Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Javiero Mariaso „Įsimylėjimai“: nespręskite apie knygą iš viršelio

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
A A

Baigusi skaityti ispanų rašytojo Javiero Mariaso romaną „Įsimylėjimai“ susimąsčiau, ar šis pasakojimas pasiekia savo skaitytoją. Mat viršelis ir knygos pavadinimas lyg ir žada lengvą savaitgalio skaitalą, nors pats romanas turtingas apmąstymų apie meilę, įsimylėjimą, artimųjų „prisikėlimą“ iš mirusiųjų. Tikrai ne lengvas savatgalio romanas, nors kaip tokį jį bando parduoti knygos „pakuotė“.

Romano pagrindinė veikėja ir pasakotoja Marija Dols kavinėje pusryčių metu nuolatos stebi, jos teigimu, tobulą porą, kol vieną rytą kavinėje ji nepasirodo. Marija sužino, kad vyras su navacha žiauriai nužudytas gatvėje. Kas paliko žmoną Luizą be vyro ir du vaikus be tėvo?

Tokia romano pradžia žada turtingą ir dinamišką knygos siužetą, tačiau pažado neišpildo. Mat, nors galiausiai ir paaiškėja ir žudikas, ir motyvas (pora jo versijų), pasakojimas perauga į samprotavimus apie tai, ką gali padaryti dėl meilės, ar norėtume, kad mūsų Anapilin išėję artimieji prisikeltų.

Romano veikėjai, regis, neišgyvena to, apie ką pasakoja J.Mariasas, ir todėl puslapį po puslapio verti veikiau norėdamas sekti filosofinės minties eigą, o ne siužetą, kuris šiam romanui net neatrodo reikalingas.

J.Mariaso romanas yra intertekstualus. Pavyzdžiui, į pasakojimą jis įpina Honore de Balzaco „Pulkininką Šaberą“, kurio pagrindinis veikėjas, artimiesiems jau miręs, stebuklingai išsikapsto iš mirusių karininkų kapo duobės ir po daugelio metų per didžiausius vargus grįžta pas žmoną. Ji jau susikūrusi savo gyvenimą ir praeities šmėklų regėti nenori. Taip kartu su Balzacu J.Mariasas svarsto, ar Luiza tikrai norėtų, kad jos vyras sugrįžtų? Ar jai būtų geriau, o gal tik dar kartą sugriūtų gyvenimas?

„Mes norime, kad visa tai, kas mums patinka, niekada nesibaigtų ir mums brangūs žmonės niekada nemirtų. Bet nesuprantame, kad iš tikrųjų išsaugome tai, ką mylime, tik tuomet, kai iš mūsų tai atimama, ir atimama netikėtai, negailestingai ir negrįžtamai. Tada tas, kuris atimtas, daugiau nesikeičia ir visada mums lieka toks, kokį mylėjome. Tai, ką turime, ilgainiui praranda šviežumą aromatą, įkyri, įvaro nuobodulį, vargina ir netgi erzina“, – rašo J.Mariasas.

Jis padaro išvadą, kad žmonėms susitaikymas su netektimi yra lengvesnis nei kad būtų prisitaikymas vėl gyventi su žmogumi, kurį jau laikėme mirusiu. Be to, kai žmones išskiria mirtis, jie esą niekada neišsiskiria – miręs žmogus niekada nebesikeičia ir mums lieka toks, kokį mylėjome.

Mirtis autoriui apskritai yra atsakymas į ne vieną gyvenimo problemą, tarkime, faktą, kad tavo meilužis iš tiesų myli kitą. Jeigu jos nebūtų, viskas neva stotų į savo vietas. Stiprus įsimylėjimas J.Mariaso romano herojams viską supaprastina: „Keistas dalykas ką nors įsimylėti – atrodo, kad visi aplinkui irgi įsimylėję tą žmogų ir bando iš mūsų atimti.“

Gaila tik, kad J.Mariasas šių savo pamąstymų neperteikia per pagrindinių knygos veikėjų jausmus. Nors tą ir bando padaryti, pavyzdžiai nėra labai iliustratyvūs, romano pasakotojos Marijos įsimylėjimas, nors ir teigiama, kad stiprus, neperteiktas, atrodo netikras, dirbtinis. Romano veikėjai, regis, neišgyvena to, apie ką pasakoja J.Mariasas, ir todėl puslapį po puslapio verti veikiau norėdamas sekti filosofinės minties eigą, o ne siužetą, kuris šiam romanui net neatrodo reikalingas.

Nepaisant to, kiekviena knygos eilutė tikrai verta skaitytojo laiko. Daug dėmesio rašytojas skiria mirčiai, tačiau rašo ne apie gedulą, bet apie mirties naudą. Mirtį jis vertina kaip galimybę mirusiojo artimajam pradėti gyvenimą iš naujo, nes „atsivėrė nauji horizontai, jie gali pradėti viską iš pradžių, nes dar nėra per seni, jie dar turi laiko. Visas pasaulis jiems po kojų – kaip tais laikais, kai dar buvo visai jauni. Dabar jie jau nebesuklys rinkdamiesi: jau turi patirties.“

Taip J.Mariasas idealizuoja sutuoktinio mirtį, kuri psicholigų yra vertinama kaip sunkiausiai išgyvenama netektis. O kartais, kam nors mirus, gedulas sumišta su džiaugsmu: „Kai miršta didis dailininkas arba didis rašytojas, mes gedime, bet sykiu ir džiaugiamės dėl to, kad pasaulis tapo šiek tiek vulgaresnis ir skurdenis, todėl ir mūsų pačių banalumas mažiau kris į akis žmogui, vien savo buvimu paryškinusiam mūsų vidutinybę, jo daugiau nebėra, pasaulyje tapo vienu talentu mažiau.“

Džiaugiamės, rašytojo teigimu, šiek tiek net ir tada, kai miršta mūsų draugai, mat pergyvenęs kitą žmogų gali pasakoti jo gyvenimo istoriją. Kuo daugiau mirusiųjų artimųjų – tuo daugiau istorijų gali papasakoti ir tuo mažiau yra žmonių, kurie gali pasadalinti tavo istorija: „O kai numirsiu, šalia nebus nė vieno žmogaus, kuriam bent kiek rūpėčiau ir kuris galėtų papasakoti apie mane.“

Jeigu ši recenzija ir „nepardavė“ jums knygos, J.Mariasui vis tiek siūlyčiau suteikti šansą, tarkime, pasirinkus jo romaną „Tokia blyški širdis“, kuris yra ne toks gausus išvedžiojimų apie meilę ir mirtį, bet turtingas savo siužetu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą