimą, bet nepavyko“

Vardai

Peliukas Mikis švenčia 90 metų jubiliejų: kaip vietoj triušio Osvaldo „gimė“ ši animacijos legenda?

Gazas

Renkame „Tautos automobilį 2019“: „Mercedes-Benz A“, jau nebijantis briedžio testo

Maistas

Nuoširdi Kalėdų dovana, kurią gaminant įsitrauks visa šeima, o išlaidauti neprireiks

Sportas

Lietuvos futbolui – dar vienas N.Kesmino kirtis: „Moralinė nekrofilija – kas galėjo pagalvoti?“

„KOK World GP in Vilnius“ turnyro kovų ringo merginos

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma