Kalbino Solveiga Daugirdaitė. Diskusija vyko profesorės Viktorijos Daujotytės 80-mečiui skirtoje konferencijoje „Nuo metaforos į sąvoką ir atgal“.
– Kokią moterų parašytą literatūrą paveldėjom iš tarpukario? Kaip atrodė moterų literatūra baigiantis nepriklausomybei?
Agnė Cesiulė: Atsakydama susitelksiu į 4-o dešimtmečio pabaigą, kurią kiek daugiau teko tyrinėti. Tuo laikotarpiu moterų rašytojų padėtis man pasirodė dviprasmiškai. Tarkim, 1938 m. dienraštyje Lietuvos aidas buvo pasidžiaugta moterų literatūros pasiekimais, esą 1936 m. pasiektas didžiausias moterų naujų kūrinių skaičius – net 13 veikalų, o per visus 18 nepriklausomybės metų išėjusios net 109 moterų knygos.
Tačiau šiame straipsnyje nutylėta, kad 109 knygos yra beveik tiek, kiek Lietuvoje buvo išleidžiama bendrai visų grožinės literatūros knygų per vienerius metus. Ir nei 1938 m., nei kuriais nors kitais artimiausiais metais nebuvo išleistas nė vienas moters parašytas ar parengtas literatūros kritikos veikalas, nors vyrai tokių išleido 8 vien per 1938 m.
Be abejo, rašytojos išleisdavo mažai knygų vien dėl to, kad jų buvo mažiau. Tačiau net ir iš tų 17-os 1938 m. išleistų moterų knygų, ilgai negalvojant galima atsiminti Salomėjos Nėries Diemedžiu žydėsiu, Liūnės Janušytės Korektūros klaida, bet didžioji dalis yra pamiršta. Čia prisiminsiu Solveigos Daugirdaitės citatą, kad tarpukario Lietuvoje klasikių statusą pasiekė „tik ambicingiausios, atkakliausios, kokios buvo Salomėja Nėris ir Ieva Simonaitytė“. Taip, jos abi gavo Valstybės premijas, tačiau kitos, ne valstybinės literatūros premijos rašytojoms beveik nebuvo skiriamos.
Moterų parašytų recenzijų ar knygų apžvalgų spaudoje taip pat buvo mažai, iš jų tik pusė apie moterų kūrybą. Be to, beveik visa moterų rašyta kritika publikuota moterims skirtuose žurnaluose (Naujoji vaidilutė, Moteris ir pasaulis) ir vos vienetai visiems skirtoje, žinomoje periodikoje (Naujoji Romuva, Židinys ir pan.).
Taigi 4-ą dešimtmetį beveik nesigirdėjo moterų reiškiamos nuomonės ir vertinamojo balso, kas yra kultūra, kokia turėtų būti literatūra ir pan. Regis, po XX a. pradžioje kultūros ir literatūros temomis kalbėjusios Čiurlionienės nebeatsirado stiprių kritikių.
Moterys telkėsi į įvairias organizacijas, būrėsi į savotiškus ratukus, jungė jėgas, leido moterų žurnalus, kūrybos almanachą Aukštyn, organizavo moterų literatūros vakarus. Skatindamos ir drąsindamos siųsti kūrybą į spaudą, įsteigė moterims skirtus skyrius kai kuriuose bendruose periodiniuose leidiniuose, pvz., moksleivių žurnale Ateitis ir dienraštyje Lietuvos aidas.
Besiburdamos į moteriškas grupeles, daugiausia jos kalbėjo tik kitoms moterims ir tik apie moterų reikalus, tokiu būdu tarsi užsidarė, atsiskyrė nuo bendro lauko ir visai visuomenei aktualių klausimų. Grupelių viduje jos augo ir turbūt vėliau būtų užtekę potencialo išsprogti iš uždaro rato, tačiau tuo metu atskirtis tarp vyrų ir moterų tik padidėjo. Galbūt dėl to joms tapo dar sunkiau patekti į vyrų valdomą viešąjį diskursą ir jame ne tik autoritetingai kritikuoti literatūrą, bet ir apskritai išsakyti visuomenės kritiką.
Žydronė Kolevinskienė: Tarpukario moterų kūryba formavosi 1929–1939 m., kai apskritai buvo pasiekta didelė lietuvių prozos ir poezijos įvairovė, formavosi naujos srovės, žanrai, kūrybinės nuostatos, radosi ryškių feministinių klausimų kėlėjų. Moters asmenybės klausimai kelti ne tik moterų, bet ir vyrų kūryboje (pvz., Stasiaus Būdavo Loreta, Liudo Dovydėno Ieškau gyvenimo draugo).
To meto skaitytojų ir kritikų dėmesį naujais aspektais traukė ne tik Liūnės Janušytės, bet ir Nelės Mazalaitės, Karolės Pažėraitės, Petronėlės Orintaitės kūriniai. Orintaitės romanas Paslėpta žaizda (1934) – vienas pirmųjų lietuvių literatūroje, kėlęs prievartinio aborto klausimą, kuriame ryškinama ištekėjusios, teisėto vaiko besilaukiančios moters tragedija.
Kita vertus, nors statistika liudija, kad šiuo laikotarpiu moterų kūrėjų yra daugiau, jų reikšmė Lietuvos kultūrinio vyksmo esminėse pozicijose menkesnė nei šimtmečio pradžioje. Nesutikčiau su Agnės teiginiu, kad bendrame diskurse dalyvavo mažai moterų.
Ne tik jau minėti kūriniai ir kūrybos vakarai, žurnalai, bet ir Lietuvos moterų dailininkių draugijos susikūrimas, Simonaitytės romano Aukštųjų Šimonių likimas įvertinimas ir apdovanojimas, Orintaitės publicistikos rinkinys Kviečiai ir raugės ir kt. rodė išsiplėtusias visuomeninės, kultūrinės veiklos moterims galimybes.
– Kiek moterų turėta ambicijos, solidarumo rengti savo atskirus kūrybos vakarus, o kiek sumanymas kilo iš supratimo, kad literatūros isteblišmentas yra kiti, ir jos į tą klubą nepriimamos?
Atsimenu savo vidinį protestą, kurį sukėlė Viktorijos Daujotytės teiginys apie tarpukarį, kad „Ramesnis gyvenimas visada uždaro moterį namuose, šeimoje“. Ar tai ramesnis gyvenimas, ar vis dėlto veikia jėgos, kurios įstatymais, propaganda ir kitomis priemonėmis jas tarpukariu stumia iš viešumos?
Agnė Cesiulė: Man atrodo, kad labai daug spaudimo ėjo iš aplinkos, santvarkos, pačios visuomenės standartų, kultūrinio auklėjimo klišių.
Tarkim, Stasio Šalkauskio skelbiama ateitininkų ideologija teigė, kad moters emancipacija yra pats blogiausias dalykas. Brukama nuostata apie kažkokį mistinį, kosminį moters pasaulį – tarsi ir komplimentas, bet ir moters pasaulėžiūros kategorizavimas.
Antano Maceinos straipsniai, publikuojami toje pačioje Naujojoje vaidilutėje, kuriuose jis rašo, kad pasaulis už durų yra vyrų pasaulis ir moteriai geriau likti namuose. Toliau – visas valstybės aparatas, kuriame esantiems vyrams galbūt nepatogu moterį priimti į politiką, – apie tai daug rašė Virginija Jurėnienė. Didelę įtaką užsidarymui tarsi savo noru darė Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, gajus šablonas „vaikai-virtuvė-bažnyčia“.
Man atrodo, kad labai daug spaudimo ėjo iš aplinkos, santvarkos, pačios visuomenės standartų, kultūrinio auklėjimo klišių.
Moterų rašytojų ne tik buvo mažiau, tačiau ir jų padėtis literatūros lauke buvo kitokia, joms kaip rašytojoms buvo daromas didesnis spaudimas, keliama daugiau reikalavimų. Įtaką darė ir mano minėta kritika, išsakyta rašytojų vyrų. Pvz., Salomėjos Nėries poezija rinkinyje Diemedžiu žydėsiu, įvertintame Valstybės premija, buvo pavadinta ištįsusia į plotį, o ne į gylį, ir tuo grynai „moteriška“.
O Janušytės Korektūros klaida spaudoje net ir moterų buvo pasmerkta už moteriai neleistiną nekuklumą. Tai ir tas atsiskyrimas, jungimasis į uždarus ratukus man atrodo nebūtinai teigiamas, nes iš dalies suponuoja, kad štai, mes tokios savitos, savitame pasaulyje, skirtingame nuo vyrų, o tada kažkaip moterys pasitraukia į kampelį.
– Grįžtant į prieškarį, verta prisiminti, kad Orintaitė publicistikoje protestavo prieš tą moterų uždarymą bažnyčioje, virtuvėj ir su vaikais. Daujotytė Orintaitei, Šalčiuvienei taiko feministinio romano sąvoką. Ar vėlesnėje literatūroje esama reiškinių, kuriuos vadintum feministine literatūra ar feministiniu romanu?
Agnė Cesiulė: Jau per pirmąją okupaciją viskas stojo. Per karą ir pokariu kiti dalykai buvo svarbūs. Ir man visiškai balta dėmė galvojant apie sovietmetį ir feministinį romaną, bet gal esu nepakankamai susipažinusi.
O dėl dabartinės literatūros ir feministinio romano – nuotaikų, problematikos, moterų kūryboje aprašytų patirčių yra be galo daug, tik gal mes jau kitaip vadiname, nebesureikšminame, kad tas ar kitas romanas yra būtent feministinis. Man atrodo, kad dabar viskas eina lengviau, natūraliau. Ir rašytojų moterų dabar turbūt ne mažiau nei vyrų. Turbūt tik siekiame, kad kanonas bei premijų pusiausvyra susibalansuotų.
Žydronė Kolevinskienė: Pabrėžčiau, kad moterų sąmonėjimo, o ir feministinio mąstymo užuomazgas rodė ne tik grožinė literatūra, bet ir kiti to meto tekstai. 1936 m. pasirodo „specialus lietuvės moters“ Naujosios Romuvos numeris. Feminizmas čia neminimas, bet vis dėlto publikuoti straipsniai liudija modernėjančią sąmonę ir pasikeitusią pačių moterų viešąją laikyseną. Svarbi ir Bronės Buivydaitės paskelbta moterų rašytojų apžvalga.
– Persikelkime į vėlesnį laiką. 1968 m. Viktorija Daujotytė pradėjo dirbti Pergalės žurnale stiliste-korektore. Tuo metu literatūroje daugėja moterų: Judita Vaičiūnaitė, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė jau žinomos poetės, poezija debiutavusios Dalios Urnevičiūtės pjesės statomos Kauno dramos teatre, o Vytautė Žilinskaitė pereina prie humoreskų ir vaikų literatūros, Bitė Vilimaitė publikuoja noveles apie Žemaitę, Pergalėje spausdina Onos (dar ne Onės) Baliukonytės eilėraščius...
Akvilė Rėklaitytė: Pradedant kalbėti apie moterų sugrįžimą į literatūrą, galima atsispirti nuo profesorės Daujotytės pastebėjimo, kad lietuvių literatūros istorija siejama su keliais ryškiausiais moterų vardais – pvz., Nėrimi, Degutyte, Vaičiūnaite.
Priežastis, kodėl, pvz., tarp 1930-ųjų kartos kūrėjų paminima viena Degutytė ir apskritai koks požiūris į moterį vėlyvuoju sovietmečiu vyravo socialinėje aplinkoje ir literatūroje, savo straipsnyje aptaria profesorės doktorantė Žana Raškevičiūtė. Anot jos, moterys literatūros lauke sovietmečiu dalyvavo sudarydamos tarsi atskirą nuo vyrų „literatūros laukelį“, kuriame veikė savi konkurencijos ir karjeros dėsniai.
O štai 9-o dešimtmečio pradžioje, kaip pastebi ir Daujotytė, moterų klausimas literatūroje įgauna naujo aktualumo: spaudoje pradeda rodytis tokios temos, kaip moteris moterų prozoje, moteris moterų poezijoje, moters paveikslai, vaizdiniai ir panašiai.
Galima suprasti, kad tokias straipsnių temas inspiravo naujos kartos jaunų moterų kūrybos protrūkis. Daug vardų iš tų laikų publikacijų Poezijos pavasaryje, žurnaluose Nemunas arba Moksleivis liko tik istorijai: jaunos autorės, paskelbusios vieną ar kelias publikacijas, nepaisant jau pripažintų poetų pagiriamųjų ir viltingų žodžių apie jas, tiesiog kažkuriuo laiku sustojo.
Normalu galvoti, kad jaunos autorės, išmėginusios savo literatūrinius gabumus, šio kelio nebetęsė. Tačiau galima kelti ir kitą prielaidą, kad moterys sustojo rašyti ir ne visai natūraliai, o neatlaikiusios tuo laiku itin maskulinistinės sovietinės kultūros normų spaudimo.
Vis dėlto 8 deš. pabaigoje – 9 deš. pradžioje jau buvo užaugusi nauja, gana emancipuota karta, publikuojama vis daugiau moterų autorių knygų, palyginus su visu sovietmečiu, į literatūros lauką įžengia nauji moterų vardai.
Viktorija Daujotytė: Mūsų feministiniam pasaulio skleidimui mirtinai reikia stiprių moterų kūrėjų, ir tą kūrėją aš, matyt, būsiu pamačiusi plačiau. Apie 1968-uosius metus, ką iš savo patirties to laiko žurnale išskiriu? Išskiriu jums visoms ir visiems gerai žinomą mokytoją Laimą Abraitytę. Į mano rankas, visiškai nepatyrusias, pateko jos straipsnis.
Mokytojos, tuo metu dirbusios Daugų vidurinėje, kur ji susitiko su One Baliukonyte. Ryškus manifestinis straipsnis „Kad žėrėtum švyturiu...“ – ne iš feministinio romano, o iš publicistikos. Labai stiprios moters, patyrusios gyvenimo išbandymų: „Leiskite man būti Mokytoju!“, leiskite man dirbti tai, ką aš norėčiau daryti mokykloje, dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą...
Tas dėstymas toks stiprus, toks aistringas, kad aš pusiau atmintinai beskaitydama stilistiškai ir korektiškai tą straipsnį įsiminiau. Moters kūrybinis manifestas, pedagoginio darbo, mokytojavimo. Štai kas yra moteriškumas, štai kas yra atvirumas, drąsa ir šitoks pareiškimas: „Kad žėrėtum švyturiu...“!
Tarp mano ir Onės Baliukonytės (vėliau – Baliukonės) kurso nedidelis metų tarpas, su ja man teko bendrauti artimiau ir mano feministiniams nusiteikimams Onė taip pat turėjo įtakos. Ją miestelio mokykloje moko Laima Abraitytė. Onė sako, kad visam gyvenimui kaip traukiantį vaizdinį (aš sakyčiau, kaip metaforą) įsidėmėjo savo mokytoją Laimą, lekiančią laukais ant raudono motociklo. Ir Onei, kentėjusiai dėl savo fizinio būvio, kentėjusiai dėl išvaizdos, ji buvo moteriškoji laisvė, nepriklausomybė, drąsa.
Atsiranda atviro gyvenimo, atviros meilės, atviro rašymo, didelės rizikos, didelių siekimų trauka. Moterys viena per kitą ima įgauti gyvenimo geismą. Pirminis yra gyvenimo geismas, iš to kyla kūrybos geismas. Moterų literatūrai reikia to podirvio. Raudono motociklo mums reikia – kažko stipraus, ugningo, rizikingo, nepakeliamo vyrams.
Raudono motociklo mums reikia – kažko stipraus, ugningo, rizikingo, nepakeliamo vyrams.
– Šitas neplanuotas intarpas tik išryškino, kaip žmonės susiję, nors nebūtinai tie saitai iš karto matomi. Mano literatūros mokytoja Abraitytė pasakojo, kad Dauguose, miestelyje, nebuvo gera atmosfera, gyveno subėgę stribai, o atgaiva buvo nuoširdūs iš kaimų į mokyklą ateinantys vaikai, tarp jų ir Onė Baliukonytė.
Noriu prisiminti pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį. Tas dešimtmetis buvo ir daug kuo baisus, bet gražus visų pirma visuomenės atvirumu pasauliui, tikėjimu, kad tai, kas ateina pas mus iš Vakarų atsivėrus sienoms, yra teisinga, gera, mums reikalinga. Šiame kontekste reikia paminėti Vytautą Kavolį ir Karlą Gruodis. Autoritetingo mokslininko Kavolio pasirinkimas skaityti Lietuvoje ne bet kokį kursą, o „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, buvo ženklas mūsų intelektualams, kad lyčių padėties, reikšmių klausimai yra pirmo būtinumo visuomenei, ką tik atkūrusiai savo valstybę. Kursas skaitytas 1992 m. pavasarį, iš įrašų parengta knyga pasirodė 1993 m. pradžioje.
Ši tema nebuvo nauja tiems (daugiausia toms) kas domisi lyčių lygiateisiškumu. Karla Gruodis 1991 m. pavasario semestre vedė seminarą apie lyčių sampratą Vakarų kultūroje. Entuziazmo buvo tiek, kad jaunoms moterims seminarų nepakako, rinkdavomės namuose diskutuoti, žiūrėti filmų, pusiau juokais pasivadinusios „Klėtimi“. Netrukus įsikūrė Moterų studijų centras, pasirodė Gruodis sudaryta antologija Feminizmo ekskursai, kitos knygos.
Nors dabar tas dešimtmetis egzotizuojamas pristatant jį kaip beveik komišką kovos be taisyklių, kontrabandos, mafijos laiką, nesąžininga yra nematyti naujų idėjų atėjimo, atvirumo pasauliui, Vakarų intelektinės injekcijos svarbos.
Žydronė Kolevinskienė: Norėčiau išskirti kelis įvykius ir knygas, kurios mane atvedė į moterų kūrybos lauką, o konkrečiai – į išeivijos moterų literatūrą. Pirmas – Vytauto Kavolio paskaitų ciklas. Lietuvių kultūros istorijai nagrinėti kultūrologas pasirinko moterų ir vyrų reikšmes, atsiskleidžiančias rašytiniuose šaltiniuose. Knygos, parengtos skaitytų paskaitų pagrindu, pirmasis leidimas keliavo iš rankų į rankas, buvo konspektuojamas. Įspūdis ir poveikis buvo didžiulis.
Antras. Profesorius Albertas Zalatorius, tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, skaityti paskaitų pakvietė Rimvydą Šilbajorį, Iloną Gražytę-Maziliauskienę (ji skaitė kursus apie Kitą ir Kitokį lietuvių prozoje, apie moters likimą lietuvių literatūroje), Violetą Kelertienę (ji dėstė apie postkolonializmą, aptarė Ričardo Gavelio kūrybą ir moterų portretus romane Vilniaus pokeris). 1997 m. magistrantūroje buvo dėstomas kursas „Šiuolaikiniai literatūros analizės metodai: feminizmo teorijos pagrindai“. Tai buvo ir mano feministinių studijų, ir moterų kūrybos analizės akademinė pradžia.
Ką dar išskirčiau? Karlos Gruodis paskaitas, Kelertienės straipsnį „Kokio feminizmo reiktų Lietuvai“, suomių istorikės Kaari Utrio knygą. Būtina paminėti ir dar vieną faktą. 1999 m. Solveigos Daugirdaitės disertacijos gynime dalyvavusi profesorė Aldona Vaitiekūnienė kalbėjo apie Nelės Mazalaitės archyvą, iš JAV pasiekusį Vilniaus pedagoginį universitetą. Taip mano tyrimų akiratyje atsirado ir Mazalaitė, ir kitų išeivijos moterų kūryba, egodokumentika.
Beje, statistika liudija, kad ir šiandien diasporoje daugiau kuriančių, rašančių moterų nei vyrų. Vilniuje kas dvejus metus vykstančiuose Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimuose taip pat didžioji dauguma dalyvių – moterys rašytojos.
O mūsų šiandien jau ne kartą minėtoje Daujotytės knygoje Parašyta moterų išeivijos moterų kūrėjų vardai labai natūraliai įsirašo.
Profesorės Asmeniniai kursai – įvadai, laisvi seminarai, paskaitos, kur vėlgi – būtinybė kalbėti ir rašyti apie Liūnę Sutemą, Vaičiūnaitę, Ramutę Skučaitę, Vandą Zaborskaitę, Juliją Biliūnienę-Matjošaitienę ir Meilę Lukšienę, Mariją Gimbutienę, Čiurlionienę-Kymantaitę ir Valeriją Čiurlionytę, ryškiausias šiuolaikinės moterų poezijos atstoves – Laimą Kreivytę, Giedrę Kazlauskaitę, Ramunę Brundzaitę. Turbūt dar daug likę „už disciplinų“. Matyt, reikalingas ir Parašyta moterų tęsinys.
– Sandra Bernotaitė, doktorantė ir rašytoja, parašiusi romaną apie poetę Salomėją Nėrį, sakė, kad jai įdomiau būtų kalbėti apie tai, kas neparašyta.
Sandra Bernotaitė: Žvelgiu į šimto metų retrospektyvą – juk gyvename XXI a. pirmojo ketvirčio pabaigoje – ir matau, kad trūksta knygų, kuriose būtų bandoma konceptualizuoti lietuvių (tiek vietinių, tiek išeivijos) literatūros istoriją, o kartu – ir moterų literatūros istoriją.
Trūksta daugiau literatūros kritikų balsų, kurie būtų saviti, atskiri, sąžiningi ir drąsūs. Nebūtinai vien moterys privalo rašyti apie moteris. Laukčiau, kad tuo užsiimtų daugiau vyrų, kad vyrai skaitytų moterų literatūrą, kad besidominčių literatūra auditorija taptų labiau maskulinizuota, nors ne mažiau feminizuota.
Nebūsiu ta, kuri sakys, kad moterys rašo per daug, nesiūlysiu atitraukti moteris nuo literatūros, bet klausiu, kas atsitiko, kad mes, moterys, pradėjusios su džiaugsmu skaityti „mažuosius vardus“, nepajutome, kad jie vis tiek nepatenka į didįjį kanoną. Perrašyti, plėsti, kreipti kanoną (o gal kanonus?) įmanoma.
Daugelis dalykų, susijusių tiek su literatūra, tiek su kuriančiomis moterimis, yra paradoksalūs. Štai motociklas – vyriškumo ženklas, bet moteris ant motociklo, žvelgiant per feminizmo prizmę, tampa moteriškumo galios ženklu. Gimdymas – moteriškumo ženklas, bet rašydamos apie tai mes tarsi „užsidarome gete“. Kūniškumo problematika gali ne išlaisvinti, o suvaržyti, atstumti vyrą skaitytoją, kuris gal ir bijo tokios temos, o gal jam ir nereikia žinoti apie tai, kas per amžius būdavo pasakojama moters moteriai. Socialumas tarsi labiau būdingas moterims, tačiau socialinis laukas – nuo seno buvo vyrų „žaidimų erdvė“, kur elgiamasi pagal „vyriškas“, moterims kartais per žiaurias, taisykles.
Grįžkime prie kanono: gal vis dėlto jis formuojamas atsižvelgiant į vieną vienintelį dalyką – estetinę kūrinio vertę? Jeigu taip, gal ieškome ne „mažųjų“, bet „didžiųjų“ – žmonių su didele dvasine įtampa, aukšta sąmonės energija, dideliu įdirbiu, kuris leidžia vadintis tradicijos tęsėju? Todėl keliu klausimą, ar jau turime lietuvių moterų literatūros tradiciją, ne išimtis, ne pavienius atvejus, bet tradiciją – ar jau yra ką tęsti?
Kiekviena literatūros monografija turėtų būti parašyta savitu balsu, konstruoti ir perteikti literatūros, moterų literatūros versiją. Laukiu nesutampančio matymo. Galbūt tai „vyriška“ savybė – kautis, polemizuoti, nesutarti dėl versijų. Tačiau toks nesutariantis literatūros laukas yra gyvas. Svarbu nesutarti, nepamėgti kitų kūrybos iš draugiškumo ar juolab dėl kūrėjo(s) lyties. Tikiuosi, kad bus parašyta daugiau polemiškų, kategorizuojančių, konceptualių knygų apie moterų literatūrą. Dar labai laukiu rašytojų autobiografijų ir biografijų, nes dažnai ne mažiau nei kūryba svarbi žmogaus gyvenimo esmės paieška rašytine forma. Kanone juk atsiduria ne tik ir ne tiek kūryba, kiek patys autoriai, apie kuriuos skaityti ne mažiau, o kartais ir labiau įdomu.
Dalia Čiočytė: Kaip žinome, viena svarbių feminizmo nuostatų yra atsiriboti nuo kultūros lemiamo moteriškumo. Anot feminizmo teorijų, biologija lemia lytį (čia pasirenkamas terminas sex), o kultūra formuoja visuomeninę moteriškumo sampratą – giminę (pasirenkamas terminas gender). Tad kultūra sąlygoja moters reiškimąsi visuomenėje, įdiegia žmonių sąmonėje tam tikrą „tinkamą“ moteriškumo tipą, formuoja ir traumuoja moterį, jai nurodinėdama, kas jai dera, o kas ne. Taip patriarchalinė kultūra formuoja, anot feminizmo, tylios ir nuolankios moters standartą.
Kyla klausimas, pirmiausia retorinis: o kaip dėl vyriškumo standarto? Jis juk irgi (toje pačioje patriarchalinėje kultūroje) formuoja vyriškąją savimonę ir yra grubus jos traumavimo įrankis. Tai tarsi visiems žinoma (visi suprantame, kokia absurdiška frazė „Būk vyras – neverk“), tačiau apie šį traumuojantį ir įsakmų vyriškumo standartą retai kalbama, vyrai tuo nesiskundžia. Kodėl?
Galbūt tai galėtų būti vienas iš diskusijos pratęsimo ateityje klausimų. Neabejotinai prasminga, kalbant apie moteris, kartu kalbėti ir apie vyrus. Neatsitiktinai šioje diskusijoje kaip vienas atraminių tekstų minėta Vytauto Kavolio studija. Toks feminizmas yra filosofinis: filosofinio mąstymo apie žmogų atmaina.
Visa diskusija pirmąkart publikuota moksliniame žurnale „Colloquia“, 2026, Nr. 56.
